Sovietiniais laikais kolūkiai buvo įkurti atėmus iš teisėtų savininkų žemes, o ūkininkus prievarta suvarius dirbti už skatikus. Paprasti kolūkiečiai tikriausiai negaudavo net minimalaus darbo užmokesčio, jei lygintume su šiais laikais. O ir skųstis nebuvo nei kam, nei kur.
Pasiskundus galėjai sulaukti kvietimo pokalbiui į KGB, kur būtų išaiškinti sovietinio gyvenimo pranašumai ir pagrasinta byla.
Paskelbus nepriklausomybę, pirmieji žlugo kolūkiai. Tiesą pasakius, jie buvo žlugę jau anksčiau, nes žmonės už tuos keliasdešimt rublių, kuriuos gaudavo, nenorėjo plėšytis, ir, ką čia slėpti, į namus pasistengdavo parsinešti šį bei tą iš to kolūkio.
Nors kolūkiai jau žlugę, tačiau yra juos menančių ženklų. Kokių? Ogi kai kurios miestelių gatvės. Pasirodo, kad iki šių laikų yra dar Kolūkiečių gatvės – Sedoje, Gerdžiūnuose ir Žeimiuose. Nežinau, kodėl rajonų savivaldybių tarybos nepakeičia jų pavadinimo. Kam tie kolūkiai yra tokie brangūs, kad jų atminimą nori išsaugoti bent gatvėse?
Beje, jei jau prabilome apie tarybas, tai reikėtų prisiminti, kad sovietmečiu šis žodis buvo labai ideologizuotas ir populiarus. Juk net ir Lietuva būdavo įvardijama ne bet kaip, o „tarybų Lietuva“.
Iš tų laikų liko ir gatvių pavadinimai. Tarybų gatvę turi Kybartai, Biržai, Kriokialaukis, Kulva, Raišiai, Stoniškis bei Visaginas. Tikrai nemanau, kad šie pavadinimai atsirado nepriklausomos Lietuvos laikais, norint pabrėžti rajonų savivaldą.
Nors kolūkiai jau žlugę, tačiau yra juos menančių ženklų. Kokių? Ogi kai kurios miestelių gatvės. Pasirodo, kad iki šių laikų yra dar Kolūkiečių gatvės – Sedoje, Gerdžiūnuose ir Žeimiuose. Nežinau, kodėl rajonų savivaldybių tarybos nepakeičia jų pavadinimo. Kam tie kolūkiai yra tokie brangūs, kad jų atminimą nori išsaugoti bent gatvėse?
Žodis „liaudis“ sovietiniais laikais irgi buvo labai ideologizuotas. Prisiminkime klišę, jog visi komunistiniai vadovai dieną naktį pluša ne kieno nors kito, bet liaudies labui.
Realybė buvo kitokia: tie komunistai funkcionieriai turėjo atskiras ligonines, atskiras parduotuves ir gausybę kitų privilegijų. O liaudis tiesiog skurdo ir neturėjo teisių. Tačiau Liaudies gatvių turime iki šiol. Jų Lietuvoje jos yra net septyniose vietovėse – nuo tos pačios Ignalinos iki Upytės ar Traksėdžių, esančių Šilutės rajone.
Kosmonautai – puiki ir garbinga profesija. Su tuo niekas nesiginčys. Pažvelgus iš šono, atrodytų, kad lietuviai labai myli kosmonautus, nors jų ir neturi. Kosmonautų gatvių visoje šalyje yra net 27. Visų miestų ir miestelių net neišvardinsiu. Lietuva negali pasigirti kokiais nors įspūdingesniais kosmoso užkariavimais, tai iš kur ta meilė kosmosui? Aišku, tai irgi sovietinis palikimas. Kosmoso užkariavimas buvo vienas iš svarbiausių sovietinės ideologijos punktų.
Per visą tuometinę Sovietų sąjungą nauji rajonai ir gatvės buvo pavadinamos Kosmonautų vardu. Vietos bendruomenės, savivaldybės per trisdešimt nepriklausomybės metų nesurado jokių geresnių pavadinimų, kurie bylotų apie mūsų tapatybę, svarbius įvykius ar asmenybes.
Gatvių pavadinimai atrodytų toks paprastas ir buitinis dalykas, tačiau taip nėra. Gatvių pavadinimai rodo mūsų savimonę ir kas mums svarbiau – ar žmonės, kurie kūrė, kovojo ne už ką kitą, bet už mus, ar beržai, klevai ir agrastai. Žinoma, šie augalai taip pat reikalingi.
Kai beveik prieš 10 metų buvo pradėta kiekvienam kaimui suteikti gatvių pavadinimus ir sunumeruoti namus, viešai kviečiau pasinaudoti gera proga ir gatvių pavadinimuose įprasminti knygnešius, kultūrininkus, mokslininkus savanorius, partizanus, svarbius istorinius įvykius.
Tai buvo šūksnis tyruose. Buvo nueita pačiu lengviausiu keliu: naujos gatvės pavadintos gamtos objektais. Todėl dabar per akis turime Beržų, Klevų ir netgi Agrastų gatvių.
O juk jos galėjo vadintis garsių litvakų, kilusių iš tų miestelių, vardais, žinomų lenkų ar vokiečių, mūsų savanorių, kurie prieš šimtą metų apgynė Lietuvą, ir partizanų, paaukojusių savo gyvybę, savo šeimas tam, kad šiandien mes būtume saugūs kaip niekad, vardais.
Kažin, ar mūsų kelias į Europos Sąjungą ir NATO būtų buvęs toks greitas, jei ne partizanų auka. Gatvių pavadinimai atrodytų toks paprastas ir buitinis dalykas, tačiau taip nėra. Gatvių pavadinimai rodo mūsų savimonę ir kas mums svarbiau – ar žmonės, kurie kūrė, kovojo ne už ką kitą, bet už mus, ar beržai, klevai ir agrastai. Žinoma, šie augalai taip pat reikalingi.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
