Nuomonės

2021.02.19 09:53

Indrė Makaraitytė. Mažiausios kainos pagundos užmerkia akis prieš Astravą, Lukašenkos režimą ir Putiną

Indrė Makaraitytė, apžvalgininkė, LRT.lt2021.02.19 09:53

Minsko V. I. Kozlovo elektrotechnikos gamyklos darbininkai iškart po rugpjūčio įvykių Baltarusijoje pradėjo streikus. Valstybei priklausančios gamyklos vadovybė talkininkavo Lukašenkos režimui – OMON’as darbininkus vaikė lazdomis, dalis jų buvo suimta, o aktyviausius gamyklos vadovybė atleido ir pakeitė lojaliais darbininkais.

Nuo Lukašenkos režimo represijų nukentėjusiems, persekiojamiems baltarusiams Lietuva specialiai atidarė humanitarinį koridorių. Dauguma jų, atvykusių čia, bėgo nuo režimo. Nuo kalėjimo, OMON’o kankinimų ir gyvenimo baimėje.

Kitur Europoje Lukašenkos ir Putino režimo tikrąjį veidą reikia stengtis nupasakoti, kad ir plačiausiai kiek įmanoma viešinant smurtą ar brukant fotografijas iš besišypsančių jaunų, žavių ir bebaimių Baltarusijos žurnalisčių teismo, kurio jos sodinamos dvejiems metams į koloniją už tai, kad dirbo savo darbą – filmavo Baltarusijoje vykusius protestus.

Mums, lietuviams, atskiro pasakojimo ar papildomų įrodymų kaip ir nereikėtų – aukščiau pasilypėjus Astravo atominę elektrinę geru oru galima pamatyti beveik kad ir iš Vilniaus.

Labai garsiai politikai ir diplomatai diskutuoja apie tai, kokiomis apimtimis ir kaip baltarusiška elektra patenka į Lietuvą, kaip tai galiausiai užkardyti, o dėl sankcijų Lukašenkos režimui, kaip ir Navalną nuodijančiam Putinui, Lietuva visada pasisako pirmoji ir be išlygų.

Bet čia, ant žemės, verda savas gyvenimas, šiek tiek nutolęs nuo politinių kalbų. Čia gyvenimas – racionalus. Pagrįstas praktiniais išskaičiavimais.

Vasario pabaigoje, pasibaigus terminui, kada galima apskųsti konkursą, didžiausias Lietuvos energetikos holdingas, kitaip tariant, valdiška monopolija, „Ignitis grupė“ turėjo pasirašyti daugiau nei 5 mln. eurų vertės sutartį su UAB „Ekobana“ dėl transformatorių tiekimo. „Ekobana“ konkurse pateikė mažiausią kainą už transformatorius, gaminamus Minsko V. I. Kozlovo elektrotechnikos gamykloje. Toje pačioje gamykloje, kuri yra viena iš Lukašenkos režimo atramų, kaip ir visos valstybei priklausančios Baltarusijos pramonės įmonės.

Kai LRT šią informaciją paviešino, „Ignitis grupė“ nusprendė šio sandorio vis dėlto atsisakyti.

Tiesą pasakius, yra daug abejonių, ar šis sandoris nebūtų pasirašytas, jei niekas apie jį nebūtų paskelbęs.

Mat prieš keletą mėnesių „Ignitis grupės“ valdybos narys Dominykas Tučkus dėl analogiško sandorio su kita Baltarusijos įmone, tiesa, formaliai nepriklausančia valstybei, neišreiškė nė menkiausios abejonės.

Labai garsiai politikai ir diplomatai diskutuoja apie tai, kokiomis apimtimis ir kaip baltarusiška elektra patenka į Lietuvą, kaip tai galiausiai užkardyti, o dėl sankcijų Lukašenkos režimui, kaip ir Navalną nuodijančiam Putinui, Lietuva visada pasisako pirmoji ir be išlygų.

„ESO“ 2020 m. pasirašė taip pat milijoninę sutartį su bendrove „Eco sprendimai“, kurie konkursą laimėjo pasiūlydami pačią mažiausią Baltarusijos gamintojo „Energokomplekt“ kabelių kainą. „Energokomplekt“ yra Rusijos atominio giganto „Rosatom“ tiekėja ir pagal atskirą susitarimą gamino kabelius Astravo atominei elektrinei.

