Rinkimai baigėsi taip, kaip prognozavau prieš dvi savaites: dešiniųjų koalicija turi 74 balsus. Aiškūs du dalykai. Pirmasis – jie tikrai formuos Vyriausybę, antra – 74 balsai Seime yra labai trapi koalicija.
Kaip rodo praktika, po postų dalybų Vyriausybėje ir Seime lieka bent keli nepatenkinti, bet su didelėmis ambicijomis parlamentarai, kurie, radę progą, palieka koaliciją. Kodėl šį kartą turėtų būti kitaip?
Be to, bus sunku priiminėti sprendimus, nes tiesiog gali pritrūkti balsų dėl svarbių sprendimų. Pakanka, jog tik keturi asmenys arba būtų išvykę, arba susirgę.
Taigi konservatoriams dabar reikia sukti galvą, ne tik kaip susitarti su dviem liberalų partijomis, bet ir kokią sugalvoti formą koalicijos pagausinimui. Kviesti dar vieną partiją? Kurią?
Socialdemokratai jau atsisakė, be to, jiems dabar reikia labai gerai pagalvoti apie savo politinę tapatybę ir ieškoti strategijų, kad jie neišnyktų iš politinio žemėlapio. Ne koalicijos jiems turėtų rūpėti.
Darbo partija irgi turi savo kabliukų. Jau nekalbant apie jos praeities nuotykius, šiame Seime bus Antanas Guoga, kuris, kaip tikras pokerio žaidėjas, gali nustebinti ne vieną, bet kelis kartus per dieną. Todėl manau, kad nebus koalicijos praplėtimo, bet bus tariamasi su kokia nors frakcija dėl Vyriausybės rėmimo.
Tiesa, tų frakcijų gali būti keletas. Jeigu Tėvynės Sąjunga apsibrėžia pagrindinius darbus, tuomet jie gali ieškoti paramos iš skirtingų partijų. Ir čia jiems gali būti labai naudingi jų didieji oponentai – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Kodėl?
Labiau nei aiški yra tam tikra vertybinė takoskyra tarp liberalų ir konservatorių. Ryškiausi pavyzdžiai – tos pačios lyties partnerystė ar net santuoka ir mažo kiekio kanapių legalizavimas. Nei konservatoriai, nei jų rinkėjai nėra pasiruošę tokiems žingsniams.
Tačiau Laisvės partijai, jei ji nori įvirtinti savo tapatumą ir nenuvilti savo rinkėjų, tai labai svarbūs klausimai. Štai kodėl rinkiminę naktį Aušrinė Armonaitė jau pareiškė, kad šie klausimai turėtų būti greitai išspręsti – per 100 dienų. O šioje kovoje natūralūs konservatorių sąjungininkai yra ne socialdemokratai, kurie turėtų palaikyti Laisvės partiją šiais klausimais, ne „darbiečiai“, kurių nuomonė gali būti pati įvairiausia, bet būtent Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga.
Galime įsivaizduoti tokį variantą: koalicinė Vyriausybė teikia tokius įstatymų projektus Seimui, tačiau konservatoriams svarbu, kad jie nebūtų priimti. Ir geriausia, kad tai būtų atlikta opozicijos balsais. Tuomet Laisvės partijai sakys: mes bandėme, tačiau Seime paramos nėra.
Aišku, tarpusavio konservatorių ir „valstiečių“ nuoskaudos niekur nedingo, tad nebūtinai toks scenarijus bus įgyvendintas. Tačiau jei bus peržengtas ši aukšta siena, tada pasirodys, kad bendradarbiauti gali ir šios partijos.
Taigi konservatoriai visą kadenciją turės demonstruoti ypatingus diplomatinius sugebėjimus. Beje, jau per šitą rinkiminę kampaniją jie pakeitė savo strategiją: atmetė aroganciją bei priešų ieškojimą. Ir matome rezultatą: tokių sėkmingų rinkimų nebuvo nuo pat 1996 metų. Panašu, kad jei jie tokią strategiją būtų taikę 2016 metais, situacija būtų buvusi kitokia. Dabar jų laukia išbandymas valdžia, žymiai sunkesnis nei rinkiminė kampanija.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
