Neapykantos gamyba ir jos vartojimo skatinimas yra viena svarbiausių Rusijos, ir ne tik jos, valstybinio verslo rūšių. Šios šalies neapykantos produktai – įtarimai, niekinimas, baimės ir priešiškumas, nacionalinis pranašumas ir vado „išmintingumas“ – rodomi ir aiškinami nuo ryto iki vakaro daugumos televizijos kanalų ir Kremliaus internetinių trolių.
Jų produkcija ne tik nuolat skverbiasi į Lietuvą, bet ir yra puikiai ir savanoriškai reprodukuojama mūsų pačių veikėjų. Neapykantos gamyba, smurto inžinerija ir sąmokslo teorijos užvaldo nuomonių rinką ir bando išstumti pasitikėjimą ir solidarumą, įvairiausias svajones ir vizijas, juo labiau draugystę, meilę.
Aleksejaus Navalno istorija Rusijoje ir karas dėl Stambulo konvencijos Lietuvoje susiję tais pačiais neapykantos industrijos saitais, ant kurių laikosi iracionalios, autoritarinės valdžių vertikalės. Karas su opozicija Rusijoje nuolatos siejamas su Geijropa, „Gėjų Europa“, kuria gąsdinami rusakalbiai gyventojai. Ir nesvarbu, kad Stambulo konvencija siekia užkardyti smurtą prieš moteris, šeimoje ir artimiausioje aplinkoje, ji vis tiek Rusijos propagandos erdvėje siejama su Amerikos imperializmu, Geijropa, kurios vertybes, pasak Kremliaus, ir bando įgyvendinti A. Navalnas.
Nepasitikėjimas Vakarų vakcinomis, Stambulo konvencija ir A. Navalno bei jam artimų aktyvistų persekiojimai – tai vienos ideologijos, vieno tipo šaltojo, propagandinio karo su Vakarais išraiškos. Neapykantos ir nepasitikėjimo audrinama vaizduotė trokšta priešų, o jei jų nėra, juos išsigalvoja, jų bijo, prieš juos reikalauja imtis represijų, valstybės pateisinto smurto. Dar vienas žingsnis, ir būtų pateisinti kankinimai kalėjimuose ir grąžinta mirties bausmė.
Ir nesvarbu, kad Stambulo konvencija siekia užkardyti smurtą prieš moteris, šeimoje ir artimiausioje aplinkoje, ji vis tiek Rusijos propagandos erdvėje siejama su Amerikos imperializmu, Geijropa, kurios vertybes, pasak Kremliaus, ir bando įgyvendinti A. Navalnas.
Neapykantos industrijos prasideda ne kalėjimuose, o komunikacijos tinkluose. Čia viskas gimsta ir patvirtinama. Tačiau komunikacijos – informacijos, vaizdų ir svarstymų – pyragas daugiasluoksnis. Neapykantos ir niekinimo produktai platinami pasitelkus televiziją, socialinius tinklus, plinta kaip nuostata, įstatymas ir visuomenėje, ir valdžios vertikalėje, parlamentarų salėse ir ministrų kabinetuose, prasismelkia į mokyklas ir prezidentūras. Lietuvoje šių neapykantos formų, sąmokslo teorijų ir baudžiamojo kodekso griežtinimo, pilietinių teisių menkinimo reikalavimų – nors vežimu vežk, tačiau nuo Rusijos ir Baltarusijos jau gerokai atitolome, sukurdami konkurencingus demokratijos svertus ir vis dėlto gindami nuomonių įvairovę.
Radikalus pilietinis susipriešinimas ir net pilietinis karas kyla iš pagamintos neapykantos pertekliaus, pagiežos dugno kylančio suokalbių įtarinėjimo tvaiko. Rusijos propaganda skatina neapykantą Ukrainoje, norėtų smurto bangų ir Baltijos šalyse, bet pati platina ir daugina baimę ir nepasitikėjimą tarp savo pačios piliečių. Didžiosios industrinės kalėjimo sistemos tik pratęsia pilietinį karą, karštą arba šaltą, ir įkūnija naują vergovės formą. Sovietų Sąjungos Gulago kalėjimų ir darbo lagerių sistema buvo Rusijos pilietinio karo 1918–1922 m. pratęsimas, klasinės neapykantos materiali formacija. Stalinistinė Gulago sistema niekada to neslėpė. O ir daugelis Lietuvos tremtinių buvo nuteisti būtent kaip kontrrevoliucionieriai, klasiniai priešai ir pilietinio karo dalyviai.
