Prieš sausio 27-ąją socialiniuose tinkluose jau ne vienus metus žmonės dalijasi #mesprisimename arba #weremember. Sunku pasakyti, kokios svarbos kiekvienam besidalijančiam šia grotažyme yra ne Lietuvoje gimusi akcija, skirta dienai, kai buvo išlaisvinta Aušvico-Birkenau koncentracijos stovykla.
Dar sunkiau pasakyti, kokios svarbos ši Holokausto atminimo diena yra Lietuvos visuomenei, kuri niekaip, net ir po 30 nepriklausomybės metų, neišsivaduoja iš viena po kitos sekusių trijų okupacijų traumų.
1945 m. sausį išlaisvinus Aušvicą-Birkenau, aišku, niekas nesibaigė ne tik vėl sovietų okupuotoje Rytų Europoje, brūkšniu niekas tragedijos neužbraukė. Laukė ilgi ir kankinančiai sunkūs metai bandant suvokti, kas vis dėlto įvyko ir kodėl, bet kai norima suvokti ir ties tuo dirbama, suvokimas ateina.
Tačiau ar galiausiai iš sovietų gniaužtų išsilaisvinusi Lietuva eina šia kryptimi – tai čia didžiulis klausimas.
Galima apie traumas kalbėti visą naktį ir visą dieną, bet atsakymas, ką daryti, kad traumos nepersekiotų, yra ir paprastas, ir sunkus – populistų retoriką, nuolat mygiančią ant emocijų, nes jie tuo ir maitinasi, pakeisti visų pirma nuosekliu ir giliu istorikų darbu. Ypač Rytų Europoje, kur žiaurios okupacijos keitė viena kitą ir kur tiek daug atvirų žaizdų, šios temos, pabrėžia išmintingos galvos, pritariamai linksint iš valdžios tribūnų, turi būti tiriamos aukščiausios kategorijos mokslininkų, visų pirma istorikų, pasitelkiant užsienio ekspertų žinias ir patirtį.
Ir jau daug metų Lietuvoje iš tų tribūnų liejasi gražios, graudulingos kalbos.
MesprisimenameniekadaneužmiršimereikiaįvertintipraeitįkadniekadanepasikartotųHolokaustasvisosLietuvostragedija...
Lozungas leisti dirbti istorikams taip pat yra labai populiarus, ypač tarp politikų.
Ne, niekas niekada nebuvo prikišęs, kad oficialiai Lietuva kaip nors nekorektiškai būtų paminėjusi Holokausto aukų atminimą. Tačiau daug svarbiau, kas vyksta realiai, ant žemės.
Tai štai sausio 27 d., Holokausto atminties dieną, daug kas atkreipė dėmesį į Seimo nario, TS-LKD nario ir karo istoriko Valdo Rakučio komentarą, publikuotą portale LRT.lt, kuriame jis pasako keletą labai įdomių dalykų.
Aiškindamasis, kodėl Lietuvos visuomenė kažkaip nedaug žino apie Holokaustą, jis svarsto, kad arba „nėra aiškaus naratyvo, arba jis toks, kad priimti jį sunku. O gal nežinome, ką pasakyti, nes girdime tik vieną pusę“.
Čia kuris naratyvas neaiškus ir kas toji viena pusė, turbūt ne man vienai kyla klausimas.
Istorikai pastebi, kad toks detalėms jautrus karo istorikas staiga prisidengia esą egzistuojančiu vienpusiu naratyvu, kuris kažkokiu tai būdu trukdo aiškintis ir suprasti, kodėl lietuviai dalyvavo Holokauste, nešė iš nužudytų žydų namų daiktus, juos naudojo ir to visiškai nesibodėjo.
Ilgai netrukęs pats autorius atsako, kokios gi pusės trūksta, kad lietuviai lengviau priimtų informaciją apie Holokaustą, nušlavusį ištisą šimtametę Lietuvos žydų bendruomenę.
