Nuomonės

2020.08.08 19:10

Vaiva Rykštaitė. Ar esate pasiruošę „pasaulio pabaigai“?

Vaiva Rykštaitė, rašytoja, LRT.lt2020.08.08 19:10

Žodžius „pasaulio pabaiga“ sąmoningai parašiau kabutėse, mat šiai ištikus nepadėtų jokie pasiruošimai. Nebent, žinoma, iki lemiamos dienos pavyktų pastatyti kosminį Nojaus laivą, į kurį utopiškai sutilptų visi Žemės gyventojai drauge su išlepintais augintiniais, keliomis žirafomis ir baltuoju raganosiu.

Tuomet skristume į Elono Musko mums paruoštą koloniją Marse ir iš ten liūdni stebėtume, kaip čirška mylima Žemė. Aš asmeniškai gana dažnai prasuku tokį scenarijų galvoje, ir jis visada baigiasi proto kančiomis, nes į laivą niekaip netelpa mano mylimi žmonės. Arba telpa, tik vieni kitų taip nemėgsta, kad atsisako dalintis ta pačia transporto priemone.

Bet čia jau nukrypau nuo temos. Šiandien noriu su jumis pasikalbėti apie metaforišką pasaulio pabaigą, t. y. mūsų kiekvieno individualaus pasaulėlio – šalies, politinės sistemos, sveikatos, galbūt tiesiog mūsų būsto galimą pabaigą. Ar esate jai pasiruošę?

Grubiai spėju, kad maždaug prieš šimtą metų bene kas antras žmogus žinojo, kaip užkurti ugnį, kokios žolės mažina karščiavimą ir mokėjo suadyti sudūlėjusius drabužius. Tai tik keli pavyzdžiai per tūkstančius metų žmonijos įgytų įgūdžių, kurių XXI amžiuje vis sparčiau netenkame.

Iki šiol kaip anekdotą mėgstu pasakoti istoriją apie draugę, kuri, pusę metų pragyvenusi savo naujame bute, per įkurtuvių vakarėlį manęs tyliai paklausė: „Gal žinai, kaip įjungti šitą viryklę?“ Mat visą tą laiką bičiulė užsisakydavo maistą išsinešti ir mėgo juokauti, kad jai gaminant net vanduo prisvyla.

Juokas juokais, tačiau dar mano močiutės turėjo rūsius, pilnus raugintų agurkų, marinuotų grybų ir uogienių stiklainių – pačių užaugintų ar miškuose surinktų ir paruoštų gėrybių.

Deja, aš net nežinočiau, kaip dorai dezinfekuoti stiklainį rauginimui. Anksčiau atsargų ruošimas žiemai buvo visiškai racionali būtinybė. Šiandienos žmogus kone aklai pasikliauja sistema, nes kas nors Ispanijoje tuos pomidorus juk vis tiek užaugins, kas nors importuos ir parduos, nes kasininkės teiksis eiti į darbą net pandemijos metu. Tad kam vargintis?

Didžiuojuosi atskirdama trauklapį nuo dobilo, nes prisimenu, kaip vaikystėje dėdavome trauklapių lapus ant nubrozdintų kelių – šie lapai stabdo kraujavimą. Bet maždaug čia mano gamtos pažinimas ir baigiasi.

Su vyru jau kurį laiką patogiai įsitaisę ant sofos žiūrime realybės šou apie išlikimą: dešimt žmonių išleidžiami laukinėje gamtoje, kur turi patys pasistatyti pastogę, prasimanyti maisto, rasti geriamojo vandens. Kitaip tariant, daryti dalykus, kurie tūkstantmečius buvo mūsų rasės išlikimo esmė.

Užtat dabar valgydama bulvių traškučius iš nežinia kieno ir kur užaugintų bulvių, žiūriu į ekrane žuvį darinėjantį žmogų ir suvokiu, kad pati nežinočiau, nuo ko tai pradėti. Dar suvokiu, kad nesu keista išimtis, – veikiau savo neišmanymu atspindinti daugumą mano bendraamžių išsivysčiusių šalių gyventojų.

