Gyvenimo ritmą jau beveik pusmetį diktuojant virusui, dabar jau žinome, kad štai močiutei apie savaitgalio šokius festivalyje geriau nepasakoti, o konkrečiam bičiuliui asmenukės, kurioje veidą dengi kauke, geriau nesiųsti. Iš pirmosios susilauksi rūstaus pamokslo, o štai iš antrojo – neva draugiškų pašaipų.
Koronaviruso rimtumą kiekvienas suprantame skirtingai ir per šį laikotarpį, ko gero, jau spėjome išskirti bent kelis „idealius“ pandemiją išgyvenančių žmonių tipus.
Paranoikai
Paskelbus karantiną, paranoikai raukysis sužinoję, kad iš namų kartais išeini ne tik į maisto prekių parduotuvę ir ne tik tada, kai ištuštini paskutinę skardinę pupų, bet ir kitomis progomis. Perdėtas šių žmonių saugojimasis gali atrodyti dar keistesnis, paaiškėjus, kad jie nei serga lėtinėmis ligomis, nei gyvena su tais, kurie jomis serga. Nepaisant to, paranoikas karantino metu kelsis penktą ryto ir, norėdamas išvengti žmonių, maistą pirks toje parduotuvėje, kuri atsidaro anksčiausiai. Jie taip pat didžiąja dalimi yra atsakingi už pasaulį neseniai nusiaubusią Didžiąją tualetinio popieriaus krizę.
Ne „slabakai“
Visiška paranoikų priešingybė – vadinamieji ne „slabakai“. Šiuos puikiai įkūnijančios demografinės grupės yra į Lietuvą iš Londės grįžę vaikinai, kurie, kaip parodė internete paplitę vaizdo įrašai, viruso rimtumui kvestionuoti nevengia necenzūrinių žodžių. Į šią grupę patenka ir amerikiečių baikeriai, kurie rugpjūčio viduryje rinkosi į Sturgio motociklininkų suvažiavimą.
Renginyje užfiksuoti šimtai tūkstančių dalyvių, iš jų retas kuris dengėsi kauke ar laikėsi atstumo. Šiuo metu užsikrėtimai sparčiai plinta iš Pietų Dakotos, kurioje vyko minėtas renginys, į kaimynines JAV valstijas. Kodėl Sturgio baikerių suvažiavimas šiais metais vyko apskritai yra mistika, turint galvoje, kad daugiau negu 60 proc. miestelio gyventojų jo organizavimui prieštaravo. Ne „slabakai“ tiesiog leipsta nuo savo pačių drąsos, patrakėliškumo ir evoliucinio pranašumo, o bet kokie raginimai saugoti ne tik save, bet ir kitus, jų neveikia. Nes laisvė.
Dvasingi ypatos, atsisakantys „gyventi baimėje“
Kitas drąsos leitmotyvais besiremiantis tipažas yra dvasingi ypatos. Šių netrūksta tarp socialinių tinklų nuomonės formuotojų, meditacijos stovyklų vadovų ir įvairių gyvenimo būdo guru. Stebėdami kitų komiškų pandemijos tipažų, pavyzdžiui, tualetinį popierių graibstančių paranoikų, elgesį, dvasingi ypatos yra pakylėti savo pačių dvasinio pranašumo, o juos atpažinti galima iš jų firminės frazės: „Aš atsisakau gyventi baimėje.“
Viena asmeniškai sutikta dvasinga ypata, jogos instruktore dirbusi mano buvusi kambariokė, pavasario pradžioje teigė, kad aš stačiai nusišneku aiškindama, kaip atrodys pandemijos paveiktas pasaulis ir kokie apribojimai bus įvesti, ir arogantiškai pridėjo, kad ji „atsisako gyventi baimėje“. Po savaitės uždarė tą jogos studiją, kurioje ji dirbo, ji neteko pagrindinio pajamų šaltinio, įklimpo į skolas, o man, ko gero, visam gyvenimui, išsivystė stipri alergija jogai ir kitoms Rytų dvasinėms praktikoms.
