Lietuvoje karinio mąstymo klišės susitraukė iki minimumo. Jų beveik nerasime Ingridos Šimonytės, Viktorijos Čmilytės-Nielsen, Laisvės partijos vedlės Aušrinės Armonaitės, naujos politikos žvaigždės, lygių galimybių kontrolierės Birutės Sabatauskaitės retorikoje. Lietuvoje taip pat reziduoja ir Baltarusios opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja su savo patarėjų aplinka.
Apie Baltarusios lyderę mūsų spauda beveik pamiršo, nors ji Baltarusioje gerokai labiau matoma nei prezidentas Gitanas Nausėda Lietuvoje.
Manau, jam priderėtų S. Cichanouskajos garbei surengti didelį tarptautinį pokylį: juk tai garbės ir orumo reikalas, jei dar tokie Lietuvoje yra. Tačiau, yra ir kitas klausimas: ar Lietuvoje yra pakankamas biopolitinis, kūniškasis politinis sąmoningumas, etiketas ir gebėjimai tokiam politiniam veiksmui kaip tarptautiški politiniai baliai, ar tik rūdijantiems tankams?
Vieni, militaristiški diktatoriai savo garbės troškimą tenkina rengdami karinius paradus ir grūsdami oponentus į kalėjimus, antri diplomatiški politiniai lyderiai organizuoja „taikos konferencijas“, kongresus, kurių sudėtinė dalis ar net atskiras reikšmingas veiksmas yra iškilmingas, kviestinis balius. Balius yra biopolitikos sudėtinė dalis, per kurį formuojamas elitui priimtinas kūniškasis sąmoningumas. Lietuvoje daugiausia nagrinėjama represyvi biopolitika akcentuojant kariuomenę, kalėjimą, darbo discipliną ir vartojimą, atsiribojant nuo kitų formų, tarp kurių savo svarba išsiskiria politiniai pokyliai. Dažniausiai jie vyksta pagal griežtą protokolą, reikalauja daug energijos, išmonės ir lėšų.
Balius, reikia priminti, nėra išgertuvės ar valgykla, lygiai kaip ir nėra diskoteka, o ritualinis priėmimas, susitikimai, pokalbiai, šokiai, vaišės ir, žinoma, muzika ir tuo tikslu įkultūrinamas, į komunikacinį lauką įtraukiamas politiko kūnas. Iškilmingo pokylio vardas sako, kad kas nors bus didinga, gracinga, virtuoziška, elegantiška, bet vietomis ir gana karnavališka ar net padūkėliška. Nuo seno iškilmingi baliai buvo svarbi aukštosios politikos dalis, diplomatiškai priimtinas bendravimo būdas. Jų tikslas yra įveikti susvetimėjimą, perdėtą racionalumą, suvaržyti egoistinius troškimus, skatinti kilnius, garbingus, nesavanaudžius sprendimus, emocinį artumą ir empatiją. Pokyliai buvo laikomi svarbesniais renginiais nei saloniniai susirinkimai, jie yra organizuotos viešumos forma. Viešumos nėra savaime, nė viena aikštė nėra viešuma, kol ten atvirai ir tam tikru bendru tikslu nesusirenka žmonės. Politinę ir kultūrinę viešumą sukuria bendras veiksmas ir pokalbis, galiausiai – šokis. Ilgą laiką politinio baliaus rengimas buvo laikomas moteriška politikos priemone, kuri oponuoja vyriškoms karinėms pratyboms. Šiandien tokį veiklų padalijimą galime laikyti melagingu ir seksistiniu: balius puikiai gali organizuoti vyrai, kai moterys mojuoja kardais. Kalba ne apie lytį, o apie ne karines, ne militaristines, ne policines ir ne ekonomines viešosios politikos priemones. Vis dėlto istorija, kuri vadovaujasi vyriška logika, daugiau atsimena mūšius, o ne didžiuosius pokylius, o valstybė vietoje puotos perka tanką.
