Nuomonės

2021.02.24 19:25

Valdemaras Klumbys. Istorijos baimė (I)

Valdemaras Klumbys, istorikas, Vilniaus universiteto dėstytojas, humanitarinių mokslų daktaras, mokslo darbuotojas, LRT.lt2021.02.24 19:25

Nesename straipsnyje aptariau vidines Genocido centro problemas, kurios man, kaip eiliniam jo darbuotojui atrodo iš tiesų didelės. Tačiau jos nėra svarbiausios – problemos šaknys slypi kur kas giliau nei direktorius ar jo komanda. Ir direkcijos, ir dalies visuomenės požiūrį į Centrą bei istorikus apskritai lemia baimė. Drįstu teigti, kad Centro vadovybė (o ir daugelis nuoširdžiai patriotiškai nusiteikusių žmonių) tiesiog bijo mūsų istorijos.

Nepatikimi istorikai be leidimo negali kalbėtis su žurnalistais ne dėl vadovybės užgaidų.

Priežastis labai aiški – bijoma, kad išplauks „netinkami“ faktai ar bus išsakyta kažkieno (kieno?) supratimu netinkama nuomonė. Lygiai taip pat ir su ta Centre jau daugiau nei metus užstrigusia knyga su „netinkamais“ faktais. Žmonės gaišo laiką, dirbo darbą, jiems už tai valstybė mokėjo algą, galų gale – knygą ir užsakė valstybė. Profesionalai tikrino ir pertikrino faktus – na netelpa jie į tą istorinį vaizdinį, kurį mes norėtume turėti. Ir ką dabar daryti? Užsimerkti, kad tų faktų nėra? Iki kelerių metų delnais akis užsidengęs vaikas mano, kad jo niekas nemato? Atkurtai Lietuvai jau gerokai daugiau, o baimės – vis dar kūdikiškos.

Istorijos baimė paaiškina, kodėl nepasitikima istorikais: bijoma ne jų neprofesionalumo ar angažuotumo, kaip dažnai skelbiama. Atvirkščiai – būtent istorikų profesionalumas kelia daugiausiai nerimo, o kai kuriems komentatoriams internete – tiesiog neapykantą. Kaip kitaip suprasti 17 Centro kreipimąsi pasirašiusių žmonių įvardijimus kremlinais, okupantų pakalikais, istorijos perrašinėtojais, kagėbistine istorikų šutve, liberalglobalistais, paskiepytais raudonuoju komunizmo virusu, keliančiais melo, šmeižto ir gąsdinimo bangas, dergiančiais nepriklausomybę, niekinančiais istoriją ir mūsų didvyrius, tarnaujančiais Lietuvos priešams, dalyvaujančiais iš išorės organizuojant Centro puolimą, vadovaujamais priešiškos rankos ir taip toliau, ir panašiai (taip, man smagu skaityti šitas nesąmones, kai žinau, kad absoliuti dauguma pasirašiusiųjų yra dešiniųjų pažiūrų žmonės.) Galima rasti ir nuomonių, kad istorikai moka archyvuose rasti tai, ko reikia „užsakovui“ (suprask, priešiškai propagandai), ir nematyti, ko nereikia, kad jie kuria pagal užsakymą reikalingus pasakojimus ir už tai dar yra dosniai apmokami, aišku, priešiškų jėgų.

Tokio mąstymo logika aiški: jei istorikas paskelbė faktų, kurie neatitinka idealizuotos praeities įvaizdžio, jis arba dirba priešui, arba, geriausiu atveju, nesupranta, kiek žalos Lietuvai daro. Vytautas Sinica panašią poziciją išreiškė kiek nuosaikiau: „Genocido centras buvo ir yra institucija, kuri visada nuosekliai gynė istorinę tiesą ir 1941 m. Sukilimo dalyvių garbingą atminimą.“

„Istorinė tiesa“ šiuo atveju nėra tiesa, tai tik žodžių junginys, kuriuo įvardijamas „garbingo atminimo“ gynimas. Kažkur aš tai jau girdėjau, kaip ten, „nežinojimas – jėga“? Tokia „istorinė tiesa“ yra tai, kas mums malonu ir naudinga, kas sutelkia, suteikia stiprybės ir jėgų ir padeda kovoti su priešu. O visa kita tas jėgas atima, taigi – silpnina tautą, dargi suteikia ginklą į rankas priešui, todėl apie tai reikia tylėti. Jei sukilėliai šaudė žydus – tai ne tiesa, o šmeižtas.

