Nuomonės

2020.11.05 19:00

Darius Indrišionis. Kaip Laisvės kovų literatūra privers neskaitančią visuomenę skaityti

Darius Indrišionis, istorikas, publicistas, LRT.lt2020.11.05 19:00

Įsivaizduoju kelis niolikinius vaikinus, stovinčius prie daugiabučio laiptinės ir tabako kaitinimo sistemomis (ar kaip tas daiktas besivadintų) rūkančius kažką, apie ką kartais pasakoja toksikologas Robertas Badaras. Įsivaizduoju juos besiklausančius keistos (man) muzikos iš kuprinėje nešiojamos kolonėlės.

Ir maža to, įsivaizduoju juos visą šią įstabią veiklą staiga nutraukiant, rūkomuosius įrenginius išmetant artimiausion šiukšliadėžėn, kolonėlę su visa kuprine paliekant tiesiog ant suolo ir bėgant. Bėgant visu greičiu. Ne nuo policijos, ne nuo kadaise apgautų jaunųjų narkodylerių iš kaimyninio mikrorajono, ne. Į biblioteką. Tekinomis. Skaityti vyriškumą ugdančios Laisvės kovų literatūros, lietuvių liaudies karo dainų ir legendų apie tautos didžiavyrius.

Būtent. Būtent taip viskas būtų. Ir visur, visoje Lietuvoje. Bet nebus. Nes naujoji lietuvių literatūros mokyklinė programa atsisakė šitų aukso klodų. Ir išvis – pataikaujama moterims, mergaitėms, iš jų auginamos skaitytojos. O berniukus tenkinančios literatūros nėra. Dėl to jie ir leidžia laiką prie laiptinių rūkydami tai, apie ką susirūpinęs pasakoja toksikologas Robertas Badaras. Tik dėl to – nėra tinkamos literatūros.

Šiek tiek konteksto nesuvokiantiems šių ironiškų pastraipų kilmės. Prieš kurį laiką LRT.lt buvo publikuotas interviu su kultūros tyrinėtoju Dariumi Kuoliu. D. Kuolys kalbėjo apie lietuvių literatūros mokyklinės programos keitimą ir išsakė priekaištus, kad naujoji programa pataikauja mergaitėms skaitytojoms, pamirštant berniukus. Esą jiems reikėtų įkvepiančios, vyriškumo, kovingumo dvasią ugdančios Laisvės kovų literatūros. Maždaug taip.

Negalėčiau sakyti, kad su D. Kuoliu visiškai nesutinku. Jo žodžiuose esama nemažai tiesos – visai logiška, kad didvyriškų Lietuvos partizanų kovų aprašymai galėtų kelti vyriškos lyties jaunuoliams pasididžiavimą savo tauta, jos turtinga istorija bei istoriniais didvyriais. Logiška ir tai, kad, pavyzdžiui, J. Lukšos-Daumanto aprašytas pasakojimas apie 1947 m. Marijampolėje surengtas „Mažyčio ir Pušelės sužadėtuves“ – Lietuvos partizanų specialiąją operaciją, kurios metu apsukriai iššaudyta visa vietinių kolaborantų grietinėlė, – sukeltų jauniems vaikinams pasididžiavimą Lietuvos didvyriais ir įkvėptų daugiau vyriškumo negu kokio nors užsienio klasiko (ar klasikės) tekstas apie jausmus: kur nei Lietuvos, nei partizanų, nei ginklų, nei pasiaukojimo. Tik viena sąlyga: kas nors turi tai perskaityti.

Kas nors turi tai perskaityti. Jaunuoliai – ne tik vaikinai, bet ir merginos – turi tai perskaityti. Nes tik taip bus pasiektas kažkoks norimas (ar nenorimas) rezultatas. Kitu atveju, visi literatūros programų (ne)keitimai tėra pleistras ant gangrenuojančios kojos: koks skirtumas, kokie šedevrai bus literatūros programoje, jei jų niekas neskaitys?