Klasiniais priešais buvo laikomi visi, neatitikę fundamentinių bežemio valstiečio ir darbininko dogmatų, nebuvę George`o Orwello „1984-ųjų“ paklusnūs veikėjai. Inteligentija buvo mažiausiai suprantamas reiškinys ir, jei tik jie nekūrė himnų ir atominių bombų, nebuvo geologai, elektrinių inžinieriai ar ideologijos mokytojai, buvo įtariami esant klasiniais priešais. Gėjai, pirmiausia jie, o ne lesbietės, kurių pokario laikotarpiu Rusijoje atsirado daug, buvo įtariami kontrrevoliucija, šnipinėjimu. Visa ši pseudoklasinė paranoja prilipo, prigijo ir pokario Lietuvoje: baudžiauninko sindromą papildė kolūkinė ir gulaginė laikysenos.
Nepasitikėjimas Vakarų vakcinomis, Stambulo konvencija ir A. Navalno bei jam artimų aktyvistų persekiojimai – tai vienos ideologijos, vieno tipo šaltojo, propagandinio karo su Vakarais išraiškos.
Rusijos kalėjimų sistema tiesiogiai auga iš neapykantos industrijos, gulaginio paveldo, ir tik maža dalis susijusi su teisingumo idėja. Neapykanta kuria savo šalininkus aktyvistus, kuriuos rašytojas Ričardas Gavelis vadino kanukais – kankintojais, protų ėdikais, masiškai paplitusiais stalinizmo laikotarpiu, bet ir gyvenančiais ir šiandien. Rašytojas manė, kad Vilnius pokario laikotarpiu tapo pagrindiniu Sovietų Sąjungos kanukų centru: čia buvo daugiausia skundikų ir baimės, apie ką liudija išlikusios KGB bylos, kuriose apstu kaimynų skundų vienų prieš kitus – daugiau, nei reikėjo visus juos ištremti. Neapykantos centras ne lageris, o vietos, kur daugiausia įtarinėjama ir nekenčiama artimųjų, iš kur siunčiama į lagerius.
Šiuolaikinės Rusijos lagerių centras anaiptol ne patys kalėjimai ir nebūtinai Kremlius, o neregimos nepakantos sąsajos, iš kurių kyla sekimas, skundas, baimė, susvetimėjimas, priespauda ir paklusnumas. Tam, kad būtų sukurta milžiniška represinė kalėjimų sistema, kur kali pusė milijono kalinių ir šiandien, reikia, kad veiktų ištisa neapykantos ir smurto sistema, nematomomis gijomis besiraizganti po kiekvieno namus, kas kelios valandos šnekanti per televizijos ekranus ir sklindanti interneto tinklais. O klasikiniais neapykantos objektais pasirenkami žydai, imperialistai, pabėgėliai, svetimtaučiai, gėjai, moterys, bohema ir jos gyvenimo būdas...
A. Navalną „etapavo“ į Kolčiugino izoliatorių, niekuo neišsiskiriančią „karantino“ įstaigą, prieš jį, kaip manoma, persiunčiant į Pokrovo pataisos koloniją Vladimiro srityje, vieną iš, kalinių požiūriu, baisiausių Rusijoje. Ne kartą nuteistieji, kad ten nepatektų, persipjaudavo venas ar pilvus. Buvę kolonijos kaliniai dabar pasakoja, kad ji išskirtinė savo ypatingomis psichologinėmis represijomis. Jos ypatybė yra įteisintas kolonijos‚ „aktyvas“: su prižiūrėtojais bendradarbiaujantis gausus kalinių būrys, organizuojantis vidinę smurto sistemą pagal vadovybės norą. Represijų sistema susideda iš trijų „oficialių“ dalių: labai griežtas režimas, nuolatinis orumo žeminimas ir kankinimai.
Aktyvo sukūrimas leido dirbtinai suskirstyti kalinius į dvi pagrindines kastas. Panašiai buvo kuriama represinė sistema Josipo Broz-Tito laikais Jugoslavijoje Goli Otoko kalėjime. Būtent ten išbandytos moksliškai aprobuotos psichologinio teroro priemonės, palauždavusios drąsiausius partizanus ar idėjinius vyrus. Pokrovo pataisos koloniją, kaip ir Gulago laikais, valdo kriminalo ir prižiūrėtojų sąjunga. Įteisintam „aktyvui“ suteiktas legalus statusas: už palaimintą smurtą prieš kitus kalinius jiems suteikiamos progos dažniau susitikti su artimaisiais, naudotis kalėjimo lengvatomis, rašyti laiškus ar sportuoti ir tikėtis, kad kalėjimo laikas bus sutrumpintas.