„Juk Holokausto vykdytojų netrūko ir tarp pačių žydų, ypač getų savivaldos struktūrose. Mes turime garsiai įvardyti šiuos žmones ir pasistengti, kad panašių į juos neatsirastų vėl. Bet taip pat atsakyti į klausimą, kokios buvo pačių žydų pažiūros, kokios idėjos paskatino daliai žydų bendradarbiauti su sovietų valdžia, eiti svarbias pareigas represinėse sovietų struktūrose. Kartais priežasčių suvokimas leidžia suprasti ir pasekmes, nors ir nepateisina.“
Parodyk kovingam šiuolaikiniam patriotui, kad žydai irgi kalti, ir visada jis ramiau jausis dėl savo veiksmų.
Taip banalu, kad net neliūdna.
„Bet kaipgi su tais talkininkais? Kas tie žmonės, kurie perima baisias idėjas? Ar tai lietuvių tautos lyderiai, tokie kaip pirmasis savanoris Kazys Škirpa ar generolas Vėtra? O gal Antanas Smetona? Nepaisant didelio pastarųjų metų ažiotažo niekaip nepavyko įrodyti, kad Holokaustą organizavo jie. Ne, tai visai kiti žmonės, dažnai neišsilavinę, linkę pasijusti svarbūs gavę šautuvą į rankas, kartais stipriai nukentėję nuo 1941 m. sovietinių represijų, kartais aklai vykdę įsakymus. Jie panašūs į stribus“, – taip pat rašo V. Rakutis.
Parodyk kovingam šiuolaikiniam patriotui, kad žydai irgi kalti, ir visada jis ramiau jausis dėl savo veiksmų. Taip banalu, kad net neliūdna.
Ar tikrai nacių laikotarpį tiriantys Lietuvos ir užsienio istorikai pritartų šiai jau dabar politiko pozicijai, kad Lietuvoje Holokaustą organizavo tik visuomenės padugnės? Ar tikrai visi klausimai atsakyti ir dėl Kazio Škirpos, ir dėl Jono Noreikos?
Šio Seimo nario V. Rakučio pasisakymų tikrai nereikėtų nuleisti negirdomis. TS-LKD vadovas Gabrielius Landsbergis, premjerė Ingrida Šimonytė, Seimo vicepirmininkė Radvilė Morkūnaitė – Mikulėnienė atsiribojo nuo V. Rakučio požūrio, bet jis atspindi ne vien savo asmenines pažiūras ar dalies Seimo konservatorių frakcijos nuotaikas.
V. Rakutis yra tarp žmonių, kurie formuoja naujosios Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro administracijos naratyvą. Tą, teisingąjį, kurį savo komentare aprašė karo istorikas, pernai tapęs politiku.
Aną birželį buvusio Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos nario, taip pat istoriko, Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininko Arūno Gumuliausko, pasižymėjusio dar ir tuo, kad inicijavo Seimo nutarimą, kuriuo turėjo būti pripažinta, kad okupuota lietuvių tauta Holokauste nedalyvavo, pastangomis naujuoju Genocido centro vadovu paskiriamas Adas Jakubauskas. Naujasis vadovas, žymiausias tuo, kad yra Lietuvos totoris, greitai subūrė visuomeninę ekspertų komisiją.
Be V. Rakučio, kuris tuo metu dar nebuvo Seime, bet jau pakeliui į jį, toje ekspertinėje komisijoje atsirado labai spalvinga grupė žmonių: buvęs VSD vadovas Gediminas Grina, taip pat rinkimuose su TS-LKD dalyvavusi Angelė Jakavonytė, saugumo ekspertu save pristatantis Ignas Stankovičius, publicistas Ginas Dabašinskas, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Gvidas Rutkauskas.
Labai greitai A. Jakubausko vyresniuoju patarėju, o iš tikrųjų – faktiniu Centro vadovu, tapo publicistas Vidmantas Valiušaitis. Jį ir dalį ekspertinės grupės narių siejo bendra darbovietė - Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.
Ekspertų komisijai buvo pavesta padėti išgryninti Centro misiją, jį modernizuoti ir pakelti į aukštesnį lygį. Todėl V. Rakučio komentaras Holokausto atminties dienos proga ir nėra atsitiktinis – štai kur link ir vyksta Genocido centro misijos gryninimas.
