Nuomonės

2020.09.16 18:03

Darius Indrišionis. Dešimtys valdų kazlauskų

Darius Indrišionis, istorikas, publicistas, LRT.lt2020.09.16 18:03

Prieš savaitę Olego Šurajevo paviešintas vaizdo įrašas – savotiškas socialinis eksperimentas, kurio metu praeiviai, o vėliau ir žiniasklaidos atstovai buvo maustomi Valdo Kazlausko, neegzistuojančio politiko, rinkimine kampanija, – liūdnas pokštas. Ir dalies visuomenės reakcija į jį – pasipiktinimas – iškalbinga. „Kodėl liūdnas? – galima būtų paklausti. – Gal nevykęs?“

Ne, pokštas nuostabus. O liūdnas, bent man, jis todėl, kad atitinka realybę. Spalis artėja, artėja ir Seimo rinkimai. Ateina laikas, kai dešimtys niekam nežinomų ir niekam neįdomių įvairialyčių valdų kazlauskų susirikiuos su savo nykiais vardais ir veidais į partijų sąrašus ir plakatus. Bus renkami, o kai kurie – ir išrinkti, gal kaip nežinia kodėl užimantys aukštą vietą kokios nors partijos sąraše. O gal išreitinguos buvusi kurso draugė Jolanta, sukvies visą šeimą ir giminę pirmu numeriu rašyti Valdą Kazlauską, nes anas geras žmogus, kursiokas, ir jei reikia, padės.

Spalis artėja, artėja ir Seimo rinkimai. Ateina laikas, kai dešimtys niekam nežinomų ir niekam neįdomių įvairialyčių valdų kazlauskų susirikiuos su savo nykiais vardais ir veidais į partijų sąrašus ir plakatus.

Šiuos mano paniurzgėjimus dėl gan ženklios būsimojo (taip pat ir visų prieš tai buvusiųjų) Seimo narių dalies nykumo ir menko žinomumo būtų galima lengvai atmesti. Parlamentas – ne šou, čia neprivalu būti žinomam ir efektingam. Čia privalu atstovauti rinkėjų interesams, kurso draugės Jolantos irgi. Bent jau taip turėtų būti.

Tačiau čia ir didysis pavojus – Seimo nario statuso devalvacija, nulemta ilgametės realybės, kai į seimus periodiškai pakliūdavo visokie beveidžiai valdai kazlauskai. Ar galėtumėte išvardinti visus dabartinio Seimo narius? Aišku, ne. O ar kas nors išvis galėtų? Pavyzdžiui, politologė Rima Urbonaitė arba to paties Seimo pirmininkas? Nuoširdžiai kalbant, abejoju.

Tačiau čia ir didysis pavojus – Seimo nario statuso devalvacija, nulemta ilgametės realybės, kai į seimus periodiškai pakliūdavo visokie beveidžiai valdai kazlauskai.

Ir šioje vietoje mane lengva būtų užginčyti, na ir kas? Išties Seimo narių sąrašas – ne Maironio „Trakų pilis“, mintinai mokytis nebūtina. O kad per 4 m. kadenciją vienas kitas seimūnas taip ir liko valdu kazlausku – ne bėda: gal žmogus patyliukais darbus darė, nesiviešino, „nesipiarino“.

Manau, kad didžioji valdų kazlauskų Lietuvos Respublikos Seime buvimo problema – iki absurdiškų aukštumų išaugęs rinkėjų abejingumas. Viskam: partijų sąrašams, lozungams, reitingavimui, programoms, o galiausiai – ir patiems rinkimams. Kam domėtis partijų programomis, jei didumą vietų parlamente nulems tie, kurie savo balsą atidavė peržiūrėję kokių nors populistų plakatą ir pamatę patinkantį šūkį (visai neapgalvoję, ar tas šūkis išvis įgyvendintinas)? Ir išvis, kam balsuoti, jei galima nebalsuoti – juk nuo to niekas nepasikeis. Vis tiek Seime bus dešimtys valdų kazlauskų.

Buvau paauglys, kai Seimo rinkimuose stebėtinai gerai pasirodė Arūno Valinsko vedama Tautos prisikėlimo partija. Gerai pasirodė, nes su ja į Seimą ėjo gausybė žinomų veidų ir vardų. Ir čia visai nekeliu klausimo, kaip ši partija reiškėsi toliau, tai visai nesvarbu. Svarbu tai, kad rinkėjus jie patraukė paskui save. Nes ten nebuvo valdų kazlauskų.

Buvau dar negimęs, kai Lietuva kovojo už Nepriklausomybę. Dainuojančios revoliucijos varomoji jėga – Sąjūdis, mano manymu, toks sėkmingas ir populiarus (lyginant su LKP) buvo ne vien dėl aiškaus Nepriklausomybės siekio, bet ir dėl valdų kazlauskų stygiaus. O štai LKP sąrašuose buvo sklidina nomenklatūrinių beveidžių valdų kazlauskų.

Ir šis susierzinimas – tik atspindys to per ilgus dešimtmečius susikaupusio nusivylimo dar vienais ateinančiais Seimo rinkimais, kai vėl ir vėl bus renkamos ir išrenkamos dešimtys tikrų ir tradiciškai beveidžių valdų kazlauskų.

„Per didelis Seimas?“ – paklaustų kas nors. Bet juk buvo referendumas, ir Seimo nutarta nemažinti, atitartų. Vadinasi, visuomenei patinka turėti daug ir mažai žinomų parlamentarų, padarytų išvadą kas nors. 141 ar 121, ar net 101 – visa tai ne esmė. Vis vien net ir sumažintame Seime būtų valdų kazlauskų: menkai žinomų, ramių kokios nors partijos funkcionierių, klusniai spaudinėjančių mygtukus ir neišsišokančių į viešumą.

Galima būtų naiviai pasvajoti apie sprendimą – aukštuosius parlamento rūmus – Senatą, kurį sudarytų vien tik išrinktųjų partijų elitas, proporcingas gautų balsų skaičiui. Sakykim, iš viso 21 žmogus. Fantastika? Žinoma, nes nenumatyta Lietuvos Konstitucijoje. Bet valdų kazlauskų Senate nebūtų.

Bet fantastika lieka fantastika, o pasipiktinimas eiliniu Olego pokštu – pasipiktinimu. Labai gerai suprantamu pasipiktinimu – eilinį kartą apgautų žmonių (beje, apsigavo ir vienas didžiųjų Lietuvos portalų, tai labai iškalbinga) susierzinimas dėl dar vieno Valdo Kazlausko – menamo, beveidžio ir niekad į Seimą nerinksimo. Ir šis susierzinimas – tik atspindys to per ilgus dešimtmečius susikaupusio nusivylimo dar vienais ateinančiais Seimo rinkimais, kai vėl ir vėl bus renkamos ir išrenkamos dešimtys tikrų ir tradiciškai beveidžių valdų kazlauskų.

Populiariausi