Prancūzijoje susitikus draugą, kolegą ar šiaip pažįstamą, įprasta jį pabučiuoti į abu žandus. Šiandienos pandemija šį įprotį pakeitė, nors ne visi ir ne visur jį pamiršo... Gal dar ir dėl to šalyje toks didelis užsikrėtusiųjų skaičius.
Kaip ir dauguma Europos šalių, Prancūzija gyvena toksiškame baimės ir nežinomybės klimate, kur bijome artimo, kaimyno, praeivio. Maisto prekių parduotuvių eilėse stovintys pirkėjai vieni iš kitų reikalauja laikytis atstumo, dar kiti grasina policija, jei į lauką išeiname be kaukės... po atviru dangumi, kur vos vienas kitas praeivis prasilenkia... Reikia nepamiršti, kad kaukės nepagelbėjo: nuo rugpjūčio mėnesio didžiuosiuose Prancūzijos miestuose įvestas privalomas kaukių dėvėjimas lauke, tačiau, nepaisant to, antrosios viruso bangos išvengti nepavyko. Nepadėjo ir komendanto valanda: jau trečia savaitė, kaip šalis gyvena apimta antrojo karantino depresijos.
Ir vėl prieš išeidami iš namų turime pasirašyti pažymą-leidimą, kuriame pažymime, kokiu tikslu einame į lauką. Šiandien turime šiek tiek daugiau pasirinkimų negu pavasarį, galime vykti į egzaminus, pasiimti vaikų iš mokyklos... Normalu, kad toks visuomenės infantilizavimas sukelia nepasitenkinimą: kritikuojant valdžios sprendimus, atsiranda judėjimų, nukreiptų prieš kaukių dėvėjimą ar karantino apribojimus, kaip pavyzdį galime paminėti lapkričio 7 d. vykusį streiką Tulūzoje, kuriame dalyvavo 2 000–5 000 protestuotojų, reikalaujančių padidinti medicinos darbuotojų skaičių miesto ligoninėse, taip pat ir naujos ligoninės statybų.
Karantino metu uždarytos visos nebūtinų prekių parduotuvės, taip pat ir knygynai, o, tarkim, tabako, vyno krautuvėles liko atidarytos. Kilęs prekybininkų nepasitenkinimas privedė prie to, kad vyriausybė sudarė būtiniausių produktų sąrašą, pagal kurį dideliems prekybos centrams uždrausta prekiauti kai kuriais produktais. Tarkim, jeigu norite nusipirkti knygų, gėlių ar žaislų, negalite, kadangi Prancūzijos vyriausybė nusprendė, kad karantino metu tai jums nebūtina. Visa laimė, kad dar galima tokias prekes užsisakyti internetu.
Prancūzams laisvė – viena iš pamatinių vertybių, tačiau šiandien ji paminama, užmirštama. Prancūzų filosofas André Comte-Sponville᾽is viename interviu primena, kad Didžiosios Prancūzijos revoliucijos šūkis buvo ne „sveikata, lygybė, brolybė“, o „laisvė, lygybė, brolybė“. Anot jo, šiandien laisvė yra aukojama ant sveikatos altoriaus, tačiau retas kuris dėl to jaudinasi, kadangi visuotinė viruso baimė tampa pernelyg stipri ir visa apimanti. Prieš 500 metų kitas prancūzų filosofas Michelis de Montaigne᾽is (1533–1592), išgyvenęs religijos karus tarp katalikų ir protestantų bei maro epidemiją, teigė, kad vienintelis dalykas, kurio reikia bijoti, – tai pačios baimės.
Kodėl virusas, nuo kurio mirštamumas toks nedidelis, palyginus, tarkim, su maru, mums kelia baimę, netgi psichozę?
Kodėl virusas, nuo kurio mirštamumas toks nedidelis, palyginus, tarkim, su maru, mums kelia baimę, netgi psichozę? Spaudos vaidmuo čia gana svarbus: šiandien kasdien girdime mirusiųjų nuo koronaviruso skaičius, tačiau niekas nepaskaičiavo, kiek žmonių miršta nuo vėžio ar kiek pasaulyje žmonių miršta nuo nepakankamos mitybos, bado ir skurdo. Skaičiai žymiai didesni negu šiandieniniai koronaviruso aukų.
Filosofo A. Comte-Sponville᾽io mintys gali šokiruoti, tačiau jos verčia kritiškai pažiūrėti į šiandienos situaciją. Anot jo, sveikata tampa religija, tačiau sveikata – nėra vertybė, negalima pastatyti civilizacijos ant sveikatos. Filosofas ryžtingai klausia: ar verta aukoti jaunąją kartą tam, kad išgelbėtume keletą senolių? Šiuo metu aukojamos dvi kartos – paauglių ir jaunų profesinėje veikloje aktyvių trisdešimtmečių – dėl senolių sveikatos.
Paprastai tėvai aukojasi dėl vaikų, o šiandien viskas atvirkščiai. Tokios politikos ir karantino tikslas – apsaugoti visuomenės silpniausius ir labiausiai pažeidžiamus, tačiau, filosofo nuomone, labiausiai pažeidžiama yra jaunoji karta, kadangi ji rizikuoja ankstyva mirtimi, nedarbu. Būtent ši karta turės atremti klimato pokyčius ir ekonominę krizę, valstybės skolas mokės aktyvūs mokesčių mokėtojai, o ne senjorai. Ką bekalbėti apie vaikus, kurie priversti mokytis skaityti dėvėdami kaukes, ar studentai, kurie bendrabučių kambariuose klausosi paskaitų per kompiuterio ekraną...
„Mirti 13-os metų daug liūdniau, negu mirti 89-erių. Juk vis vien reikės nuo ko nors mirti.“ Filosofo nuomone, negalime aukoti laisvės, pamatinės visuomenės vertybės, dėl senolių sveikatos: „Neaukokite savo gyvenimo dėl tėvų ar senelių sveikatos.“
Filosofas ryžtingai klausia: ar verta aukoti jaunąją kartą tam, kad išgelbėtume keletą senolių? Šiuo metu aukojamos dvi kartos – paauglių ir jaunų profesinėje veikloje aktyvių trisdešimtmečių – dėl senolių sveikatos.
Filosofas kalba apie medicinos visuotinimą, „panmediciną“, terminą, kuris reiškia, kad gyvenimą atiduodame į medikų rankas. Tačiau daktarai turi mus gydyti, o ne nuspręsti už mus, ar turime likti namuose, ar ne. A. Comte-Sponville᾽is teigia, kad išsaugoti laisvę yra taip pat svarbu kaip ir išsaugoti sveikatą. Šiandien visų prioritetas tapo sveikata, tačiau sveikata negali egzistuoti be ekonomikos, negalime privilegijuoti sveikatos, kadangi neturtas ir kančia taip pat žudo, ne vien tik virusas. Sveikatai reikia pinigų.
Tad prancūzų filosofas kviečia liautis garbinus sveikatos kultą ir susitaikyti su mintimi, kad visi anksčiau ar vėliau mirsime. Šiandien mirtį suprantame kaip nesėkmę ar pralaimėjimą, tačiau kol nepriimsime mirties kaip normalaus dalyko, tol per kiekvieną epidemiją panikuosime. Kodėl tiek perdėtos atjautos koronaviruso aukoms, bet nė žodžio karo aukoms Sirijoje ar migrantams, kasdien laivuose mirštantiems prie Europos krantų?