Vienas dabartinės Genocido centro administracijos globėjų A. Gumuliauskas į Seimą nebepateko, bet užtat pateko V. Rakutis, o I. Stankovičius šiomis dienomis tapo Genocido centro Strateginio vystymo ir komunikacijos departamento direktoriumi ir, anot ten dirbančių istorikų, dar ten nedirbdamas jau keletą kartų jiems paaiškinęs, kad centre turi dirbti istorikai vizionieriai, o ne istorikai „su parodomaisiais daktaro laipsniais“.
Ar tikrai nacių laikotarpį tiriantys Lietuvos ir užsienio istorikai pritartų šiai jau dabar politiko pozicijai, kad Lietuvoje Holokaustą organizavo tik visuomenės padugnės? Ar tikrai visi klausimai atsakyti ir dėl Kazio Škirpos, ir dėl Jono Noreikos?
Nereikia apsigaudinėti, kad vadovaujant Birutei Burauskaitei, šiame centre buvo labai kitaip. Jis nebuvo ir anksčiau pavyzdinė tyrimų institucija, be to prieskonio, kuris skiria istoriją nuo ideologizuotos jos versijos. Tačiau jei profesionalūs istorikai mokslininkai galėjo ten dirbti, bandydami išlaviruoti tarp politinio spaudimo ir profesionalumo reikalavimų, atėjus naujajai administracijai tai darosi sunkiai įmanoma.
Centro funkcijų gryninimas ir kėlimas į aukštesnį lygį vyksta V. Valiušaičiui sukurpus kvalifikacinius reikalavimus pagal jo filologinį išsilavinimą ir numačius funkcijas ne tik konsultuoti istorikus, bet ir formuoti centro tyrimų kryptis.
Nors platus istorikų ratas jau ne kartą kėlė klausimą dėl V. Valiušaičio išsilavinimo, jo subjektyvumo lietuvių kolaboravimo su naciais klausimu, taip pat ar nė vienos mokslinės publikacijos neparašęs publicistas gali formuoti Centro istorinių tyrimų kryptis, šis deda visas pastangas istorikams įpiršti, kad 1941 m. Birželio sukilimas ir 1944–1953 m. Antisovietinė rezistencija yra tas pats, demonstratyviai atsisakant matyti visą istorinį Birželio sukilimo kontekstą ir įvertinant išdavikus ir provokatorius – taip, kaip analizuojama pokario rezistencija.
LRT jau skelbė, kad vos tik įkėlęs koją į Genocido centrą, V. Valiušaitis centro teikimu gavo Laisvės kovų dalyvio statusą. Po šitiekos metų, užsitikrinęs politinį užnugarį, prisiminė nukentėjęs 1987-aisiais, per antisovietinį mitingą.
Faktinis Centro diektorius LRT tuomet komentavo, kad jis neteko galimybės baigti mokslinio darbo ir nuo režimo nukentėjo, todėl Laisvės kovų dalyvio statusas jam priklausąs teisėtai, tačiau kelios Centro istorikės drįso suabejoti. Ir pačiu patarėjo nauju statusu, ir indėliu į Laisvės kovas.
LRT jau skelbė, kad vos tik įkėlęs koją į Genocido centrą, V. Valiušaitis centro teikimu gavo Laisvės kovų dalyvio statusą. Po šitiekos metų, užsitikrinęs politinį užnugarį, prisiminė nukentėjęs 1987-aisiais, per antisovietinį mitingą.
Taigi viena iš suabejojusių – kvalifikuota istorikė su mokslo daktaro laipsniu, sovietologė, su Jeilio, Europos atminties sąžinės platformos ir kitais garsiais vardais darbinėje biografijoje, su tarptautinėmis publikacijomis Monika Kareniauskaitė Genocido centre jau nebedirba. Jos teigimu, sankcijų už priešingą nuomonę nesusilaukia tik anonimiškai informaciją teikiantys istorikai, tačiau jai tekę išklausyti ne tik priekaištų už nelojalumą administracijai, bet ir pagrasinta nuobauda.