Prieš maždaug dešimtį metų, kai pats buvau niolikinis jaunuolis, su draugais stoviniavome prie vienos mokyklos Pasvalio rajone. Ten buvo paskirta laikyti lietuvių kalbos valstybinį egzaminą. Tuo laiku per egzaminą buvo galima rinktis rašyti literatūros kūrinio interpretaciją – gausi ištrauką iš kokios nors Šatrijos Raganos „Sename dvare“ ar Antano Škėmos „Baltos drobulės“, ir pirmyn – interpretuok. Atsimenu kai kuriuos savo bičiulius, kurie nė velnio nebuvo skaitę ir nė kiek nesigaudė lietuvių literatūroje. Atsimenu, kaip jie paskutinėmis minutėmis prieš egzaminą skaitinėjo kažkur internete rastas kūrinių santraukas, kad bent kiek parašytų. Atsimenu, kad egzaminą jie visi išlaikė, gal silpniau, bet išlaikė. Gavo brandos atestatus. Kažkur įstojo, kažkur įsidarbino. Kažkur gyvena. Gal turi vaikų. Nežinau. Žinau tik viena – nei tada jie skaitė grožinę literatūrą, nei dabar skaito.

Ir tai niekaip necharakterizuoja jų kaip žmonių, išskyrus tai, kad jie neskaito grožinės literatūros. O kiek yra linkstančių kalbėti apie tai, kad doras, išsilavinęs, protingas ir kultūringas asmuo būtinai privalo skaityti knygas. Ir būtinai – grožinę literatūrą. Pageidautina, pasaulinę klasiką. Arba patriotinius tekstus. Laisvės kovų literatūrą ir lietuvių liaudies karo dainas. Neskaito? Tai gali jis...

Teisingai mane supraskite – pats esu gan aistringas skaitytojas. Sutinku, kad skaitymas, o ypač tikrai gerų literatūros kūrinių, visokeriopai lavina asmenybę ir dažniausiai yra tik į naudą. Nesutinku tik su vienu – bandymu priversti skaityti. Mokyklinė literatūros programa man – būtent toks bandymas. Priversti skaityti. Jėga. Gvoltu.

Kas nors (gal net mano mama – lietuvių kalbos mokytoja) paprieštarautų: juk mokyklinė programa yra tas minimumas, nuo kurio jaunuolis gali pradėti. Pažinti literatūrą, atskirti ją gerą nuo blogos, klasiką nuo šlamšto. Susiformuoti bent šiokį tokį estetinį suvokimą apie tai, kas yra literatūra. Taip. Šia prasme tokia ir galėtų būti vienintelė mokyklinės literatūros programos funkcija: parodyti plačią pasaulinės literatūros panoramą, leisti bent šiek tiek orientuotis žanruose ir atskirti Nobelio ar Pulicerio premijų vertus tekstus nuo pigių romaniūkščių, parduodamų spaudos kioskeliuose už 1,5 euro.

Ir čia yra tai, kodėl nesutikčiau su D. Kuolio nuomone, kad Laisvės kovų literatūra ir kiti didžiai patriotiniai tekstai atsirastų toje literatūros programoje (kuri pati savaime, kaip minėjau, abejotino reikalingumo). Jei mes norime parodyti jaunuoliams gerą, kokybišką literatūrą, reikia orientuotis į aukščiausios kokybės tekstus. Pasaulinę klasiką. Nobelio literatūros premijos laureatus. Ir nereikia žiūrėti labai toli. Paimkime kad ir tą pačią Svetlaną Aleksijevič – ar nemanote, kad jaunuoliui, sužavėtam serialo apie Černobylį, tikrai nebūtų įdomu paskaityti jį parėmusios „Černobylio maldos“?

O lietuvių literatūra? – paklaustų kas nors. Žinoma, yra ir nuostabios lietuvių literatūros. Yra Škėma, yra Sruoga, yra Gavelis, Grušas, Ivanauskaitė ir gausybė kitų. Bet tik ne Laisvės kovų literatūra ir lietuvių liaudies karo dainos, sakau tai su visa pagarba didvyriškoms Laisvės kovoms ir ne ką mažiau pagarbos vertai lietuvių liaudžiai. Tiesiog, jei turime tikslą, kad jaunuoliai bent kažkiek skaitytų, reikia leisti jiems pažinti kuo daugiau aukščiausios kokybės literatūros. Ir tikėtis, kad užsikabins. O jei užsikabins, gal kada nors patys, savanoriškai paskaitys Laisvės kovų literatūrą ir lietuvių liaudies...