Šiandieninis moterų žengimas į politikos viršūnes oponuoja senajam, vyriškam, patriarchaliniam militarizmui ir autoritarizmui. Ryškus pavyzdys yra S. Cichanouskajos ir A. Lukašenkos oponavimas vienas kitam išvaizda, kalbėjimo būdu, temomis, empatija, pasitikėjimu. S. Cichanouskajos ir jos kolegų taiki, tačiau nenumaldoma opozicija yra netikėtumas militaristinio mąstymo išauklėtam Baltarusios elitui, kuris nesupranta jos elgesio, lygiai kaip nesuvokia ir tarptautinių aukščiausio lygio konferencijų ir pokylių diplomatinės reikšmės. S. Cichanouskajos aplinka reikalauja iš savo lyderės didesnio elegantiško politinio ar net diplomatinio žavėjimo, kuris ir gali būti laikomas karo pakaitalu ir prieš kurį juodųjų omonininkų gretos bejėgės. Tačiau ar ji surengė / surengs bent vieną tarptautinį balių politiniam Europos elitui Vilniuje arba Varšuvoje? Retorinis klausimas ir atsakymas: juk Kovidas-19! Tačiau abejoju, jei nebūtų pandemijos, ar kas jos aplinkoje ryžtųsi organizuoti tokį renginį, turint omenyje, kad būtų nepaprasta susitarti su Lietuvos ar Lenkijos užsienio reikalų ministerijomis, su politiniu elitu, kuris nelabai supranta šitokios organizacijos reikšmę.
Mano teiginys yra: tarptautiniai pokyliai su visais jų susitarimų ir suokalbių, buduarinių pašnekesių ir romantinio gundymo elementais yra reikšminga atsvara žvanginimui ginklais, nors ir nepašalina veiksnios kariuomenės argumento.
Levas Tolstojus epopėjoje „Karas ir taika“ simetriškai plačiai išskleidžia mūšių ir puotų paveikslus ir tuo įtikina. Rašytojas puikiai suvokė jų lygiavertiškumą, aiškų didikų visuomenei ir nesuprantamą nei atomizuotų masių goduliui, nei ciniškam kapitalizmui. Tolstojaus atskleistos karo ir politinių lyderių santykio idėjos plačiai diskutuojamos filosofinėse politikos studijose. Jas perskaitysime iš Rygos kilusio Isaiah Berlino straipsniuose ir Kaune užaugusio Emmanuelio Levino samprotavimuose, tik jie beveik nepastebi Vilniaus, Varšuvos iškilmių arba Vienos balių svarbos per Napoleono karo kampaniją. Politikos filosofai skaito „Karą ir taiką“ siekdami suformuluoti istorinių pamokų ir politinės lyderystės klausimą, lygindami Napoleono ir feldmaršalo Michailo Kutuzovo elgesį, dažniausiai šešėlyje palikdami Rusijos imperatoriaus Aleksandro I veiksmus: jo diplomatinius susitarimus ir nuolatinį vojažą po didžiuosius Europos balius. Mano teiginys yra: tarptautiniai pokyliai su visais jų susitarimų ir suokalbių, buduarinių pašnekesių ir romantinio gundymo elementais yra reikšminga atsvara žvanginimui ginklais, nors ir nepašalina veiksnios kariuomenės argumento. O tai reiškia, kad patriarchalinis militaristinis požiūris į grėsmingus karinius konfliktus nepakankamas. Reikalingas tam tikras taikus ir visoms pusėms garbingas suartėjimo ir kilniadvasiškumo formatas, kuris šalintų latentiškų konfliktų nuosėdas.
