Metinis Lietuvos Respublikos Prezidento pranešimas yra labai sunkus žanras. Nėra jokių taisyklių ar reikalavimų, bet visi turi įsivaizdavimą, koks jis turi būti. Ir pagal tą įsivaizdavimą vertina.
Jei jis apibendrintas ir strateginio požiūrio, tai tuomet sakoma, kad per mažai konkrečių dalykų. Jei konkrečių dalykų yra daug, tuomet pasigendama strateginio požiūrio. Jei orientuotas į ateitį, tuomet pasigendama dabartinės situacijos įvertinimo, o jei įvertinama dabartinė situacija, tuomet kai kam pritrūksta ateities gairių.
Tokia analizė tampa panaši į menamo literatūros kritiko išvedžiojimus, kad Homeras buvo blogas rašytojas, nes neparašė nė vieno romano, o Proustas irgi blogas rašytojas, nes nemokėjo hegzametru eiliuoti, o poemos jam labiau prie širdies. Tiesa, tokių literatūros kritikų nėra (arba bent jau aš nežinau).
Politikai, komentuodami metinį Prezidento pranešimą, paprastai retai gilinasi į turinį, dažniausiai jų vertinimai būna susiję su tuo, kokie tuo metu būna santykiai su Prezidentu. Tos partijos, kurios palaiko prezidentą ar tikisi bendradarbiavimo ateityje, giria, o tos, kurios nesitiki išpešti politinės naudos iš bendradarbiavimo, kritikuoja. Arba pamato tuos punktus, kurie atitinka jų politinę liniją.
Tad kas gi svarbu šiame Lietuvos Respublikos Prezidento G. Nausėdos metiniame pranešime? Yra daug įvairiausių aspektų. Jis padėkojo visuomenei už tai, kad mums pavyko susitvarkyti su epidemija, nepamiršo žemų politikos standartų, paminėjo švietimo problemas ir pan. Tačiau aš norėčiau atkreipti dėmesį į svarbiausią, mano galva, akcentą.
Lietuvos Respublikos prezidento G. Nausėdos metiniame pranešime pagrindinė žinia yra labai aiški: tik ieškodami bendro sutarimo galime pakeisti savo valstybę į geresnę pusę.
Pradžiai – šiek tiek konteksto. Vertėtų pažvelgti ne tik į Lietuvą, bet ir tai, kas vyksta pasaulyje. Net nereikia gilios politologinės analizės, kad būtų galima dabartinę situaciją apibūdinti kaip visų karas prieš visus. Iš esmės visas veiklos sferos paverstos karo arena. Informacijos pateikimas yra laikomas informaciniu karu. Netgi kultūra, kuri ilgą laiką buvo laikoma tuo, kas turėtų jungti žmones, šiandien yra karo laukas, nes kalbame apie kultūrinius karus.
O kur dar atminties, ekonominiai karai? Jėga tapo mūsų pasaulio valiuta. Teisus tas, kuris turi daugiau galios. Jokie argumentai nebeįdomūs. Pagarbą nusipelno tas, kuris beatodairiškai naudojasi turima galia. Ir tai vyksta nuo Jungtinių Valstijų iki Lenkijos. Mes nesame išimtis. Galvų kapojimas, aštrūs pasisakymai, – štai, ko dalis visuomenės nori. Tokių dramų kūrimas puikiai prikausto visuomenės dėmesį, tačiau labai menkai padeda realiam veikimui. Kaip mes galime susivienyti kokiam nors bendram veiksmui, jei nėra tarpusavio pasitikėjimo?
Lietuvos Respublikos prezidento G. Nausėdos metiniame pranešime pagrindinė žinia yra labai aiški: tik ieškodami bendro sutarimo galime pakeisti savo valstybę į geresnę pusę. Taip, pasaulis yra netobulas, žmonės nėra tobuli, tačiau susipriešinimas nėra pats geriausias kelias, nes tuomet tiesiog stagnuojama, negalima susitarti dėl esminių dalykų, nes visada yra kažkokių klausimų, kur nuomonės nesutampa. Geriausias pavyzdys – tai Astravo atominė jėgainė. Reikia pripažinti, kad 12 metų nebuvo padaryta todėl, kad niekas šio klausimo iš esmės neėmė spręsti. Tokios prabangos daugiau sau leisti negalime.
Šiandienos pasaulyje labai populiaru viską pastatyti ant „arba – arba“ briaunos. Arba su viskuo sutinki, arba klausimo nespręsime. Arba tu savas, arba svetimas. Užmirštama, kad galimas bendras darbas nepaisant ir tam tikrų skirtumų.
Lietuvos Respublikos Prezidentas G. Nausėda labai aiškiai pasako, kad toks mąstymas jam netinka. Jis yra Prezidentas, kuris eina prieš srovę. Dabartiniame neramiame pasaulyje tokio lyderio kaip tik reikia. Tokio, kuris vienija, o ne skaldo.