Gerai organizuota, daugiametė „aktyvo“ sistema kartu su griežtu režimu neleidžia įsitvirtinti tradicinei kalėjimo subkultūrai, kurios apraiškų rasime ir Lietuvoje – specifinė kastų ir verčių sistema. Pokrovo kolonijoje nėra kaliniams prieinamo interneto ir telefono – viskas blokuojama. Tačiau sukurta skundų sistema, kai bet kuris aktyvo narys vėl gali tapti paprastu žeminamu, o žeminamas – aktyvu. Ši sistema skatina kalinius nekęsti vienas kito ir ypač žeminamųjų daugumos, o valdžiai kontroliuoti teroro stabilumą.
Aktyvistai turi 24 valandas per parą 7 dienas per savaitę tyčiotis: dešimtis kartų liepti kloti tą pačią lovą, stovėti specialiose pozose, daryti pritūpimus ar atsispaudimus iki nukritimo – galybė beprasmiškų kankinimų. Pokrovo kolonijoje skriaudžiamiesiems nėra jokių knygų, susitikimų su artimaisiais. Jei nesi aktyvistas, per savaitę – tik 15 minučių laiškui parašyti ir tik skaitant „budėtojui“, jokių asmeninių susitikimų su advokatais, tik su specialiu leidimu dalyvaujant prižiūrėtojui, kuris draudžia dokumentų perdavimą. O vakarais visi verčiami žiūrėti kurio nors propagandisto – D. Kiseliovo ar V. Solovjovo, ar dar kurios melo mašinos – laidą.
Gėjai, pirmiausia jie, o ne lesbietės, kurių pokario laikotarpiu Rusijoje atsirado daug, buvo įtariami kontrrevoliucija, šnipinėjimu. Visa ši pseudoklasinė paranoja prilipo, prigijo ir pokario Lietuvoje: baudžiauninko sindromą papildė kolūkinė ir gulaginė laikysenos.
Žiūrint jas stebima, ar neužmigsite, ar nenusisuksite – propaganda turi veikti smegenis. Buvę kolonijos kaliniai mano, kad kitiems įkalintiems bus draudžiama su A. Navalnu kalbėtis, jis „sėdės“ ignoravimo sąlygomis, jam nebus leidžiama dirbti, jis patirs nuolatinį psichologinį žeminimą, kognityvinį terorą, nors, veikiausiai, jo fiziškai nemuš. Žinoma, jam bus trukdoma, kaip jau ir dabar, susitikti su advokatais, žiniasklaida, rašyti laiškus. Vis dėlto Pokrovo kalėjimo laukia didelis išbandymas: neabejotinai A. Navalno kolegos ir pasaulio žurnalistai atakuos, jau dabar tai daro (kanalas „Dožd“), bandydami nupirkti informacijos ar vaizdų iš šio kalėjimo darbuotojų ir aktyvistų.
Išorinis Pokrovo kalėjimo fasadas tvarkingas. Dokumentiniai kadrai rodo, kad kalėjime įrengtas ir simuliakrinis, potiomkino viešbutėlis su keliais „numeriais“. Viešbutukas tuščias, nes jis turi būti švarus mėnesių mėnesius, iki kol „žmogaus teisių“ aktyvistai, tokie pat potiomkiniški liudytojai kaip kadaise rašytojas Maksimas Gorkis Solovkų lageryje, neatvyks ir nepagirs „humaniškos“ tvarkos. Neapykantos kultūra paprastai rengiasi parodomaisiais vaizdais – „pokazucha“. R. Gavelio žodžiais tariant, šie kalėjimai yra tikra kanukizmo mokykla su „aktyvizmo praktika“. Vėliau šis smurtaujančio aktyvizmo modelis perkeliamas į visuomenę, kuri ir kariauja prieš visokias Stambulo konvencijas, smurto mažinimo programas, seksualines mažumas.
Aleksandras Solženicynas yra pastebėjęs, kad Gulagas neišnyko nei 1956 m. po Nikitos Chruščiovo paskelbtos amnestijos, pirmiausia kriminaliniams nusikaltėliams, nei po 1967 m., kai Gulago sistema buvo oficialiai panaikinta, nei 1988 m., kai buvo uždarytas paskutinis gulaginis politinių kalinių kalėjimas Permėje (pataisos kolonija „Permė-36“), kur, kaip ir Pokrove, kalėjo daugelis lietuvių.