L. Tolstojus romaną rašė atsižvelgdamas Sofijos Tyzenhauzaitės „Reminiscencijų...“ knygą apie imperatorių Aleksandą I ir 1812 metų kompaniją (parašyta 1829 metais prancūzų kalba, daug kartų pakartotas leidimas, išversta ir tris kartus perleista Rusijoje). Mažai kas mena šią filosofuojančią Lietuvos rašytoją, politiškai angažuotą romanistę. Kai rašomos trumpos jos biografijos, dažniausiai prisimenama Sofijos rusiškoji intriga: jos artima draugystė su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I. Kartais dar minimas jos susitikimas su Napoleonu Vilniaus baliuje, su Liudviku XVIII – Paryžiuje, jos pokalbiai su Rusijos generolu feldmaršalu M. Kutuzovu, susirašinėjimas su Aleksandru Diuma vyresniuoju. Jos tėvas Ignas Tyzenhauzas, LDK generolas, pėstininkų gvardijos vadas, prieštaringas Abiejų Tautų Respublikos politinis veikėjas, dalyvavo 1794 metais Tado Kosciuškos vadovautame sukilime prieš Rusiją, o 1812 metais buvo Napoleono administracijos laikinosios komisijos narys Lietuvoje. Po karo Sofija jam ir kitiems tėvo bendražygiams išprašė pasigailėjimo (aprašoma scena, kai Aleksandas apsilanko I. Tyzenhauzo namuose Vilniuje). Galbūt tai ir buvo didžiausiais jos praktinis politinis pasiekimas.
Kiti jos romanai (apie Barborą Radvilaitę, Jogailą ir Jadvygą, „Politinis nykštukas“...) atskleidžia autorės politinį angažuotumą, ir gebėjimą matyti užkulisinius sprendimus. Pavyzdžiui, „Reminiscencijose“ ji pateikia išraiškingą pasakojimą apie Charlesą Maurice‘ą de Talleyrandą-Perigordą, buvusį Napoleono užsienio reikalų ministrą. Tiesa, ji nemini, kad šis išdavė ir revoliucionierius, ir Napoleoną, o tik kaip gudrusis Liudviko XVIII diplomatijos vadovas intriguodamas padaro klaidą nusisukdamas nuo Rusijos imperatoriaus, o po to yra priverstas kristi prieš jį ant kelių 1815 metų Vienos kongreso ir balių metu, žinoma užkulisiuose, išlieka tik buduarinis gandas. Būtent tomis dienomis Napoleonas pabėgo iš Elbos salos ir akimirksniu nušlavė visas burbonų, Liudviko XVIII monarchines konstrukcijas ir užėmė Paryžių. Ch. M. de Talleyrandui-Perigordui tai buvo ir asmeninė, ir politinė katastrofa. O minėtas susitikimas su Rusijos imperatoriumi atvėrė kelią Vaterlo mūšiui. Sofija „Reminiscencijose…“ pasakoja ne apie mūšius, o apie politinės reikšmės Europai turėjusius balius ir susitikimus per juos, kai ir buvo sprendžiama, kam gyventi, o ką pakarti.
Skaitydamas rašytojos prisiminimus ir atmindamas jos tėvo ir giminės pasirinkimą, supranti situacijos dvilypumą ir kiek smarkiai to laikotarpio karas priklausė nuo dvarininkų luomo garbės ir orumo. Jos „Atsiminimai“ dabartinio lietuvio ausiai nemaloniai šlovina Aleksandą I ir čia pat su nuostaba, pagarba ir ironija kalba apie LDK ir Lenkijos didikus, dar kartą sukilusius prieš Rusijos Imperiją ir paliktus Napoleono. Ji labai kritiškai žvelgia į Prancūzijos imperatoriaus kariuomenės elgesį, kai ši, Kaune persikėlusi per Nemuną, 600 tūkst. karių, surinktų iš visos Europos, nusiaubia Vilnių, prievartauja moteris ir plėšia apylinkes, nes jiems buvo paskelbta, kad kitapus Nemuno prasideda Rusija ir kariuomenei galima elgtis kaip okupacinei – pačiai pasirūpinti tiekimu. Tik vėliau, ir tai su abejotinais rezultatais, LDK didikai sugebėjo paaiškinti Napoleonui ir jo generolams, kad Vilnius, Lietuva yra Lenkijos karalystė. Antrą kartą Vilnius vėl buvo siaubiamas, kai Rusijos kariuomenė, po trijų dienų šturmo, užėmė Vilnių ir kazokai bei įvairūs vietiniai plėšikautojai siautėjo ir žudė (tada įvairiomis aplinkybėmis Vilniuje žuvo, mirė, buvo papjauti virš 40 tūkst. Napoleono karių). Sofijos tėvas I. Tyzenhauzas slėpė namuose prancūzų karininkus, o Sofija maitino išbadėjusius kareivius.