Žiū, išlikimo gamtoje įgūdžiai jau rodosi egzotika, o maisto atsargų ruošimas – tartum lengva paranoja. Nežinau, kiek patyčių girdėjau dėl žmonių, masiškai pirkusių ryžius ir grikius. Tačiau pakanka įsivaizduoti pandemiją, kurios sukeltos ligos mirtingumas būtų ne dabartinis COVID-19 ginčytinas 1 procentas, o, tarkime, 10 procentų. Pakaktų ir tiek.

Kas tuomet priverstų tolimųjų reisų vairuotojus mums iš Italijos vežti apelsinus, o maisto parduotuvių personalą pasirodyti darbe? Tai būtų kelių dienų, geriausiu atveju savaičių klausimas iki suirutės pradžios. Dabartinės sistemos stabilumas yra iliuzinis, o didžioji dalis žmonijos nepasiruošusi išgyventi net mėnesį, jei būtų nutrauktas prekių į maisto parduotuves tiekimas.

Tiesą sakant, jau dabar, gyvendama JAV, jaučiu pandemijos padarinius. Dėl aukšto sergamumo neveikia daug fabrikų, stringa gamyba ir pašto darbas, todėl net apsipirkimas internete yra sudėtingas, mat prekių tenka laukti po keletą mėnesių. Bet tai yra visiškas niekis palyginti su tuo, kas nutiktų sutrikus maisto tiekimo grandinei. Mokslų daktaras archeologas, socialinis geografas, rašytojas Bradley Garrettas, pastaruosius trejus metus tyrinėjęs aktyviai besiruošiančiųjų nelaimėms kultūrą, teigia, kad visuotinių neramumų metu akimirksniu pasikeičia žmonių psichologija.

Sugriuvus sistemai, bendruomeniškumo jausmas menksta stiprėjant išlikimo instinktui „kiekvienas už save“. Todėl baisu net įsivaizduoti, kokį išbandymą tektų patirti išlepusių, nei gaminti, nei atsargų ruošti nemokančių vakariečių visuomenei staiga masiškai pritrūkus maisto.

Tačiau ar toks scenarijus apskritai įmanomas? Be mažos teorinės galimybės, kad į Žemę trenksis asteroidas (čia jau ir maistas nepadėtų), yra ir daug realesnių katastrofų scenarijų, pradedant jau minėtomis pandemijomis ir baigiant karais. JAV šiuo metu egzistuoja didžiausia pasaulyje gamtos kataklizmams, politiniams neramumams ir religinėms apokalipsėms besiruošiančių žmonių bendruomenė, kurią sudaro net 3,7 mln. amerikiečių.

Dauguma jų priklauso mormonų sektai, tačiau yra ir nereligingų, jokiomis pranašystėmis netikinčių žmonių. Iš šalies šie žmonės atrodo ir ypač medijose pateikiami kaip paranojiški, tačiau jie patys save vadina racionaliais.

Anglų kalboje net yra tokiam pasiruošimui linkusį žmogų įvardijantis žodis „prepper“, išvertus tiesiogiai – „besiruošiantis“. Pasiruošimas vyrauja nuo ekstremalaus, kaip, pavyzdžiui, kelis milijonus dolerių kainuojantys po žeme esantys bunkeriai su vandens ir oro tiekimo bei filtravimo sistemomis, kurios, anot „prepperių“, pritaikytos funkcionuoti net atominio sprogimo, žemės drebėjimo ar ugnikalnio išsiveržimo atvejais, iki paprasto maisto atsargų kaupimo, kuris dar taip puikiai pažįstamas mano senelių kartai.

