Kadaise viena išmintinga draugė italė sakė, kad 75 procentus sekso teikiamo malonumo sudaro ne pats veiksmas, bet kalbėjimasis apie seksą. Viskas – nuo dalijimosi patirtimi iki nešvankių juokelių. Tą patį galėčiau pasakyti apie skaitymo malonumą.
Pati jau keletą metų esu vieno knygų klubo Havajuose narė – susitinkame gyvai, surengiame iškylą gamtoje ir mėgaujamės pokalbiais apie knygas. Dažnai pagaunu save, kad degu nekantrumu aptarti skaitytą knygą, pasidalyti įspūdžiais, palyginti savo suvokimus su kitų. Dėl tokių motyvų randasi ne tik realūs knygų klubai, bet ir daugybė virtualių knygų mylėtojų grupių.
Čia žmonės dalijasi knygų rekomendacijomis, kritikuoja knygas, tariasi, ar verta skaityti, taip pat ir prašo rekomendacijų, kartais tiesiog klausia: kokią knygą dabar skaitote? Ar būti tokioje grupėje naudinga ir malonu, priklauso nuo joje esančių žmonių. Ar sutampa jūsų literatūriniai skoniai, išsilavinimas, ar diskusijų dalyviai vieni kitus gerbia ir vieni kitiems yra įdomūs? Man, kaip autorei, ypač liūdna net labai šauniose virtualiose knygų mylėtojų grupėse girdėti periodiškai iškylantį klausimą: „Gal kas nors turite tokios ir tokios knygos PDF?“ Dar liūdniau matyti, kai kas nors beveik visada turi ir nemokamai dalijasi su grupe – tai akiplėšiška vagystė.
Dalijimasis knygomis PDF formatu – nepagarba autoriaus darbui, taip pat vagystė ne tik iš autoriaus, bet ir iš visos su knyga dirbusios komandos, t. y. knygos leidyklos. Ir tai nėra tas pats, kas pasiskolinti knygą iš bibliotekos. Mat autoriai už knygų panaudą bibliotekose periodiškai gauna atlyginimą iš Latgos – Lietuvos autorių teisių gynėjų asociacijos. Tiesa, atlygis simbolinis, bet esmingai svarbus – nes tai visų pirma yra pagarbos autoriui išraiška.
Na gerai, sakysite, o koks skirtumas, kai popierinę knygą paskolinate draugei arba tiesiog persiunčiate knygą PDF formatu? Pradėkime nuo to, iš kur gavote knygos PDF? Mat didelė tikimybė, kad jis yra nelegalus, o tai jau savaime yra ne tik gėda, bet ir nusikaltimas. Kitas svarbus niuansas, kad popierinę knygą jūs galite paskolinti penkiems draugams, na, tarkime, dešimčiai. Bet vienu metu tą knygą gali skaityti tik vienas žmogus, ir skaičius žmonių, kuriems knygą paskolinsite, yra ribotas. Tuo tarpu įkėlus knygas PDF formatu į internetą vienu metu prie knygos prieigą gauna tūkstančiai žmonių. Šitaip nukenčia autorius, leidyklos, knygynai, o galiausiai ir skaitytojas, nes jeigu, įsivaizduokime, staiga visi pradėtų skaityti tik nelegalias el. knygas, galiausiai rašytojai liautųsi rašę. Mat mes, pasirodo, kuriame ne už ačiū, ir rašytojams, kaip ir visiems kitiems gyviems žmonėms, reikia ir pavalgyti, ir batus nusipirkti.
Bėda ta, kad didelė dalis visuomenės iki šiol nesuvokia kūrybinio darbo vertės. Kūrybinis darbas dažnai traktuojamas kaip kūrėjo malonumas ar hobis, o už kitų malonumus mokėti lyg ir nesinori.
Problema – visuomenės sąmoningumo stoka. Nemaža pagunda yra dėl to kaltinti sovietmetį – kai vogti valdiškus dalykus buvo norma, nes kai viskas yra visų, tai išeina kaip ir niekieno. Su piratavimo problema susiduria ir kitos šalys. Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės intelektinės nuosavybės biuro skaičiavimais, 17% el. knygų yra platinama nelegaliai, tačiau čia jau net nekalbama apie nelegaliai į el. knygas paverstas popierines knygas. Kasmet visame pasaulyje leidyklos patiria milijoninių nuostolių dėl piratinių knygų, nes kiekviena nelegaliai parsisiųsta knyga – tai neparduota knyga.