Tiesa, V. Sinica atsakydamas į komentarą po savo laida teigė: „Bet juk tiesa, lietuviai dalyvavo [žydų žudynėse], kai kur (pagal senolių pasakojimus, tai ir mano kaime) savo iniciatyva. Esminis momentas yra, ar pripažindami atskirų tautiečių nuodėmes, kaltiname dėl to ir Laikinąją vyriausybę, ir Sukilimo dalyvius, kurie nei turėjo tikslą represuoti žydus, nei turėjo faktinę galią juos apginti.“ Pagarba už nuomonę – jei ją pasakytų koks, sakysim, priešingų pažiūrų žmogus, jis laisvai galėtų būti priskirtas prie kagėbistinės šutvės.“

Ir tai yra problema: kas gali nuspręsti, kurie faktai gina istorinę tiesą, o kurie – jau šmeižia garbingą atminimą? Ar fakto, kad žymus ir tikrai daug nusipelnęs Lietuvai žmogus buvo KGB agentas, paviešinimas yra istorinės tiesos gynimas, ar atminimo šmeižimas? Kas spręs ir kuo remdamasis? Ar Jono Noreikos parašas ant geto steigimo dokumentų diskredituoja Lietuvos nepriklausomybę?

Valdas Rakutis, recenzuodamas Daliaus Stanciko knygą, iš esmės taip ir teigė: „Ši knyga – tai rimtas ir savalaikis atsakas į bandymą diskredituoti Lietuvos valstybę ir lietuvių tautą Vakarų visuomenių akyse, išnaudojant jautrią ir skausmingą XX a. įvykių seką ir jos atmintį.“ Jei sutiksime su tokia mąstymo kryptimi (o V. Rakutis – toli gražu ne radikaliausias jos reiškėjas), „jautrių ir skausmingų“ temų apskritai neįmanoma tyrinėti, taigi, Centre neįmanomi jokie tyrimai: bet kokia partizanų ar sukilėlių „diskreditacija“ griauna valstybingumo pamatus. O „diskreditaciją“ gali reikšti bet koks „negeras“ faktas. Valstybė pavojuje: pasirodė publikacija apie sukilėlį – žydšaudį! Todėl apie mūsų praeitį galima kalbėti tik kaip apie mirusį – arba gerai, arba nieko.

Ir tai yra problema: kas gali nuspręsti, kurie faktai gina istorinę tiesą, o kurie – jau šmeižia garbingą atminimą? Ar fakto, kad žymus ir tikrai daug nusipelnęs Lietuvai žmogus buvo KGB agentas, paviešinimas yra istorinės tiesos gynimas, ar atminimo šmeižimas?

Ir kur mes nueisime su tokiomis pažiūromis? Vienareikšmiškai ten, kur jau buvome. Kaip pasakė vienas bendradarbis Centre, puikus ir gerbiamas istorikas, pasiklausęs naujosios Centro vadovybės prisistatymo istorikams pernai: „Pradėjau dirbti Partijos istorijos institute ir pabaigsiu jame dirbti.“ Sovietmečiu apie kompartiją, stribus ir kariuomenę buvo galima tik gerai, vos puse lūpų užsimenant apie „asmens kulto padarinius“, o apie sukilėlius ir partizanus – tik blogai. O dabar – atvirkščiai.

Garbingo atminimo gynėjai turbūt visiškai pritartų Rusijos valdžios sprendimui atleisti archyvo direktorių, paskelbusį dokumentus, patvirtinančius, kad 28 panfiloviečių žygdarbis Antrojo pasaulinio karo metu buvo sukurtas žurnalistų siekiant pakelti kovinę karių dvasią, nors didvyriškos raudonarmiečių kovos Maskvos prieigose direktorius nebandė neigti. Ir retorika Rusijoje panaši, tik kalbama atviriau, nesidangstoma jokiomis istorinėmis tiesomis.