Bent kažkiek skaitytų – suprantu, kad šie žodžiai skamba tragiškai, tačiau drįsiu spėti, jog tai vaizdinys, ne man vienam atsiveriantis prieš akis. Manau, kad ir Jūs turite ne vieną pažįstamą jaunuolį (ir ne tik jaunuolį), kuris neturi jokio potraukio skaityti grožinės literatūros. Visiškai jokio. Galima būtų iš kur nors ištraukti kokią nors apkramtytą statistiką, pavyzdžiui, Knygų mugės lankomumo rodiklius ar knygų perkamumą, bet ar tikrai tai ką nors įrodo? Ar tikrai asmeniškai nepažįstame gausybės žmonių – vaikinų, merginų, vyrų ir moterų – kurie visiškai nesidomi literatūra?

Ir... ar tai blogai? Visada yra linkstančių suabsoliutinti ir teigti, kad „A“ gali reikšti ir „B“. Kad, jei žmogus neskaito knygų, tai reiškia, kad jis neišsilavinęs, nekultūringas, siaurų pažiūrų. Aš drįsčiau manyti, kad „A“ reiškia tik „A“. Jei žmogus neskaito knygų, tai reiškia, kad jis neskaito knygų. Tiek.

Jeigu užsidegs Jūsų namas, kurio ugniagesio lauksite labiau: to, kuris laisvalaikiu skaito Balzaką ir Hugo, ar to, kuris žaidžia krepšinį ir geria alų? Manau, kad to, kuris Jus išgelbės, o visa kita – tik nesvarbios detalės. Suprantu, kad šis pavyzdys – be galo banalus, tačiau vietoje kintamosios problemos („užsidegs Jūsų namas“) ir kintamojo sprendinio („ugniagesys“) įrašykite bet ką kita. Nes jų – neskaitančių grožinės literatūros – gausu visur, visose gyvenimo srityse. Ir maža to, tarp jų – neskaitančių grožinės literatūros – gausu nuostabių savo dalyko specialistų ir šiaip puikių, gerai išauklėtų žmonių. Žmonių, kurie tiesiog neskaito knygų. Kodėl? Čia jau kita istorija.

Atsimenu praeitų metų lapkritį. Jei kas nors tada būtų pasakęs, kad, nepraėjus nė metams, visas pasaulis sustings, masiškai sustos kelionės, verslai, o ant mūsų veidų ilgam nusės medicininės kaukės (kurios, pripažinsiu, iki šių metų nebuvau užsidėjęs nė sykio), būčiau nepatikėjęs. 2020 metai galėtų būti ne vien pasaulinės pandemijos iliustracija. Šie metai galėtų būti iliustracija ir to, kaip greitai ir nenuspėjamai gali pasikeisti visas kasdienis mūsų gyvenimas.

Ir čia – šiame nenuspėjamame, beprotiškame pasaulyje – vertybė ne mintinai iškalti lietuvių klasikų tekstai. Vertybė čia ne vargais negalais išlaikytas lietuvių kalbos egzaminas. Vertybė čia ne prie butelio su draugais atsimintas šeštoje klasėje iškaltas Maironio eilėraštis. Vertybės šiame beprotiškame kaukėtame pasaulyje begali būti tik kritinis mąstymas, kūrybingumas ir atvirumas įvairioms pozicijoms. Gebėjimas keistis, ir keistis greitai.

Kitu atveju, nesuvokę, kad literatūra ir skaitymas nėra vertybės pačios savaime, liksime sustingę savo mąstymo raidoje tarytum vienas išdidžiai Vilniaus centre stovįs kadaise lietuvių literatūros klasikas, rašęs pusėtinus romanus ir klasiškus skundus.

Nesustingti. Matyti esmę. Gebėti keistis ir keisti. To palinkėčiau visiems, laužantiems ietis dėl tokių niekų kaip literatūros mokyklinė programa.

Populiariausi