Aleksandras I buvo Jekaterinos II anūkas, išauklėtas „prancūziška“ apšvietos ir teatro dvasia. Sofija pasakoja diskutavusi su imperatoriumi apie Volterą, Didro, J. J. Rousseau ir jo nesėkmingą sekėją J. H. Bernardiną de Saint-Pierre‘ą, apie Danieliaus G. Steibelt’o operą „Romeo ir Džiuljeta“... Daugybė spektaklių, mąstytojų, tačiau taip pat buvo nuolatos aptarinėjami buvę baliai, lyginami, jie konkuravo. Daugelis Aleksandrą vadino filosofu. Jis, skirtingai nei Napoleonas, nestovėjo savo kariuomenės priešakyje, jo sprendimų motyvai buvo visai kitokie. „Reminiscencijos“ atveria visai kitą politinės tikrovės lauką, kur ne mūšiai yra didžiosios kampanijos centras, o didieji baliai, kur Vilnius nebėra politinis ir nuolatos siaubiamas, apgailėtinas Europos užkampis.
S. Cichanouskaja yra taikos šauklė. Ir štai būtent ji ir iškelia karo ir taikos problemą. Ką daryti su psichopatais, paranojikais ir tankų žaidimus mėgstančiais diktatoriais? Ką darytų I. Šimonytė, V. Čmilytė-Nielsen ar B. Sabatauskaitė S. Cichanouskajos vietoje?
Pokyliai buvo siejami su švente kieno nors garbei, dažniausiai kviestinio svečio. Karališki baliai skirti kokiam nors kilmingojo priėmimui buvo lydimi fejerverkų, spektaklių, operos pastatymų, žaidynių, šokių – viso to, kas padėtų įveikti perdėtą, šaltą atstumą, įrodytų palankumą ir geranoriškumą, nepažeidžiant dvarininko orumo. Iškilmingas pokylis tapdavo mažesniu ar didesniu politiniu įvykiu. Sofija aprašo puošnius, kostiumuotus pokylius Varšuvoje, Vienoje, Paryžiuje. Viename jų Peterburge, pasak rašytojos, dalyvavo apie 20 tūkst. asmenų . Taigi reikėjo mokėti jį surengti, kad į jį važiuotų Europos viršūnės. 1812 metais Vilniuje buvo bent keli baliai, kur atskirai vienas nuo kito dalyvavo ir Napoleonas, ir Aleksandras I, ir Lietuvos didikai, ir M. Kutuzovas. Sofija savo romanuose, susirašinėjimuose ir politiniuose samprotavimuose buvo labai toli nuo bet kokios kariuomenės analizės, net jei kalbėjosi su pagrindiniais to laikotarpio karo vadais. Jos veiksmai nepadarė įtakos Europos raidai, tačiau flirtas pavertė Vilnių, bent trumpam, Europos diduomenės centru, konkuruojančiu su Varšuva.
S. Cichanouskaja yra taikos šauklė. Ir štai būtent ji ir iškelia karo ir taikos problemą. Ką daryti su psichopatais, paranojikais ir tankų žaidimus mėgstančiais diktatoriais? Ką darytų I. Šimonytė, V. Čmilytė-Nielsen ar B. Sabatauskaitė S. Cichanouskajos vietoje? O S. Tyzenhauzaitės? Pabrėžiu, kalbu dabar ne apie karą, o apie taikos politiką, apie empatiškai jautrią tarptautinę taikos politiką. Skaitant Sofijos „Reminiscencijas“ supranti, kad sėkminga politikė ar politikas gali būti tada, kai yra giliai integruota į pagrindinius Europos „dvarus“ arba politinius ratus, anaiptol ne biurokratinius, ne į Europos Parlamentą. Būti kviečiamam į Europos iškilmingus forumus ir balius yra didelis politinis pasiekimas, kuriam nepakanka išsilavinimo ir kalbų mokėjimo, reikia retorikos ir šokio elegancijos, laisvumo, o vietomis žavinčio įžūlumo, be kurio jūsų veidas, taip ir liks nepastebėtas.
