Nuomonės

2020.09.12 20:30

Vaiva Rykštaitė. Kuo nelegalių šunų daugintojų medžioklė priminė violetinę revoliuciją

Vaiva Rykštaitė, rašytoja, LRT.lt2020.09.12 20:30

Iki graudulio gražu matyti žmones, budinčius per naktį tam, kad išgelbėtų naminių gyvūnų gyvybes ir apsaugotų jų sveikatą. Pastarąją savaitę per savąjį socialinių medijų langą į Lietuvą sulaikiusi kvapą stebėjau nelegalių šunų daugintojų aukas ir jas gelbėti pasiryžusius piliečius. Žmonių susivienijimo katarsis rodo stiprų bendruomeniškumo jausmą. Iš esmės gerai, kad kilo šitoks tikras, aršus, nuoširdus susirūpinimas šunų sveikata. Tai, norisi tikėti, žymi apskritai augantį visuomenės sąmoningumą. 

Labai tikiuosi, kad su nelegalių daugintojų medžiokle susiję įvykiai yra esmingo pokyčio pradžia ir nelegalios veisyklos išnyks, o bendros naminių gyvūnų laikymo sąlygos pagerės. Pati esu šunų mylėtoja, todėl negalėjau ramiai žiūrėti į plūstančias naujienas apie išbadėjusius, ankštuose narvuose laikomus, kankinamus keturkojus draugus. Tačiau šioje situacijoje yra keletas prieštaringų niuansų. Tikiuosi, kad mano pastabos nebus priimtos kaip abejingumas gyvūnų kančioms. Džiaugiuosi, kad buvo kažko imtasi, panašu, kad valosi dar vienas skausmingas Lietuvos pūlinys. Viskas tik į gera. Bet yra trys „bet“.

Pirmiausiai būtina suvokti paklausos problemą. Žinoma, neteisinga kaltinti tą pačią veiksmų besiėmusią minią, maždaug „patys iš jų pirkot, dabar patys gelbėkit“. Kas pirko, kas nepirko, tačiau faktas, kad Lietuvoje yra didelė veislinių gyvūnų be kilmės dokumentų paklausa. Jei atvirai, prieš gerus 15 metų aš irgi Lietuvoje pirkau prancūzų buldogą be jokių dokumentų, nes, kaip ir dauguma, norėjau gražaus šuniuko, bet pagailėjau pinigų. Ir anuomet, ir dar praėjusią savaitę nebūčiau galėjusi net įsivaizduoti tokio žiaurumo ir nepriežiūros, mat naiviai tikėjau, kad šunis dauginantys žmonės juos myli ir atitinkamai jais rūpinasi. Manau, to nežinojo ir didžioji dalis Lietuvos. Užtat dabar jau žinome, matėme ir, tikiuosi, suprantame, kad tėra du teisingi keliai: pirkti šunį su kilmės dokumentais arba paimti iš prieglaudos.

Antra, mane, kaip antrą dešimtmetį vegetarystės skaičiuojančią moterį, nejučia apėmė skepsis bežiūrint į dėl šunų per naktį budinčius žmones. Kodėl taip pat nesirūpinama karvių, kiaulių, vištų nuolat čia pat Lietuvoje patiriamomis kančiomis ir jų teisėmis?

Jei atvirai, prieš gerus 15 metų aš irgi Lietuvoje pirkau prancūzų buldogą be jokių dokumentų, nes, kaip ir dauguma, norėjau gražaus šuniuko, bet pagailėjau pinigų.

Ir ne, tai nėra tas pats, kas judėjimo metu Black Lives Matter sušukti „White lives matter too”, veikiau – priešingai. Gyvūnų teisės Lietuvoje pažeidžiamos nuolat – paukštynuose, melžyklose, stambiuose ūkiuose. Todėl man, pavyzdžiui, keista, kodėl mažai kas sureagavo į prieš keletą metų organizacijos „Tušti narvai“ paleistą vaizdo įrašą, pavadintą „Kiaušinių kaina“? Kodėl pavienių žmonių protestai prieš kailių industriją sukelia tik minios patyčias, bet ta pati minia pasiruošusi žmogui gerklę perkąsti dėl kito šuns? Įdomu pastebėti ir tai, kad itin aktyviai už gyvūnų teises kovojanti influencerė ne vienoje savo socialinių tinklų nuotraukoje yra pozavusi su, kaip galima numanyti, natūraliais kailiniais. Žinoma, geriau ką nors daryti negu nieko, bet natūralu, kad iš bet kokio į viešumą einančio aktyvisto bus tikimasi skaidrios komunikacijos ir vertybinio nuoseklumo.

