Nuomonės

2021.02.18 11:22

Valdemaras Klumbys. Kas vyksta Genocido centre? Darbuotojo nuomonė

Valdemaras Klumbys, istorikas, Vilniaus universiteto dėstytojas, humanitarinių mokslų daktaras, mokslo darbuotojas, LRT.lt2021.02.18 11:22

Esu vienas iš tų 17-os Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojų, pasirašiusių kreipimąsi į Seimą dėl Centro veiklos. Skaitau viešąją erdvę po jo užplūdusias nuomones ir matau, kad plinta pačios įvairiausios nuomonės ir tiesiog gandai apie tai, kas vyksta. Dar keisčiau atrodo, kai niekuo nepagrįstus kaltinimus darbuotojams kelia pats Centro vadovas. Taigi, tenka, pastūmus į šalį skubius darbus, išsakyti savo poziciją.

Labai dažnai tenka skaityti, kad mes iš karto priešiškai sutikome naują direktorių ir jo komandą. Aš tikrai nebuvau nusiteikęs nei neigiamai, nei skeptiškai, kaip ir kiti kolegos istorikai, kiek žinau. Atvirkščiai, direktoriaus pažadai, kad bus steigiamas mokslinis institutas, siekiama nepriklausomybės nuo politikų kišimosi, nuteikė teigiamai. Tuo labiau kad jau porą metų Centras, bandydamas kovoti tarptautiniuose informaciniuose karuose ir politinėse vidaus kovose, šaudė net ne į varnas, o sau (ir Lietuvai) į kojas. Vidmanto Valiušaičio paskyrimas vyresniuoju direktoriaus patarėju sukėlė nuogąstavimų, žinant jo itin neigiamą požiūrį į profesionalius istorikus (taip, knyga, pavadinta „Istorikai nenaudoja dalies šaltinių“, rodo neigiamą autoriaus požiūrį).

Ir nuogąstavimai pasitvirtino: V. Valiušaitis jau pirmame susitikime su istorikais iš karto pateikė pavyzdį, kad štai viename straipsnyje istorikas pernelyg pasitikėjo sovietiniais dokumentais ir nepanaudojo išeivio atsiminimų, kurie leidžia interpretuoti dokumentuose užfiksuotus faktus kitaip, ir savo pavyzdį užbaigė: „negalima šitaip“. O tai jis manė, kad susirinkę istorikai šito nežinojo? Tik mėgėjai įsivaizduoja, kad istorikai žino viską ir piktybiškai „nutyli“ netinkamus šaltinius. Atvirkščiai: istorikai siekia panaudoti kuo įvairesnius (taip pat atskleidžiančius ir nemalonius dalykus) šaltinius, įvertinti juos šaltinių kritikos metodais ir pasitelkti juos tyrimuose. Na, nežinojo istorikas šito šaltinio, negerai, bet tam ir yra istoriografija, mokslinis recenzavimas ir mokslo bendruomenė, kad istorikas galėtų savo klaidas taisyti. Puiku, kad V. Valiušaitis šią klaidą pastebėjo, ją nurodė, bet kodėl dėl vieno (beje, neįvardinto) istoriko klaidos mes visi turėjome klausytis mentorišku tonu dėstomų elementarių tiesų apie konteksto svarbą fakto interpretacijai, kurias studentai sužino pirmame kurse? Atrodo, kad V. Valiušaitis rimtai mano, kad istorikai to nesupranta. O blogiausia, kad, atrodo, taip mano ir kiti direkcijos nariai, ir pats direktorius.

Bet palikime V. Valiušaitį ramybėje – jis Centre nebedirba. Be direktoriaus nuolat kartotų depolitizavimo pažadų, buvo ir kitų viltį suteikiančių ženklų. Turbūt ryškiausias – labai teigiamai nustebinusios direkcijos suorganizuotos intelektualinės sesijos, moderuotos Igno Stankovičiaus, kur Centro darbuotojai galėjo išsisakyti, kokias Centro problemas jie mato, kokius galimus jų sprendimus gali pasiūlyti. Per tas kelias proto audras (brainstorm) kolegų buvo išsakyta ir labai skirtingų nuoskaudų, baimių, įvairių lūkesčių, o kartu – ir tikrai puikių idėjų, kaip efektyvinti, gerinti Centro darbą.

