Šiandien dainuojamosios poezijos pradininkui Lietuvoje Vytautui Kernagiui būtų sukakę 75 metai. Koks Vytautas Kernagis išliko jį pažinojusių žmonių atmintyje ir kaip apie jį kalbėti, šiandien LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ diskutuoja sūnus Vytautas Kernagis jaunesnysis, režisierė Giedrė Genevičiūtė ir atlikėjas Virgis Stakėnas.
– Giedre, šį savaitgalį pasirodė jūsų režisuotas filmas „Mūsų draugas Kernagis“. Kodėl buvo pasirinktas draugo naratyvas?
G. Genevičiūtė: Apie V. Kernagį, kaip apie artistą, yra sukurtas nuostabus filmas. Visą jaunystę gyvenau su jo dainomis ir jos tapo lopšinėmis mano dukrai. Šis žmogus daug kam buvo artimas, tačiau jį geriau pažįstame kaip artistą. Kai Vilniaus miesto muziejuje buvo atidaryta paroda apie V. Kernagį, man pasidarė gaila, kad dauguma interviu nuguls į archyvą. Norėjosi draugų išsakytas mintis, atsiminimus ir įžvalgas sudėti į televizinę dokumentiką, kurią žmonės galėtų pasižiūrėti ne tik vieną vakarą, bet ir vėliau įsijungti darkart. Tai buvo pagrindinė idėja. Džiaugiamės, kad buvo pakalbinti tokie nuostabūs žmonės. Daug kas skambino ir rašė, kad sužinojo naujų dalykų.
– Kuriant tokius dokumentinius filmus būna baisu, kad žmogus netaptų paminklu ir išliktų gyvas. Kaip jums pavyko tai padaryti?
G. Genevičiūtė: Pasakoti draugų lūpomis buvo pats geriausias sprendimas. Kai draugai susirenka prie vieno stalo ir prisimena savo gerą draugą, nelieka jokio išaukštinimo ar atstumo. Tik patys artimiausi žmonės gali jį pajausti, suprasti ir analizuoti jo nueitą kelią nuo studijų laikų iki tapimo legenda. Tai buvo pagrindinis raktas, kuris leido atskleisti V. Kernagį kaip labai šiltą, pažeidžiamą, drauge ir labai stiprų žmogų, kuris mokėsi iš savo klaidų ir nuėjo nuostabų kelią iki žvaigždės, legendos, artisto, kurio vardą žino kiekvienas Lietuvos gyventojas. Nemanau, kad Lietuvoje yra nors vienas žmogus, kuris, išgirdęs Kernagio pavardę, nežinotų, ką ji reiškia.
– Ką jaunas žmogus gali sužinoti ir pamatyti filme „Mūsų draugas Kernagis“?
G. Genevičiūtė: Jaunas žmogus į šį filmą gali pasižiūrėti kaip į įkvepiančią sėkmės istoriją, kuri moko nebijoti siekti svajonių ir klysti. V. Kernagis norėjo tapti aktoriumi. Jam nepasisekė, bet jis ėjo toliau, studijavo ir siekė savo. Viename interviu jis sakė: „Netapau aktoriumi ir ačiū Dievui.“ Tai geros pamokos nebijoti keisti savo kelio, ieškoti savęs ir atsiverti savo draugams. V. Kernagis yra tikras pavyzdys. Filmas yra kupinas meilės ir ilgesio jam. V. Kernagis yra iškeliavęs ne vienus metus, bet jo draugai iki šiol myli jį ir jo ilgisi. Jeigu atsiminimai tokie šilti ir draugiški, vadinasi, nueitas nuostabus gyvenimo kelias.
– Vytautai, jūsų mama yra minėjusi, kad gimtadieniai buvo švenčiami labai sumaniai. Kaip atsimenate juos?
V. Kernagis jaunesnysis: Atsimenu juos kaip nuoširdžias, geras šventes. Reikia suprasti, kad gimtadieniai nešvenčiami ant scenos su minia žmonių. Rinkdavosi artimiausi žmonės, tie, kurie prisiminimais gali dalintis dabar. Šventės buvo labai šeimyniškos, apie jas plačiai visuomenei niekas nepasakodavo, todėl jos buvo tokios mielos ir artimos mums patiems.