Apsigyvenus didžiojoje Havajų saloje, kur stūkso aktyviausias pasaulio ugnikalnis, dažni žemės drebėjimai, taip pat yra nuolatinė cunamių ir uraganų tikimybė, tam tikras pasiruošimo lygis namuose mūsų šeimai tapo savaime suprantamas. Čia kiekvieną mėnesio pirmą darbo dieną užkaukia testuojamos cunamio sirenos, o per radiją dainas nutraukia rimtas Civilinės apsaugos departamento atstovo balsas, primenantis, kad kiekvienos šeimos ūkyje turėtų būti vandens ir maisto atsargų bent dviem savaitėms, taip pat rekomenduojama turėti pirmosios pagalbos rinkinį, išimamomis baterijomis varomus prožektorių ir radijo aparatą.

COVID-19 pandemija man atrodo labai švelni, palyginti su tuo, kaip blogai viskas galėjo būti. Besidomėdama daktaro B. Garretto darbu tyrinėjant besiruošiančiųjų kultūrą, pakeičiau nuomonę apie „prepperius“. Staiga perkantys grikius man rodosi racionalesni už manančius, kad „Wolt“ visada į namus atveš Cezario salotų. Tačiau vis dar svarstau, kiek jėgų iš tiesų verta skirti pasiruošimui blogiausiam scenarijui?

„Aš nesijaučiu paranojikė. Priešingai – jaučiuosi rami, nes mes su šeima turime planą“, – sako mano draugė Kim, vis raginanti mane susikrauti staigiai evakuacijai skirtą krepšį. Tokį, į kurį būtų sukrauti daiktai, reikalingi paliekant namus gal net visam laikui, taigi ne tik radijas, vaistai, pasai, vandens filtrai ir energijos teikiantys batonėliai, bet ir gimimo liudijimai, galbūt senos šeimos nuotraukos.

Kad tokio krepšio reikia, gavau progą įsitikinti 2018 metais, išgirdusi pranešimą, kad į Havajus neva lekia balistinės raketos. Tuomet, iš namų bėgdama į slėptuvę su vaikais ant rankų, panikos apimta pasiėmiau dvi liemenėles ir tris knygas. Kodėl? Nesu tikra. Tačiau jau tuomet įsitikinau, kad nelaimėms reikia ruošis iš anksto, nes joms ištikus jau būna per vėlu. Jei jums smalsu, ar po to karto paruošiau šeimos evakuacijos krepšį, – dar ne. Vis dar planuoju, tikėdamasi, kad jo niekad neprireiks, ir kartu prietaringai bijodama, kad tokio krepšio sukrovimas priartins nelaimę.

B. Garrettas turi teoriją, kad pasiruošimo kultūra JAV radosi po Šaltojo karo: iš pradžių tai buvo laikoma konspiracijos teorija, dabar tai jau žinomas faktas, kad, ištikus atominio karo grėsmei, JAV vyriausybė paruošė bunkerius valdžios atstovams, bet ne įprastiems gyventojams. Tai itin liūdnas faktas, ypač lyginant, pavyzdžiui, su Šveicarija, kuri įrengė požeminius bunkerius nei 110 proc. šalies populiacijos. Iš to radosi amerikiečių nepasitikėjimas vyriausybe ir suvokimas, kad nelaimės atveju kiekvienas turi kovoti už save.

Kartais svarstau, ar tie besikasantys milijonus dolerių kainuojančius bunkerius reikalui esant suspėtų juose atsidurti? Ar, mirštant didžiajai daliai žmonių populiacijos, konservuotos pupelės rūsyje turės apčiuopiamos naudos? Kita vertus, net jei tas pasiruošimas realiai niekam nepadėtų, galbūt tai yra veiksmingas dorojimosi su nerimu mechanizmas?

Einu pagaliau krautis to krepšio ir būtų labai įdomu komentaruose paskaityti, kaip jūs jaučiatės, – pasiruošę ar nepasiruošę įvairiems blogiems scenarijams, ir ar turite maisto atsargų namuose.

Taip pat skaitykite