Taisykles atidžiai sekantys teisinguoliai
Geri ir teisingi piliečiai reguliariai tikrina interneto šaltinius, kuriuose skelbiami karantino apribojimai, ir rūstoku žvilgsniu nulydi kiekvieną, kuris į „Maximą“ užsuka be kaukės. Jie yra geranoriški, bet šiek tiek nuobodūs žmonės. Individualūs asmenys, verslo organizacijos ir visuomenės turi skirtingą kultūros suformuotą požiūrį į taisyklių laikymąsi, teigia Merilando universiteto psichologė Michele Gelfand.
Griežčiau į taisykles žvelgia tokios šalys kaip Vokietija, Japonija ar Singapūras, kiek laisviau – Brazilija, JAV ar Graikija. Pandemija, deja, yra toks laikotarpis, kai taisyklių laikymasis, o ne atvirkščiai, yra kieta.
Vietoje nenustygstantys dalyviai
Pandemija yra tas laikotarpis, kai laisviau į taisykles žvelgiantys vadinamieji dalyviai nebėra tokie kieti. Jie – vietoje nenustygstantys stiprūs ekstravertai, kurių funkcionavimui būtini nauji įspūdžiai ir besikeičianti aplinka, renginiai, muzikos festivaliai, kelionės ir vakarėliai su draugais. Dalyviai dažnai (bet nebūtinai) būna jaunesni žmonės, kuriems svarbi socializacija ir aplinkinių nuomonė. Įdomiausia, kad, jei linksminasi didelėse grupėse ir keliauja po užsienį, dalyviai to nė kiek neslepia, o drąsiai kelia nuotraukas į instagramą, rodydami, kad pandemija jų nesustabdys gyventi taip, kaip jiems atrodo prasminga ir įdomu.
Karantino metu besisocializuojantys pavieniai dalyviai gali erzinti, bet kur kas baisesnė yra kritinė jų masė, JAV šiuo metu įgijusių pirmakursių studentų pavidalą. Universitetams pradedant mokslo metus ir taikant visas įmanomas apsaugos nuo viruso plitimo priemones, nemaža dalis studentų atsisako kooperuotis ir organizuoja milžiniškus, šimtus žmonių sutraukiančius vakarėlius. Šiaurės Karolinos ir Mičigano valstijos universitetai po tokių balių kontaktines turėjusias būti klases perkėlė į virtualų formatą, mokslo metams dar net neprasidėjus, o štai Ohajo valstijos universitetas laikinai nuo studijų nušalino 228 šiuose baliuose dalyvavusius studentus.
Skeptikai
Pandemijos skeptikai gali būti lengvesnės ir sunkesnės stadijos. Lengvesnės stadijos skeptikai kaukę „Maximoje“ gal ir užsidės, tačiau šnekučiuodamiesi su šeima ir draugais garsiai svarstys, kad jiems su ta pandemija kažkas neaišku, kažkaip nesueina visi skaičiai. Štai „YouTube“ matytas skeptiškas lektorius jiems viską paaiškino geriau. Ir kam iš viso reikia jaudintis, jeigu nesi senas ir nesergi sunkiomis ligomis? Tai juk tik gripas. Tokių skeptikų greičiausiai pažįstame kiekvienas.
Bet štai sunkesnės stadijos skeptiką atpažinti gali būti sunku – juk ne kiekvienas turi drąsos prisipažinti neskiepijantis vaikų ir įtariai žvelgiantis į viską, ką teigia mainstreaminė žiniasklaida, politikai, mokslininkai ir ekspertai. Šiems žmonėms COVID-19 yra ne tragedija, o dar vienas sąmokslas, tik šįsyk globalaus masto.
Visi normalūs žmonės
Skaitant spaudą gali susidaryti įspūdis, kad žmogus linkęs turėti labai kategorišką nuomonę, bet realybėje taip tikrai nėra. Kadangi statistinio žmogaus nuomonė yra „kažkur per vidurį“, medijoms ji įdomi nebus, teigia psichologas Antanas Kairys tinklalaidėje „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“. Neva optimistiškai turėjęs nuskambėti Pasaulinės sveikatos organizacijos pareiškimas, kad pandemija bus suvaldyta greičiau negu per dvejus metus, smogė į paširdžius visiems. Per šį laikotarpį, greičiausiai, nuomonę keisime ir į skirtingus tipažus įsikūnysime ne kartą.