Manau, dėl to, kas vyksta, dėl virsmo ir formos, kuri virsta reiškiniu, jis būtų laimingas.
V. Kernagis jaunesnysis
– Kaip jaučiatės, kai, po tėčio netekties praėjus tiek laiko, jo atminimas toliau gyvuoja ir plečiasi?
V. Kernagis jaunesnysis: V. Kernagis yra ne tik asmenybė, bet ir reiškinys, kurio kartais negali apibūdinti. Naujai gimstantys filmai ir leidžiami albumai yra skirti ne tik tai kartai, kuri su juo užaugo, o ir jaunajai kartai, kuri gimė tada, kai V. Kernagio jau nebebuvo. Jie žiūri filmus, klauso muzikos ir jiems tai yra visiškai nauja forma. Džiaugiuosi, kad mūsų šeima yra įsitraukusi, mes palaikome tam tikras iniciatyvas ir ieškome naujų formų. Tai tik parodo, kad V. Kernagis buvo tokio stiprumo asmenybė, kad galėjo virsti reiškiniu.
– Ar jūsų šeimai patinka tai, kas vyksta su V. Kernagio palikimu, o galbūt turite kritikos?
V. Kernagis jaunesnysis: Interneto puslapyje kernagis.lt yra tėvo citata, kad artistas gyvas tol, kol yra gyvas žmonių atmintyje. Manau, dėl to, kas vyksta, dėl virsmo ir formos, kuri virsta reiškiniu, jis būtų laimingas. Juk darome tai ne dėl savęs, o dėl žmonių, kurie gali pažinti jo kūrybą, sukurtą prieš dešimtmečius. Gerai, kad egzistuoja įvairios formos. Buvau nustebintas muziejaus ekspozicijos, ji kosminė. Atkurtas kambarys, kuriame aš gimiau. Mes esame laimingi, ir, manau, tėvas taip pat būtų laimingas.
– Pone V. Stakėnai, kaip jūs prisimenate V. Kernagį ir kiek jis prisidėjo prie jūsų muzikinio kelio?
V. Stakėnas: Apie V. Kernagį galiu kalbėti labai daug, nes mus siejo kone ketvirčio amžiaus trukmės pažintis. Nebuvome artimi draugai, bet buvome kolegos ir dažnai susitikdavome vasaros festivaliuose. Šią vasarą pasirodys mano knyga, kurioje yra nemažai puslapių, skirtų V. Kernagiui. Mano biografijoje buvo įvairiausių vingių ir esu dėkingas, kad jis sugebėjo mane iš jų ištraukti. Iki tol buvau žinomas studentiškoje erdvėje, kur grodavau ir muzikuodavau. O Vytas turėjo nepaprastai didelę įtaką, mokėjo pateikti medžiagą taip, kad visi manytų, jog tai jo kūryba. „Dainos teatras“ iškėlė mano kūrinius ir jie tapo prieinami, suprantami bei girdimi visoje Lietuvoje.
– Filme matėme, kad V. Kernagis buvo labai struktūruotas ir reiklus savo komandai. Kiek kritikos gaudavote iš V. Kernagio?
V. Stakėnas: Jis sakydavo: „Kodėl V. Stakėnas dainuoja vienas? Todėl, kad honoraras geriausiai dalinasi iš vieno.“ O kai norėdavo mane paerzinti, V. Kernagis mane pristatydavo kaip Virginijų, nors mano sceninis vardas yra Virgis. Nesakau, kad jis dažnai mane erzino ar kabinėjosi, nors kūrybinių ginčų buvo. Jis norėjo trumpinti ar keisti kai kurias dainas, įtrauktas į „Dainos teatro“ repertuarą. Pamenu, vieną naktį jo namuose ginčijomės iki ryto, ir šuo didelėmis ausimis atbėgo pasižiūrėti, kas darosi.
Viso pokalbio klausykitės LRT KLASIKOS laidos „Ryto allegro“ įraše.
Parengė Rugilė Ulytė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