„Mes domėjomės su kitais skirstymo sistemų operatoriais, į kokias šalis jie tiekia bendrai paėmus produkciją, ir matėme, kad yra gana platus Europos skirstymo operatorių ratas, kurie perka produkciją iš įvairių šalių, įskaitant ir Baltarusiją“, – pernai kalbėjo D. Tučkus.

Jokių teisinių galimybių nepasirašinėti sutarčių, net jei įmonės dirba tiesiogiai režimams, juk prasidės teismai. Jokių. Labai rimtai tikino tuomet D. Tučkus.

Kas pasikeitė teisiniame reglamentavime šiandien, kad „Ignitis grupė“ išdrįso atmesti pirmos vietos laimėtoją, pasiūliusį A. Lukašenkos režimui patarnaujantį Baltarusijos gamintoją? Niekas nepasikeitė. O įrankių ir priemonių Lietuvos infrastruktūros įmonėms nepirkti produkcijos iš trečiųjų šalių, taigi, ir iš Rusijos bei Baltarusijos, nuo 2013 m. leido Pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų įstatymas. Nereikia net populistinio L. Kaščiūno įstatymo, skirto išskirtinai įmonėms, prisidėjusioms prie Astravo atominės elektrinės statybos.

Klausimas yra kitas – ar buvo noro ir valios neleisti veikti Rusijos ir Baltarusijos produkcijos perpardavinėtojams čia, Lietuvoje. Ir ne, jo nebuvo.

Nes ir „Energokomplekt“ kabeliai, ir V. I. Kozlovo Minsko gamyklos transformatoriai Lietuvoje montuojami ne nuo šių metų, ir ne nuo pernai. „Ekobana“ 2019 m. laimėjo tokį pat „ESO“ konkursą už beveik 6 mln. eurų, pasiūlydama tokius pat transformatorius. „Energokomplekt“ kabeliai taip pat yra seniai eksploatuojami „ESO“, su jais konkurse dalyvauja ne tik privačios bendrovės, bet ir valstybei priklausanti bendrovė „Tetas“. O baltarusiškos ir rusiškos produkcijos dalis „Ignitis grupės“ pirkimuose tolydžio augo. Bent iki šiol.

Ir ne vienintelė „Ignitis grupė“ yra priklausoma nuo mažiausios kainos pagundos. Tokį burtą siūlantys Rusijos ir Baltarusijos, taip pat ir Kinijos gamintojai pamažu išstumia visus kitus, nes ne visuose pirkimuose galima pasinaudoti tuo, kad pirkimą turi palaiminti speciali komisija, tikrinanti, ar laimėtojas atitinka nacionalinio saugumo kriterijus.

Bet mažiausią rusiškų ir baltarusiškų gaminių kainą pirkimuose pasiūlyti gali tikrai visi. Tame pačiame „ESO“ konkurse su „Energokomplekt“ kabeliais dalyvavo daug lietuviškų įmonių, taip pat ir valstybei priklausanti „Tetas“. Bet mažiausią kainą galėjo pasiūlyti tik viena. Ir jau ne primą kartą. Kur čia paslaptis?

Svarbiausia yra suprasti, kas slepiasi už to suregzto mažiausios kainos voratinklio čia, Lietuvoje, kai baltarusiškai ir rusiškai produkcijai iš jų režimų pramonės įmonių vis dažniau nėra konkurencijos, ypač valstybinėse monopolijose. Ir su jomis ateina tik tam tikros įmonės.

Buvusi „Lietuvos geležinkelių“ vadovybė 2017 m. buvo skandalingai pakeista naująja, kai viešumon galiausiai iškilo tuomet ažiotažą sukėlę faktai apie milijoninius vadinamuosius vidaus pirkimus. Kilo daug įtarimų, kad konkursai vyko neskaidriai, o esminį vaidmenį šiose schemose vaidino pačių gamintojų pasiskirti tarpininkai.