Reformuojant Gulagą buvo sukurtos dvi sistemos: represinės psichiatrijos ir industrinė kalėjimų sistema. Griuvus Sovietų Sąjungai, iš dalies represinės psichiatrijos modeliai buvo perkelti į klasikinę kalėjimų sistemą stiprinant ir praktikuojant neapykantos gamybą. Prieš bet kurį politinį kalinį gali būti organizuojamos ir papildomos – seksualinės, kriminalinės – provokacijos, liudijant apie tai, kaip jie homoseksualiai priekabiauja ir kaip patys pažeminami. Štai kodėl homoseksualizmo niekinimo diskursas tiek svarbus kanukizmui: juk tai universali žmonių menkinimo ir bauginimo priemonė. Ši iš Gulago ir nacių aplinkos kylanti leksika prigijo ir gyva Vidurio ir Rytų Europos šalyse – Bulgarijoje, Lietuvoje, Latvijoje.
Kai kalbame apie neapykantos industriją ir jos diskursus bei praktikas, pamatome daug daugiau nei Putiną, Kremlių ar autoritarizmą Rusijoje, pamatome, kaip atsirado niekinimo (neigimo, išsiurbimo) galia, ardanti žmonių protus, luošinanti dar iki kalėjimo. Šios niekinimo praktikos, totalinės, kaip oras, negali vadinti dvasia. Ši praktika kyla iš Niekio (niekinti), kuris paverčia savo aktyvistais vis naujus žmones. Lietuvos socialiniuose tinkluose taip pat apstu neapykantos kultūros. R. Gavelis „Vilniaus pokeryje“ pastebėjo, kad kanukizmas kyla ne tik iš beprasmio tuščio žvilgsnio, ne tik iš neapykantos ar noro iš tavęs išsiurbti sielą, bet ir iš kanukų sukurtos daiktų tvarkos, daugybės nematomų dalelių, iš kurių susirenka, materializuojasi panieka žmogui.
Šis visų niekinimas laimėjo kartu su Spalio revoliucija ir greitai išžudė ne tik senuosius, kurie dar turėjo orumą ir kilnumą, bet ir tuos, kas tikėjo laisva tarybų valdžia. Pradžioje jie sušaudė ir nukankino revoliucinius eserus ir anarchistus, vėliau sušaudė Petrogrado Vasiljevo salos uosto darbininkus, 1921 m. sutriuškino Kronštato revoliucinius jūreivius... ir taip be pabaigos. Kai neliko aiškių priešų, 1937 m. pradėjo žudyti savus – bolševikai bolševikus. Kaimynai skundė kaimynus, aktyvistai sekė pasivystus ir vienas kitą. Visa ši neapykantos artimajam mašina vadinasi Gulagu, ir jis prasideda elementariu susvetimėjimu ir nepagarba bei smurto pateisinimu. Kanukizmas yra baisiau už kovidą, už ebolą. Kanukų tikslas – sekti, stebėti, dvasiškai kankinti ir lakti gyvybės syvus.
O patys jie laipsniškai virsta bedvase tuštuma. Rašytoja Joanne Kathleen Rowling šiuos „aktyvistus“ pabandė perteikti Azkabano sargybinių – dementorių (į lietuvių kalbą išversta „psichų“) paveikslu. Dementoriai suskaido sielą ir protą, o patys neturi jokios dvasios, puoselėjamos prasmės. Jie yra tuštumos. Dementorius yra kanukas. Kalėjime psichas ir dementorius – dvi skirtingos būtybės. Psichas tėra viena iš kalinio būklių, o dementorius – tas, kuris šaltai ir abejingai, kasdien čiulpia iš tavęs sielą. Tai ir yra Azkabano sargybinis, o laisvėje jis – kanukas, kankintojas, sielos engėjas.
A. Navalno etapavimas į Vladimiro sritį ir, ko gero, į Pokrovo koloniją yra iššūkis demokratinei opozicijai: pagaliau bus išvysta Kremliaus sistemos esmė. Ji nėra Putino „rūmai“ ar oligarchų jachtos. Oligarchų ir saugumo sistemos esmė, kaip ir senaisiais Stalino laikas yra kalėjimų-kolonijų tinklas: grandiozinė neapykantos mašina ir „aktyvistų“ rengimo mokykla. Ištikimos valdžiai, paklusnios niekšybės formos ne tik ne neigiamos, bet sveikinamos ir dauginamos. Ar opozicija pamatys tai, apie ką vis nenori kalbėti, – kad Gulago slibino galvos dar gyvos ir kad reikalinga pogulaginė revoliucija.