Kiekvienas laikas moterims diktavo savas aplinkybes. Jei tu iš Lydos ir Rokiškio (Sofija iš ten) ir kartais lankaisi provinciniame Vilniuje (1812 – Vilnius jau gili Rusijos imperijos provincija), sunku įsivaizduoti, kad galėtum Europoje ką nors politiškai ir kultūriškai nuveikti, o banalus meilužės kelias – tikrai nėra tas, dėl kurio atsivertų didieji Europos rūmai (štai kodėl S. Tyzenhauzaitės fenomeno kaip Aleksando meilužės aiškinimas yra klaidingas kelias – meilužių Aleksandras turėjo daug, ir į Vilnių „žiemą atviromis rogėmis“ (iš „Reminiscencijų“) važinėti vien tik dėl meilužės tikrai nereikėjo. S. Cichanouskaja kilusi ne iš puikesnės vietos: iš Mikaševičų, o studijavo Mozyriuje. Tačiau kas atvažiuoja pas ją į Vilnių? Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas prasisuko kaip vėjas, kuriam taip ir nebuvo suderinta proga parodyti savo elegancijos… nors yra „priežastis“ – Kovidas.
Šiandien Baltarusijos kelias į laisvę atsidūrė pavojuje. Diktatorius ir uzurpatorius A. Lukašenka padedamas juodų šalmų tvirtai valdo saugumą, nomenklatūrą, karines struktūras, ir joks tiesioginis pasipriešinimas, ukrainietiškas Maidanas yra neįmanomas (nespėsite pastatyti nei vienos palapinės Minsko centre). Opozicijai liko tik komunikaciniai frontai Baltarusios viduje ir aktyvi tarptautinė politika, gebėjimas žaisti „sostų karus“ užsienyje. S. Cichanouskajos taikios nuostatos ir mandagumas tam tinka. Tačiau nematau joje filosofinio įžūlumo ugnies, dėl kurios į Vilnių pradėtų važinėti ES viršūnės ir diktuoti Minskui sąlygas. Jei S. Cichanouskaja gebėtų juos sukviesti, o ne tik prašyti sankcijų, Kremlius jau būtų pakeitęs žaidimo sąlygas. Jutubinis informacinis karas nėra savo galios įrodymas, o tarptautinė konferencija su pokyliu – yra. Klausimas yra ne apie tai, kad reikia pradėti pasipriešinimą jėgai jėga politiką… Tokios jėgos Baltarusios opozicija neturi. Tačiau ir taikiam oponavimui nepakanka būti ramiai ir sąžiningai.
Ramus ir sąžiningas yra ir dabartinis Lietuvos prezidentas. Ramybė ir sąžinė nėra nei flirto, nei politikos bruožas, nėra pakankama tarptautinės politinės lyderystės sąlyga. Tarptautiniai politiniai lyderiai matuojami draugais: su kuo jie asmeniškai bendrauja, pas ką važinėja „rogėmis žiemą“, su kuo kartu geria šampaną ir aptarinėja Voltero filosofiją. Oficialios mandagios derybinės užstalės yra tik pirmoji žiūros vieta, egzaminą S. Cichanouskaja išlaikė patenkinamai (Lukašenkos į tokį egzaminą apskritai neįleidžia). Didžiausia pagalba Minsko opozicijai gali būti Vilnius, ir jokio kito kelio šiuo metu, išskyrus remti S. Cichanouskają, nėra.
Tačiau kur tie Lietuvos politikai, kurie sugebėtų suteikti tokią intriguojančią tarptautinę pagalbą, kviesdami Vilniaus balius, į kuriuos važiuotų Europos elitas? Kam tie Valdovų rūmai? Buvo iš dalies sėkmingas bandymas prezidentaujant D. Grybauskaitei 2013 metų lapkritį ES Rytų partnerystės viršūnių susitikime Vilniuje, dėl kurio ir po kurio įsižiebė Ukrainos Maidanas ir pasikeitė jėgų konfigūracijos Centrinėje, Rytų Europoje. Tada ES pirmininkavo Lietuva, o Ukraina buvo itin svarbi aktualija. Šiandien tokia pat aktualija, gal net jau priplėkusi, yra Minskas.
