Childericas de Saone, veikėjas iš Johno Steinbecko romano „Trumpas Pipino IV-ojo valdymas“, kalbėjo, kad jo protėvių laikais valdžios perėmimo dalykai buvo sprendžiami kilniais būdais – nuodais, durklais ar tvirtomis smaugiko rankomis. O „dabar atsidavėme balsavimo malonei. Gerai, tuomet į šitą irgi žiūrėkim kaip verti jo žmonės”, sakė jis.
Ši Nobelio premijos laureato politinė satyra pasakoja, kaip pati nuo savęs pavargusi demokratija atstatė šalyje monarchiją. Karaliumi paskelbė mėgėją astronomą, kuris buvimo karaliumi svarbą suprato, nors būti juo nei mokėjo, nei labai norėjo. Jo žmonai tuomet irgi teko nemenkas krūvis – kariauti nebe tik su virėja, bet su visais karaliaus rūmais, ir dar blizginti aliejumi stalus, jei vyras – jau karalius – neapdariai padėdavo ant jų karštą puodelį ir stalą sugadindavo.
Satyra ta nėra pikta. Bet Steinbeckas joje šaiposi. Ir šaiposi iš visų – kairių ir dešinių, iš demokratų ir aristokratų. Kaip visose satyrose – su tikslu pamokyti, atkreipti dėmesį, o kartu ir perspėti. Kad demokratija yra iš pažiūros visiems suvokiamas dalykas, bet kad iš tiesų išmokstančių jos pamokas nesavanaudžių žmonių nėra labai daug. Kai pagaliau naujai iškeptas karalius suvokia, ką rūmuose turi nuveikti dėl šviesesnės tautos ateities, tauta panaikina monarchiją ir astronomas iš rūmų tykiai grįžta į senus namus.
Paklausite, kodėl paskutiniajame prieš Seimo rinkimus Lietuvos radijo komentare kalbu Nobelio premijos laureato alegorijomis, o ne raginu rinktis tarp mokslo ir tamsos, tarp išsilavinimo ir bukumo, tarp prisitaikėliškumo ir kilnumo? Dėl to, kad LRT per šią rinkimų kampaniją jau buvo apkaltintas beveik viskuo, kuo tiktai įmanoma. O ryt – vadinamoji tylos diena, per kurią niekas, išgirdęs pavardę ar pavadinimą ir pasijutęs įsižeidęs, arba tiesiog save atpažinęs net neįvardijus, nebegalėtų reikalauti replikuoti. Kaip reikalavo visose rinkimų laidose, nesvarbu, kas kokią nekompetenciją bebūtų demonstravę, netyčia supainioję dalykus ar tiesiog melavę.
Vadindamiesi – ir būdami – demokratija pasiekėm tiek, kad vardan tos pačios demokratijos beliko nustatyti, jog „Panoramoje“ būtų privaloma parodyti visus – ir po minutę – kas jaučiasi turįs ką pasakyti kad ir dėl oro. Nors sunkiai atskiria, ką veikia barometras, o ką metras. Paklauskime savęs, ar apie tai iš tikro yra demokratija.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