Bet direkcijos reakcija labai iškalbinga: jos nebuvo. Galima kaltinti vėl įvestą karantiną, bet ir Istorijos institute, ir Vilniaus universitete vyksta nuotoliniai posėdžiai – techninės galimybės tam yra. Ir tik po kelių mėnesių sužinojome, kad, pasirodo, Centras turi nusipirkęs Zoom, direkcija ją naudoja, tačiau ne komunikacijai su darbuotojais, apie kurios gerinimą ji tiek daug kalbėjo. Pažaidėm demokratiją, ir užteks? Tuo labiau kad ne kartą per susitikimus minėtos problemos nebuvo sprendžiamos. Pavyzdžiui, dar senojoje direkcijoje užstrigusios leidybai parengtos knygos su „netinkama“ informacija likimas nepasikeitė. Praėjo daugiau nei pusė naujosios direkcijos metų – ji vis dar užstrigusi.

Vėliau buvo jau dažnai minėta Mingailės Jurkutės istorija, kai vien už abejonę, ar pasyvus dalyvavimas 1987 m. mitinge prie Mickevičiaus paminklo yra pakankamas pagrindas suteikti laisvės kovų dalyvio statusą V. Valiušaičiui. Tai buvo tik abejonė ir klausimas neneigiant statuso teisėtumo, bet už tai kolegei įlipdė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Tereikia dar vieno tokio, ir žmogų galima atleisti iš darbo. Kaip turime jaustis mes visi, kai už nuomonę galima susilaukti tokių „dovanėlių“? Direktorius ne kartą gynėsi, kad tai ne jo sprendimas, kad nuobaudą rekomendavo paskirti komisija, bet galų gale, tiesiai paklaustas, turėjo pripažinti, kad komisija buvo sudaryta jo iniciatyva.

Labai greitai po šios nuobaudos visi darbuotojai buvo supažindinti su Centro vidaus tvarkos taisyklių pakeitimais. Atsirado naujas skyrius, skirtas visuomenės informavimui, kurio 202 poskyrį verta ir pacituoti: „Visi gauti viešosios informacijos paklausimai pateikiami įgaliotam darbuotojui ryšiams su visuomene, kuris atsakymą parengti nukreipia atsakingam su paklausimo sritimi dirbančiam darbuotojui ir/ar jo vadovui. Jei paklausimą žodžiu ar raštu tiesiogiai iš visuomenės informavimo priemonių gauna kitas centro darbuotojas, jis turi jį nukreipti įgaliotam darbuotojui ryšiams su visuomene.“ Taip iš esmės užkertamas kelias bet kokiems vadovybės nekontroliuojamiems Centro darbuotojų kontaktams su žiniasklaida.

Normalu, kai tokios taisyklės galioja VSD ar KAM, bet kokias paslaptis saugo Centras? Nė vienas mokslinis institutas neturi tokių reikalavimų, atvirkščiai – skatinama bendrauti su žiniasklaida. Ir tai natūralu: taip atliekama visuomenės švietimo misija. Tačiau dabartinė Centro vadovybė akivaizdžiai nepasitiki savo darbuotojais, tarsi istorikai, į kuriuos žurnalistai dažniausiai kreipiasi, būtų pasiruošę čia pat tėvynę parduoti ir galėtų tai padaryti. Yra aiškiai įstatymų nubrėžta, ko skelbti negalima (pavyzdžiui, prisipažinusių KGB agentų), neteko girdėti tokių nusižengimų. Tai ko bijoma, kodėl nepasitikima? Ir direktoriaus išsisukinėjimai, kad savo nuomonę mes galime turėti, tik negalime jos reikšti... Centro patalpose. O iš kur direktorius žinojo, kokiu laiku ir kokiose patalpose M. Jurkutė išreiškė savo nuomonę? Kaip atskirti, kada Centre dirbantis žmogus kalba savo vardu, o kada – kaip Centro darbuotojas? Ir ką tai realiai keičia, jei straipsnyje bus parašyta, kad informaciją suteikė Centro darbuotojas?

