George‘o Floydo mirties įžiebti neramumai JAV apnuogino įsisenėjusius skaudulius ir daugelyje kitų pasaulio šalių. Australai protestuoja dėl visuomenės marginalizuojamų pirmųjų tautų (First Nations People) atstovų.
Prancūzų protestuotojai prašo atkreipti dėmesį į brutalų policijos elgesį imigrantų bendruomenėse. Na, o švedai organizavo virtualų protestą, kurio metu priminė, kad jų tolerancija garsėjanti šalis taip pat turi su rasizmu susijusių bėdų. Džiugu matyti, kad „Black Lives Matter“ neaplenkė ir Lietuvos.
Brūkštelėjau „džiugu“ ir stabtelėjau, nes iki galo nežinau, kaip vertinti lietuvišką diskursą šia tema. Iš vienos pusės, Vilniuje nudardėjo apie tūkstantį žmonių sutraukusios „Black Lives Matter“ eitynės, o daugybė lietuvių šiomis dienomis šviečiasi ir šviečia kitus sisteminio rasizmo temomis. Iš kitos pusės, viešumoje reiškiasi ir visokie gudručiai, suprantantys kaip čia viskas yra iš tikrųjų. Tokie gudručiai šioje istorijoje akcentuoja ne rasizmą, bet visokius kitokius jiems akis badančius politinius, ideologinius, net spalvinius -izmus. O žmonių civilizacijos apogėjų įkūnija ne kas kita, o naujienų portalų ir socialinių medijų komentarų skiltys, kuriose rasizmas ir neapykanta tiesiog liete liejasi.
Gali būti ir taip, kad tą purvą Lietuvoje sureikšminu dėl žmogiško polinkio akcentuoti blogus dalykus, o ne gerus. Nesu tikra ir dėl to, ar Lietuvoje egzistuojanti kabinėjimosi prie „Black Lives Matter“ kupina viešoji erdvė yra išskirtinis reiškinys, nes be šio konteksto giliau esu susipažinusi tik su amerikietiškuoju, o čia, kaip žinia, yra ne tik liberalūs koledžai ir didieji miestai, bet ir tokios vietos kaip Misisipė ar Alabama.
Pagalvoti, kokia dalis vaikų patiriamų patyčių, kurios Lietuvoje yra neįtikėtino masto lyginant su kitomis šalimis, yra nukreiptos į tamsesnę odos spalvą. Arba pasidomėti kaip sekasi darbo ir išsilavinimo siekiantiems romų tautybės žmonėms, kaip jie jaučiasi.
Taip pat „Fox News“. Vienaip ar kitaip – negatyvo čia pakanka tiek, kad būtų galima reaguoti. Manau, kad visiems norintiems kaip įmanoma blaiviau vertinti tai, kas šiuo metu vyksta JAV ir pasaulyje, būtų pravartu užsiimti šiokia tokia savirefleksija ir atsakyti sau į kelis klausimus. Rinkdamasi tokį teksto formatą rizikuoju, kad kai kurie skaitytojai dabar įsivaizduos moralizuojančią, burbančią ir piršteliu mosikuojančią rašinio autorę, bet, gerbiamieji, juk nuogąstauti dėl tokių smulkmenų yra niekinga. Važiuojam prie klausimų.
Kokie yra mano, kaip žmogaus, prioritetai vertinant šią istoriją?
Panašu, kad nemažai save humanistais galinčių pavadinti žmonių visame protestų prieš sisteminį rasizmą kontekste išsikelia labai įdomius prioritetus. Štai neseniai Kaune, Lietuvos piliečiui Bernardui Bučui užpuolus stotelėje stovėjusį Nigerijos pilietį, nemažai žmonių baisėjosi visų pirma ne pačiu neapykantos nusikaltimu, pakurstytu įvykių JAV, o tuo, kad žurnalistai teksto antraštėje panaudojo clickbait‘ą, nurodydami, kad minėtasis B. Bučas yra Salomėjos Nėries anūkas. Suprask, kaip jie drįsta būti tokie neetiški ir teršti poetės vardą? Tie žmonės, beje, neretai piktinasi tuo, kad žiniasklaida vengia tikrosios tiesos apie protestus, o ta tiesa jiems – pasitaikantys riaušių ir vandalizmo atvejai, kurie ir taip gauna neproporcingai daug dėmesio, turint galvoje, kad protestai didžiąja dalimi yra taikūs.
Ką jau padarysi – kiekviena(s) renkamės savo kovas, kiekviena(s) norime, kad viešasis diskursas kalbėtų apie tai, kas mums palanku. O aš viso labo siūlau pasitikrinti, ar mūsų pasirinktos kovos yra tokios humanistinės kaip mums atrodo.
Ar suprantu, kad empirinė informacija gali būti klaidinanti?
Cituojant Marką Tveną, „Yra trys melo rūšys: melas, bjaurus melas ir statistika.“ Statistiniai metodai nėra idealūs, tačiau tai vis tiek yra objektyvesnis būdas suprasti socialinį pasaulį negu pamąstymai pažvelgus į žvaigždes, prisiskaičius (Salomėjos Nėries) poezijos. Būtina galvoti, kokie yra mus pasiekiančios kiekybinės informacijos apie sisteminį rasizmą šaltiniai, kaip šie duomenys buvo surinkti, iki kokio lygmens tyrime naudojami instrumentai iškreipia tikruosius populiacijos parametrus.