Beje, ši mintis apie nelygią meilę skirtingiems gyvūnams – ne nauja, dar 2009 m. puikiai išvystyta autorės Melanie Joy knygoje iškalbingu pavadinimu „Kodėl mes mylime šunis, valgome kiaules ir dėvime karves“, kur išsamiai aptariami psichologiniai žmonių ir gyvūnų santykių, meilės ir sadizmo niuansai. Paradoksalu, kad tas pats žmogus, besidalijantis lova su šampūnais kvepiančiu šuniu, gali savo rankomis suvaryti peilį kiaulei į gerklę. Nesiimsiu vertinti kodėl. Tik viliuosi, kad galiausiai pasieksime tokį sąmoningumo lygmenį, kai mylėsime ir tausosime ne tik šunis, bet iš esmės imsime gerbti visas gyvybės formas.

Trečia, stebėdama nelegalius šunų daugintojus persekiojusius žmones, kaip niekad aiškiai supratau, kodėl egzistuoja už viešuosius ryšius ir komunikaciją atsakingos kompanijos. Gyvūnų ir vaikų išnaudojimas dažnam iš mūsų sukelia itin stiprias emocijas, tad natūralu, kad, pamatę iškankintus šunis, žmonės verkė ir keikėsi.

Tačiau kažkur tame nuolat filmuotame ir uoliai besidalintame informacijos sraute buvo peržengta riba, kai minios įtūžis iš teisingumo paieškų virto isterija. Ši situacija man daug kuo priminė violetine revoliucija pramintą judėjimą, kai žmonės vienijosi dėl Drąsiaus Kedžio dukters neatidavimo mergaitės motinai. Pati vengiau kalbėti šia tema kaip velnias kryžiaus, o štai pamačiusi draskymąsi dėl gyvūnų, pagaliau suvokiau kodėl. Kalėjimo leksika, nuolatinis policijos dergimas, klykimas ir šunų glostymas filmuojant save – tai reakcijos į situaciją, bet jokiais būdais ne adekvati komunikacija.

Vadinkite mane beširde snobe, bet keiksmais besisvaidanti beraštė minia, net jei ir kovoja už gerą tikslą, dažniausiai sukels išsilavinusios visuomenės dalies atmetimo reakciją.

Minios įtūžis yra didelė jėga ir gali tapti ta kritine mase, dėl kurios prasideda pokyčiai. Tačiau minia yra ir pavojinga, dažnai veikianti iš inercijos ir dėl to gali įvykti daug klaidų. Manau, taip nutiko ir su Kedžio istorija, o dabar panaši situacija ir su judėjimu už gyvūnų teises. Virkaujantis moters balsas, už ekrano teigiantis „nekenčiu Lietuvos įstatymų“ befilmuojant narvuose uždarytus gyvūnus, man simpatijų nesukėlė. Gal kažkurie Lietuvos įstatymai nėra tobuli, tačiau iškart imu abejoti viskuo, kuo mane bando įtikinti žmogus, teigiantis, kad nekenčia visos Lietuvos įstatymų.

Kalėjimo žargonas situacijos nepagerino, nes feisbuko grupėje perskaitytas sakinys „dalbajobai kankina givunus“ (klaida ne mano, o šio sakino autoriaus) man nesukėlė noro drauge su juo gelbėti gyvūnų. Vadinkite mane beširde snobe, bet keiksmais besisvaidanti beraštė minia, net jei ir kovoja už gerą tikslą, dažniausiai sukels išsilavinusios visuomenės dalies atmetimo reakciją.

Ir staiga pagaunu save suvokiant, kad man rūpi gyvūnai, bet nenoriu tapatintis su šiuo sporadišku judėjimu, nes nematau jame nei nuoseklumo, nei etiškos komunikacijos – vien tik raginimus naktį važiuoti kažkur daryti kažką tuo pat metu, kai už gyvūnų teises pasisakančios organizacijos prašo to nedaryti. Pataisykite mane, jei klystu.

Populiariausi