O štai antroji mokslininkė, pasisakiusi patarėjo Laisvės kovų dalyvio statuso klausimu – taip pat mokslų daktarė Mingailė Jurkutė, Lietuvių katalikų mokslo akademijos narė, Lietuvos partizanų karo specialistė, beveik 10 metų tirianti laisvės kovų atmintį, o pernai LGGRTC išleidusi knygą „CIA žvalgyba Baltijos šalyse (1947-1953)“ už tai, kad komentavo Laisvės kovų dalyvio statuso suteikimą Genocido centro vadovo patarėjui, tarnybinę nuobaudą (įspėjimą) gavo.
Po šio esą akibrokšto Centro vadovybei pagal naujai sukurptas vidaus tvarkos taisykles istorikai nebegali bendrauti su žiniasklaida be centro atstovo žiniasklaidai žinios. Šiuo, beje, Centre jau kuris laikas dirba taip pat istoriko išsilavinimo neturintis Dalius Stancikas, bene garsiausiai pasižymėjęs Garliavos įvykiuose.
2020 m., prieš pat Seimo rinkimus, jis parašė knygą „Kūju per Lietuvos istoriją“, kurią išleido, tiesa, ne Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų, o Valstybingumo studijų centras. Šio centro vadovu viešuosiuose šaltiniuose nurodomas Vytautas Sinica, tas pats, kuris Seimo rinkimuose dalyvavo su Vytauto Radžvilo „Nacionalinio susivienijimo“ judėjimu ir kurį visada pamatysi su transparantu lentelės ir alėjos klausimu.
„Pastaruosius porą dešimtmečių Lietuvos žydų tragedijai rodomas išskirtinis dėmesys, todėl kartais net susidaro įspūdis, kad nustelbiamos kitos Antrojo pasaulinio karo istoriografijos problemos“, – rašo V. Valiušaitis savo socialinio tinklo paskyroje, nors būtent žydų tragedijai tirti, ką pabrėžia visi Holokausto temą nagrinėjantys, taip pat ir Genocido centro, istorikai, Lietuvoje visada trūko ir žmonių, ir kalbų mokėjimo, ir resursų dirbti užsienio šalių archyvuose, nes didžioji dalis šio laikotarpio medžiagos yra ne Lietuvoje, ir laiko.
Bet kam ką nors tirti, jei šiandien Genocido centras rankose iš įvairių pašalių susimetusios radikalų grupelės, kuri ir be tyrimų geriau už istorikus žino, kad jų didvyriai, kurių biografijose – juodos dėmės, jiems padeda užsiimti „istorijos gynyba“ ir „atminties karais“.
Tiesa, labai įdomu, kur deda akis dabar buvusi Genocido centro vadovė B. Burauskaitė ir naujasis krašto apsaugos ministras, konservatorius, buvęs ilgametis Genocido centro Tyrimų departamento vadovas Arvydas Anušauskas. Abu sutartinai gynė minėtojo D. Stanciko ažiotažą sukėlusią pažymą apie Joną Noreiką, esą įrodančią, kad šis dalyvavo antinaciniame judėjime. Ši pažyma buvo kritikuojama ne tik istorikų iš šalies, bet ir pačių Genocido centro mokslininkų kaip pritrūkusi kritinio požiūrio į šaltinį. Ir apskritai politizuoto požiūrio į Holokausto organizatorius bei į šiuos veikėjus nepavyko išvengti ir jų dėka.
O štai šiandien D. Stancikas – naujosios administracijos visateisė dalis ir jų politikos vykdytojas. Administracijos, kuri uždraudė viešai skelbti Genocido centro mokslininkų ilgai kurtą KGB bendradarbių duomenų bazę, siūlo trauktis iš vieno departamentų vadovo pareigų istorikui su mokslo laipsniu ir kelia abejones, ar gali istorikai, tiriantys rezistencinį judėjimą, dirbt su KGB ir NKVD archyvais.
Štai kuo baigiasi, kai savo rankomis padarai istoriją politikos įrankiu, o per tiek metų mūsų traumuota visuomenė taip beveik ir nepajudėjo gijimo link, tapusi puikiu jauku populistams ir paribio veikėjams.