Štai buvusio Rusijos kultūros ministro, beje, pagal išsilavinimą – istoriko, Konstantino Medinskio nuomonė: „Net jeigu visa ši [panfiloviečių] istorija buvo išgalvota nuo pradžios iki galo <...> – tai šventa legenda, prie kurios tiesiog negalima liestis. O žmonės, kurie tai daro, – menkystos ir šlykštynės.“ Ir kuo skiriasi mūsų, lyg ir demokratinėje visuomenėje gyvenančių, tautiečių šventas pasipiktinimas neteisingai kalbančiais ir rašančiais istorikais nuo analogiškus prakeiksmus svaidančio putininės diktatūros tarno? Tik K. Medinskis toli ir Lietuvos istorikams įsakinėti negali, o štai visuomeninių patriotinių organizacijų nariai spaudimą ir Seimui, ir Centrui daro. Ir vis didėjančio tokio spaudimo tendencija kelia nerimą – ar neiname mes autokratinės Rusijos keliu, tegul ir geriausių intencijų vedami?

Ką man, istorikui, labai sunku suprasti, tai to rusų propagandistus ir lietuvių patriotus jungiančio įsitikinimo, kad praeities nusikaltimai diskredituoja dabarties valstybę ir visą lietuvių tautą. Juokaujant (nors gal ir ne?) galima teigti, kad Rusijos propaganda kažkodėl efektyviausiai veikia Lietuvos patriotus. Kodėl Baltramiejaus naktis nediskredituoja Prancūzijos valstybingumo? Kodėl Vietnamo karas, atominė bomba ant Hirošimos ar įstatymais iki 1965 metų (!) įteisinta rasinė segregacija nediskredituoja JAV valstybingumo? O ką daryti vokiečiams – pagal tokį mąstymą jų apskritai neturėtų likti šiame pasaulyje, nekalbant apie Vokietiją. Kuo Lietuva tokia išskirtinė, kad būtent mūsų bendrapiliečių nuodėmės praeityje griauna valstybingumo pamatus?

Ką man, istorikui, labai sunku suprasti, tai to rusų propagandistus ir lietuvių patriotus jungiančio įsitikinimo, kad praeities nusikaltimai diskredituoja dabarties valstybę ir visą lietuvių tautą.

Kodėl taip sunku pripažinti: taip, buvo tarpukariu antisemitizmas net ir tarp kultūrinio elito narių, taip, tai padėjo įtraukti vietinius gyventojus į žydų žudynes nacių okupacijos laikais, taip, kai kurie dalyviai taip keršijo už jų klaidingai įsivaizduotą (ir nacių propagandos labai skatintą) didžiulio žydų indėlio į lietuvių represijas sovietinės okupacijos metu vaizdinį, bet tai nė kiek nepateisina žydšaudžių, taip, žydus žudė ne tik atmatos, bet ir išsilavinę, pasiturintys žmonės, buvo ir kunigų, laiminusių žudikus, taip, buvo ir gelbėjusių žydus, taip, buvo ir paprastų, eilinių lietuvių, kurie viešai gėdino žydšaudžius, taip, tarp partizanų buvo žmonių, dalyvavusių masiškai persekiojant ir naikinant žydus, gal 5–6 proc., taip, tai daug, bet ne dauguma, taip, buvo nekaltų civilių aukų tarp partizanų, buvo keršto, sąskaitų suvedinėjimo, nors aukščiausia vadovybė stengėsi to išvengti. Ką tokie pripažinimai pakeis? Ką pakeis žinojimas, kad ne visi praeities didvyriai yra be dėmelės, kad jie tik žmonės? Ką pakeitė puikaus rašytojo, daug padariusio, kad ponacistinėje Vokietijoje nekiltų revanšizmas, Günterio Grasso prisipažinimas, kad jis karo metais, kaip šauktinis, tarnavo kariniame SS dalinyje? O ką pakeitė informacija, kad genialus vengrų režisierius Istvánas Szabó, savo filmais analizavęs ir demaskavęs totalitarizmą, studijų metais buvo saugumo agentas, parašęs 48 skundus? Gal tai leistų tiesiog suprasti, kad istorija, kaip ir dabartis, kaip ir žmonės, nėra nei vien akinamai skaisti, nei vien šiurpiai juoda?