Svarbiausia yra suprasti, kas slepiasi už to suregzto mažiausios kainos voratinklio čia, Lietuvoje, kai baltarusiškai ir rusiškai produkcijai iš jų režimų pramonės įmonių vis dažniau nėra konkurencijos, ypač valstybinėse monopolijose. Ir su jomis ateina tik tam tikros įmonės.

Kaip vienas ryškiausių pavyzdžių buvo aprašyti „Lietuvos geležinkelių“ dukterinės bendrovės sandoriai su Rusijos koncerno, susijusio su Rusijos karine pramone, Lietuvoje registruota UAB „TMHB“. Per ją „Lietuvos geležinkeliams“ buvo tiekiamos lokomotyvų detalės. Tuomet portalo 15min.lt žurnalistai atskleidė, kad 2014 m. „TMHB“ iš sandorių su „Lietuvos geležinkeliais“ sugeneravo maždaug 33,5 mln. eurų ir turėjo daugiau nei 2,13 mln. eurų grynojo pelno.

Bendrovė „TMHB“ Lietuvoje nebuvo vienintelė paties detalių gamintojo įsteigta tarpininkė, per kurią plaukė milijonai, tačiau ji labai svarbi šiandieniniame kontekste. Ir ne tik todėl, kad nei Rusija, nei Baltarusija, nei visos skandalingosios įmonės nedingo iš „Lietuvos geležinkelių“ viešųjų pirkimų nugalėtojų sąrašo.

„TMHB“ po skandalų „Lietuvos geležinkeliuose“ pakeitė pavadinimą į „Railvec“, bet jos akcininkai nepasikeitė. 65 proc. proc. jos akcijų priklauso Kipre registruotai bendrovei, o likusi dalis – Lietuvoje veikiančiai įmonei „Strefa“. „Strefos“, kuri registruota lygiai tuo pačiu adresu kaip ir „Railvec“, akcijas dalijasi Borisas Babičius, turintis kontrolinį akcijų paketą, ir Sergejus Grečukas.

B. Babičius yra vienintelis UAB „Ekobana“ akcininkas, kuri ir laimėjo „Ignitis grupės“ įmonės skelbtą transformatorių konkursą su Minsko V. I. Kozlovo gamykla ir šiais metais, ir 2019 -aisiais. Be to, tais pačiais, 2019-aisiais, „Ekobana“ laimėjo šimtamilijoninius konkursus Ignalinos atominės elektrinės uždarymo procesuose. Remiantis viešai prieinama informacija, vien tais metais Rusijos karinės pramonės įmonės Lietuvoje akcininkas laimi viešųjų pirkimų už 44,5 mln. eurų.

Kitas „Strefos“ akcininkas S. Grečukas kurį laiką buvo „Railvec“ direktorius, taip pat yra bendrovės „LGC Cargo“ stebėtojų tarybos narys kartu su tokiais kontraversiškais Latvijos veikėjais kaip Ivars Sormulis ir Ainars Slesers. Bendrovės valdyboje yra ir buvęs „Lietuvos geležinkelių“ vadovas Stasys Dailydka. Šių įmonių tinkle, besiraizgančiame po Lietuvą ir Latviją, yra pavardžių žmonių, kurie buvo kadriniai Latvijos KGB karininkai, bet neatrodo, kad tai kam nors Lietuvoje darytų įspūdį.

Latviška bendrovė „Sigmen“, kuriai „Lietuvos geležinkeliai“ moka už bėgius, yra valdoma buvusio Latvijos KGB darbuotojo, nepriklausomybės pradžioje kartu su kitais buvusiais kolegomis privatizavusio nemenką dalį Latvijos infrastruktūros įmonių, o šiandien tiesiogiai susijusio su Rusijos saugumo struktūromis. Ir nė vienas šis sandoris nebuvo atšauktas.

Ar tai atsitiktinumas, kad šis tinklas gali pasiūlyti ir pasiūlo mažiausią kainą už baltarusiškus ar rusiškus gaminius? Tikrai ne.

Tik jis tiesiog nusikalstamai iki šiol neišraizgytas. Nes taip veikia mažiausios kainos pagunda.

Populiariausi