Centro komunikacijai ilgą laiką vadovavo nei profesionalus istorikas, nei profesionalus viešųjų ryšių specialistas – profesionalus geologas Dalius Stancikas, kurio komunikacijos stilių puikiai atskleidžia jo atsakymai į žurnalistės klausimus, pavyzdžiui: „Aš į tokius klausimus neatsakinėsiu, nes aš nematau prasmės.“

Komunikacija iš tiesų jau senokai yra labai silpna Centro vieta. Tačiau tokie pakeitimai ją ne gerina, o blogina. Juk didžiausius skandalus sukeldavo būtent ankstesnės Centro vadovybės sprendimai skelbti neistorikų surašytas pažymas, o ne darbuotojų istorikų pasisakymai. Tai gal reikėtų riboti vadovų bendravimą? Centro komunikacijai ilgą laiką vadovavo nei profesionalus istorikas, nei profesionalus viešųjų ryšių specialistas – profesionalus geologas Dalius Stancikas, kurio komunikacijos stilių puikiai atskleidžia jo atsakymai į žurnalistės klausimus, pavyzdžiui: „Aš į tokius klausimus neatsakinėsiu, nes aš nematau prasmės.“ Bet toks pacaniškas komunikacijos stiliuks direkcijai jokių klausimų nekelia, atvirkščiai – štai per šį žmogų turi vykti visa žurnalistų komunikacija su darbuotojais, jis spręs, su kuo žurnalistas gali kalbėtis. Vadinasi, juo pasitikima labiau nei istorikais. Nors būtent jis tiesiogiai atsakingas už pasaulį apskriejusius skandalus. Ir minėtą užstrigusią knygą, beje, jis ir sulaikė.

Toks pasitikėjimas nelabai ir stebina matant, kokiomis insinuacijomis direktorius pradėjo švaistytis po 17-os kreipimosi. Jam tikrai nedaro garbės teiginiai, kad iš 17-os pasirašiusiųjų visus kreipimosi punktus iš tiesų palaiko tai keturi penki, tai ir apskritai vienas du žmonės. Tai pasirašiusieji jau ir skaityt nebemokam, ir už savo parašus neatsakom, ar kaip išeina? Jei direktorius taip specifiškai traktuoja pasirašymą, tai gal ir jo parašai po dokumentais irgi, kai ateis laikas, taps, kaip čia pasakius, nesvarbūs? Gal jo parašas po drausmine nuobauda M. Jurkutei irgi nieko nereiškia?

Kad parašai direkcijai nesvarbūs, rodo direkciją lyg ir palaikantis (lyg ir, nes toks raštas – bendrybių rinkinys, po kuriuo ir aš galiu pasirašyti, išskyrus primygtinį raginimą „nenešti šiukšlių iš trobos“) raštas, kurį pasirašė net 61 žmogus. Jo adresatai Seime parašų nematė, nes „darbuotojų pavardės ir parašai saugomi Centre“. Tokia situacija tai jau tikrai primena anonimiškus darbo kolektyvų“ reikalavimus sovietmečiu, tačiau kažkodėl sovietmečio recidyvu vadinamas 17-os istorikų kreipimasis, kurį pasirašę nepabijojo paskelbti savo pavardes. Be to, vėliau viešu laišku visiems Centro darbuotojams mus palaikė ir kreipimąsi pasirašė dar viena kolegė, ne istorikė, IT skyriaus vedėja Daiva Judeikytė. Parašė ji ir apie paskutinį lašą, nulėmusį tokį jos sprendimą: „Valdžia savo rankose turi visus galios svertus, todėl, mano manymu, neturėtų skambinti konkretiems darbuotojams ir raginti pasirašyti darbuotojų kreipimąsi, kaip kad atsitiko su mano vadovaujamo skyriaus darbuotojais.“ Tokių faktų teko girdėti ir daugiau, todėl kyla didelių abejonių dėl 61 pasirašiusiojo nuoširdumo. Nors neabejoju, kad yra tikrai 17-os kreipimosi įskaudintų, supykdytų ir direkcijos suklaidintų kolegų. Juk neviešai darbuotojams nuolat teigiama, kad „istorikai pasikėlę“, nori visus neistorikus išmesti iš darbo ir pan.