Gal toks požiūris sumažintų patriotų skaičių Lietuvoje ir taip susilpnintų tautą, kaip bijo ne vienas patriotas? Panašiai ir mano V. Rakutis: jeigu įrodoma, kad mums svarbūs didvyriai iš tikrųjų nėra jokie didvyriai, o paprasčiausi žydšaudžiai ar dar kas nors, tai tada iš tikrųjų žmogų apima jausmas, kad visa tos valstybės praeitis yra skysta, kažkokia suteršta. Tokiu būdu jis pats jaučiasi silpnas. Pasikartosiu – vokiečiai iš silpnumo turėtų jau ir nebepaeiti. Man kaip tik atrodo atvirkščiai: nieko neslepiantis, atidus, ne skubantis kaltinti ar teisinti, o bandantis suprasti priežastis žvilgsnis leistų susiformuoti patriotizmui, kurio tvirtybei negrėstų bet kokia „netinkama“ informacija. Jei, pavyzdžiui, informacija, kad kažkuris iš partizanų vadų dalyvavo žydų žudynėse, gali susilpninti patriotizmą, tai kiek toks patriotizmas vertas? Vadinasi, užtenka Lietuvoje plačiau paskleisti tokią informaciją ir viskas, mes jau pasiduodam, atveriame vartus priešui ir sutinkame jį su dainomis ir šokiais? Kažkas ne taip su tokia nuomone, jums neatrodo?

Jei, pavyzdžiui, informacija, kad kažkuris iš partizanų vadų dalyvavo žydų žudynėse, gali susilpninti patriotizmą, tai kiek toks patriotizmas vertas? Vadinasi, užtenka Lietuvoje plačiau paskleisti tokią informaciją ir viskas, mes jau pasiduodam, atveriame vartus priešui ir sutinkame jį su dainomis ir šokiais?

Bet sutikime su ja minutei. Kokios išeitys iš tokios padėties? Viena, siūloma įvairių patriotinių organizacijų – paslėpti nuo visų Lietuvos gyventojų tokius faktus, apsimesti, kad jų nebuvo ir ugdyti patriotizmą remiantis idealios praeities vaizdiniu. Taip jau buvo elgiamasi – sovietmečiu. Ir dabar labai jau dažnai išlendantys bandymai heroizuoti praeitį vis labiau panašėja į sovietinę oficiozinę propagandą, kuria ne tik buvo neįmanoma tikėti dėl jos dirbtinumo – ji dar ir atstumdavo žmones. Ne šiaip sau vėlyvuoju sovietmečiu tarp jaunimo sustiprėjo susidomėjimas įvairiausiomis alternatyvomis – nuo budizmo iki bodybildingo – tai buvo ir atmetimo reakciją į akivaizdžiai melagingą Lietuvos istorijos interpretaciją.

Rusijoje tarp jaunimo dabar populiarus sovietmetis ne kaip nostalgija, o kaip alternatyvos stagnuojančiam V. Putino režimui paieškos. Gal mūsų propagandistai nori, kad ir Lietuvoje stiprėtų tokia sovietmečio nostalgija tarp tų, kurie nėra patyrę sovietmečio? Simbolikos draudimai, vis labiau vieningas bet ko sovietiško smerkimas, idealių praeities didvyrių mitologizavimas, vieningo ir vieno istorijos naratyvo dominavimas tokios ateities galimybę artina. O baimė – lieka, todėl lieka ir galimybė taip puoselėtą patriotizmą tiesiog sunaikinti pateikus kitokios informacijos. Tikiuosi, istorinės garbės gynėjai nėra tokie naivūs, kad manytų esant įmanoma šiais informacijos sklaidos laikais apsaugoti žmones nuo „netinkamos“ informacijos. Rusijoje tam mesti didžiuliai resursai, bet sėkmės nesimato.

Kitas kelias – baimės išsklaidymas. Kaip reikia nugalėti baimę? Pažvelgti jai į akis. Be nutylėjimų ir išsisukinėjimų. Ir pasirodys, kad nemalonių praeities dalykų pripažinimas ne tik nesumažino patriotizmo, o padidino, nes leido atsikratyti slepiamos ir vis tiek pasąmonėje jaustos gėdos ir netikrumo. Nes pasirodys, kad nėra taip baisu, kaip atrodė nežinant, bet spėliojant. Galų gale – nes tėvynė yra kur kas daugiau nei praeities didvyriai.

Į visa tai oponentai turi vieną svarbiausią atsakymą, kuris atrodo nusveriantis visus kontrargumentus: Lietuvos praeities dėmės yra naudojamos Rusijos propagandos siekiant susilpninti Lietuvą iš vidaus ir pakirsti tarptautinį jos autoritetą. Todėl reikia tylėti vardan Lietuvos. Tačiau apie tai – kitą kartą.

P. S. Šis tekstas rašytas ne darbo metu ir ne Centro patalpose.

Populiariausi