Bėda ta, kad didelė dalis visuomenės iki šiol nesuvokia kūrybinio darbo vertės. Kūrybinis darbas dažnai traktuojamas kaip kūrėjo malonumas ar hobis, o už kitų malonumus mokėti lyg ir nesinori. Tačiau pamirštama, kad kūrėjas savo kūriniui aukoja laiką – valandas, kurias galėtų skirti kitam apmokamam darbui. Kad kūrėjai prieš paleisdami į pasaulį kūrinius dažnai praleidžia ne vienerius metus studijuodami ir kaupdami patirtį. Ir svarbiausia – nesuteikdami vertės kūrybai vartotojai galiausiai apiplėšia save, nes menas negali klestėti meno nevertinančioje visuomenėje.
Yra ir dar viena paprasta taisyklė: kai susimoki, tai labiau vertini, tausoji. To nereikia painioti su banalia tiesa, kad geriausi dalykai gyvenime yra nemokami: meilė, draugystė, švelnumas ir t. t. Ne – čia kalbu apie daiktus ir paslaugas. Pavyzdžiui, įsivaizduokite, kad pakelėje radote batus. Stilingus, nenudrengtus, švarutėlius, kaip tik jūsų dydžio. Tarkime, nusprendėte tuos batus pasilikti. Tačiau avite juos netausodami, nes nežinia, kas juos ir kodėl ten paliko, o ir patys neįdėjote jokių pastangų, kad tuos batus gautumėte. Turbūt vieną dieną juos irgi kaip radę paliksite pakelėje, taip ir nesupratę, kad tai buvo gražiausiam gyvenimo šokiui skirti bateliai.
Tik laiko klausimas, kada Lietuvoje už knygų piratavimą bus iškelta pirmoji baudžiamoji byla. Linkiu sąmoningėti.
O kaip elgtumėtės su batų pora, kuriai įsigyti paklojote du atlyginimus? Tokią analogiją galima taikyti paslaugoms, patarimams ir vartojamam turiniui. Čia metaforų nereikia, pati žinau, kaip elgiuosi su tūkstančiais man prieinamų filmų „Netflixe“ – dešimtys pradėtų ir nebaigtų žiūrėti. Nors už juos teoriškai susimokėjau, bet praktiškai taip mažai, kad rodosi beveik už dyką. Užtat jei nusiperku pavienį filmą internete, net sumokėjusi vos porą eurų, būtinai jį pažiūriu nuo pradžios iki pabaigos.
Taip pat ir su knygomis – tapusios lengva ranka mainomais PDF dokumentais jos netenka savo vertės, o kartu tokių knygų turėtojai nuvertina ir save – sąžiningi išrankūs skaitytojų tampa tingiais vagimis. Kuo daugiau sumokėsite už knygą, tuo didesnė tikimybė, kad ją perskaitysite. Netikite? Kviečiu pamėginti.
Beje, pakalbėkime apie kiną. Ilgai piratavimo problema kamavo ir filmų kūrėjus, tačiau man norisi tikėti, kad su „Netflix“, „Žmonės Cinema“ ir kitų prenumeratų populiarėjimu, be to, augant skaitmeninės televizijos pasiūlos asortimentui, filmų piratavimas eina į užribį. Nūdienos prenumeratos siūlo tokią įvairovę, kad piratauti lyg ir nelieka prasmės. Man atrodo, kad čia svarbų vaidmenį atlieka įvaizdžio formavimas – amerikietiškas importas „Netflix“ nūnai tapo jei ne statuso, tai savotiško kietumo ženklu. Jau atsirado ir daugybė bendriniais tapusių juokelių ir frazių, kaip antai „Penktadienio vakaras su „Netflix“ arba „Netflix“ ir pica lovoje geriau už bet kokį SPA”, ir ima atrodyti, kad piratinius filmus siunčiasi tik netašytas, anglų kalbos nepramokęs visuomenės užribis. Belieka laukti, kol tas pats nutiks su knygomis.
Kol kas Lietuvoje nelegaliomis el. knygomis uoliai keičiamasi ne tik „Feisbuko“ grupėse, bet yra net kelios piratines knygas platinančios interneto svetainės, kurių pavadinimų dėl suprantamų priežasčių neminėsiu. Tačiau kol leidyklų atstovai skėsčioja rankomis, teisininkai ieško būdų, kaip uždaryti nelegalias el. knygų svetaines (tai nuolat daroma, tačiau tuoj pat sukuriami jų analogai), bet ir kaip baudžiamojon atsakomybėn patraukti už tai atsakingus asmenis. Tik laiko klausimas, kada Lietuvoje už knygų piratavimą bus iškelta pirmoji baudžiamoji byla. Linkiu sąmoningėti.