Bet gal tikrąjį kolegų požiūrį rodo prieš kelias dienas įvykę rinkimai į Centro darbo tarybą? Daugiausia balsų surinko Enrika Kripienė (62 balsai) ir... M. Jurkutė (59 balsai) – abi pasirašiusios kreipimąsi, o M. Jurkutė – dar ir labiausiai iš mūsų matoma ir žinoma kaip 17-os koordinatorė. Kažkodėl nesimato Centro kolegų pasmerkimo, greičiau jau slaptas palaikymas. Beje, dar 11 Centro darbuotojų palaiko mūsų kreipimąsi, bet prašo neviešinti jų pavardžių. Tačiau jos žinomos Seimo Pirmininkei. Taigi, nepaisant visų kaltinimų ir insinuacijų, mus palaikančių Centre yra daugiau, nei matosi. Kodėl jie nekalba atvirai? O kaip jums faktas, kad po kreipimosi paviešinimo buvo staiga, nežinant tiesioginiams mūsų vadovams, persvarstyti pasirašiusiųjų metinės veiklos įvertinimai ir kai kurių vertinimai staiga keistu būdu pablogėjo, nors visai neseniai tie patys žmonės jų veiklą vertino kitaip? Užtat tiems istorikams, kurie kreipimosi nepasirašė, buvo pakelti algos koeficientai. O aš užkliuvau, vertinamas net ir pirmą kartą, – pasirodžiau „nelojalus“, nes pernai paskelbiau straipsnį, kuriame geranoriškai, bet polemiškai aptariau Centrui kylančias istorinių tyrimų problemas. Negalima šitaip.

Bet gal tikrąjį kolegų požiūrį rodo prieš kelias dienas įvykę rinkimai į Centro darbo tarybą? Balsuoti galėjo 63 Centro darbuotojai. Daugiausia balsų surinko Enrika Kripienė (62 balsai) ir... M. Jurkutė (59 balsai) – abi pasirašiusios kreipimąsi, o M. Jurkutė – dar ir labiausiai iš mūsų matoma ir žinoma kaip 17-os koordinatorė. Kažkodėl nesimato Centro kolegų pasmerkimo, greičiau jau slaptas palaikymas.

Taip pat skaitykite

Bet grįžkime prie statistikos. Direktorius nuolat ja manipuliuoja teigdamas, kad kreipimąsi pasirašė „nepilnai 12 procentų“ darbuotojų. Tačiau į neistorikus apskritai nebuvo kreiptasi dėl palaikymo, nekalbėta su kitame departamente dirbančiais istorikais – rašte kėlėme mūsų departamento problemas, kurias geriausiai žinome. Turbūt tai mūsų klaida, bet atrodė nesąžininga prašyti pasirašyti vien dėl skaičiaus. Na, ir žadėta statistika: mūsų departamente dirba 23 istorikai, o kitame – dar 11. Net jei pripliusuosime ir juos – iš 34 istorikų pasirašė 17, taigi – lygiai pusė. O iš mūsų departamento – 74 procentai.

Ir tokių direktoriaus manipuliacijų tik daugėja. Naujausi direktoriaus minties viražai tik stiprina abejones dėl jo kompetencijų. Pasirodo, jei žmonės „nori būti tik istorikais, jie turi nebūti valstybės tarnautojais“, tai reiškia – nedirbti Centre, nes jame dirbantys istorikai yra valstybės tarnautojai. Gaila, kad nežinojau tokios geros naujienos, kad aš – valstybės tarnautojas. Tik kodėl tokiu atveju atostogas pagal Valstybės tarnybos įstatymą gauna tik skyrių vedėjai? Ir kodėl mano alga už ketvirtį etato (tokie darbuotojai direktoriui irgi kliūva) yra 173,85 eurai? Tokius pasisakymus galima interpretuoti tik dvejopai: arba direktorius visiškai nesigaudo įstaigoje, kuriai vadovauja jau aštuonis mėnesius, arba tiesiog akiplėšiškai meluoja siekdamas apgauti Seimo narius ir visuomenę. Abiem atvejais tokio viršininko nelinkėčiau jokiai įstaigai. Nors problema – tikrai ne tik direktorius. Bet apie tai – kitą kartą.

Taip pat skaitykite

P. S. Šis tekstas rašytas ne darbo metu ir ne Centro patalpose. Ar to neužteks ir man jau pasiruošti apturėti "šiurkštų darbo drausmės pažeidimą“?

P. P. S. Sužinojome, kad sudaryta dar viena komisija M. Jurkutės galimam naujam „šiurkščiam darbo pareigų“ pažeidimui ištirti. Už tai, kad dalyvavo LRT laidoje apie Genocido centrą ir už neseniai paskelbtą straipsnį.

Populiariausi