Štai viename lietuviškame naujienų portale buvo galima rasti tekstą, kuriame sisteminį rasizmą JAV neigiantis autorius rašo, kad nuo policijos rankos baltųjų JAV miršta daugiau negu juodųjų. Panašų pastebėjimą savo „Twitter“ paskyroje išreiškė ir amerikiečių žurnalistas Larry Elderis, teigęs, kad pernai metais policija JAV nušovė 9 neginkluotus juodaodžius ir 19 neginkluotų baltaodžių, suprask, kodėl ne „All Lives Matter“ (šie skaičiai, beje, nėra iki galo tikslūs).
Ar baltaodžių nuo policijos rankos, absoliučiais skaičiais, JAV miršta daugiau negu juodaodžių? Taip. Ar tokie iš konteksto ištraukti rodmenys klaidina? Absoliučiai. 2019 m. baltaodžiai JAV sudarė apie 60 proc. visų gyventojų, o juodaodžiai – apie 13 proc. (2019 m. JAV gyventojų surašymo duomenys). Sudarydami 13 proc. JAV gyventojų, juodaodžiai sudaro apie ketvirtadalį šaunamaisiais ginklais atliktų policijos nužudymų („Fatal Encounter“ duomenys, surinkti per ketverius su puse metų).
Tačiau policininko įvykdyta žmogžudystė nėra pats geriausias priklausomas kintamasis, norint suprasti kaip neproporcingai policijos institucijos JAV yra nukreiptos prieš juodaodžius. Pirma, JAV egzistuoja stipri tendencija iš viso nepranešti apie pareigūnų įvykdomus nužudymus (žr. Loftin et al., 2003). Antra – žmogžudystė yra kraštutinis atvejis. Trečia – ne visos mirtys įvyksta naudojant šaunamąjį ginklą, kaip rodo George’o Floydo nužudymas.
Štai žvelgiant prieš ką policija yra linkusi naudoti jėgą vaizdas yra toks: skaičiuojant nuo 100 tūkst. žmonių, jėga suėmimo metu bus panaudota vidutiniškai prieš 273 juodaodžius ir 76 baltaodžius („Center for Policing Equity“ duomenys).
Ar suprantu, kad pasaulis nesisuka apie mane, mano šeimą ir mano geriausius draugus?
Įvairiaspalvei protestuotojų miniai į pareigūnų veidus šaukiant „Pakaks!”, daugybė žmonių išvadas apie pasaulį vis dar darosi remdamiesi savo artimiausios aplinkos pavyzdžiais. Toks žmonių abejingumas ir privedė prie situacijos, kokią dabar turime JAV. Sisteminis rasizmas egzistuoja ir be tiesiogiai jį propaguojančių žmonių: smarkiai abejoju, ar netgi tūlas „Lietuva – lietuviams!” fanas anoniminėje apklausoje įvardytų save kaip rasistą.
Sisteminis rasizmas egzistuoja ir be tiesiogiai jį propaguojančių žmonių: smarkiai abejoju, ar netgi tūlas „Lietuva – lietuviams!” fanas anoniminėje apklausoje įvardytų save kaip rasistą.
Būtent dėl šio social desirability bias tirti rasizmą yra nepaprastai sunku. Geriausias, nors tikrai ne tobulas, kol kas mokslininkams prieinamas metodas yra vadinamasis „Implicit Association Test” (IAT), asociacijų būdu tiriantis pasąmoninį rasizmą. Testas, beje, yra visiems prieinamas internete. „Hidden Brain” tinklalaidėje „The Air We Breathe: Implicit Bias And Police Shootings” pasakojama, kad tose JAV bendruomenės, kurių nariai pasižymi stipresniu pasąmoniniu rasizmu, pasitaiko ir daugiau žiauraus policijos elgesio su juodaodžiais atvejų.
Pasąmonė yra rimtas reikalas, kurios bent minimaliai kontrolei reikalingos nemažos pastangos. Kiek iš mūsų netingi tuo užsiimti?
Pabaigai – kaip vertinu rasizmo aktualumą Lietuvoje?
Kaip žinoti ar rasizmas egzistuoja Lietuvoje, jeigu asociacijų testas čia nėra atliktas šalies mastu? Galima žvelgti į neapykantos nusikaltimus, tokius kaip Nigerijos piliečio užpuolimas Kaune, bet tokie atvejai juk yra kraštutiniai.
Galima pasiteirauti, kiek lietuvių sutiktų, kad jų kaimynystėje gyventų romai. Galima panaršyti kelionių forumus internete ar paklausinėti juodaodžių draugų iš užsienio, ar jie nesibaimina keliauti į Lietuvą. Galima pasidomėti pabėgėlių iš Vakarų Azijos integracija Lietuvoje – remdamasi asmenine patirtimi galiu teigti, kad prieš kelerius metus susirasti būstą nuomai jiems buvo pasiutusiai sunku. Dauguma nuomininkų ieškančių žmonių tiesiog padėdavo ragelį išgirdę, kad būsto ieško užsienietis ir dar – musulmonas!
Šios patirties nenoriu suabsoliutinti. Lietuvoje netrūksta nuostabių žmonių, ypač jaunimo, kaip parodė „Black Lives Matter“ eitynės Vilniuje. Netrūksta ir gražų laimingą gyvenimą čia kuriančių užsieniečių.
Pripažinti, kad daug ko nežinome, yra labai graži ir dažnai nepakankamai įvertinama žmogaus savybė. Tad, jeigu privilegijuotoje aplinkoje gyvenantis žmogus nemato rasizmo, ksenofobijos ir nepakantumo, jeigu ištirti tokius dalykus šalies mastu yra sunku, telieka įsiklausyti į tuos, kuriems šios patirtys yra asmeniškos. Pamąstyti kaip jaučiasi etniškai mišriose šeimose užaugę žmonės matydami užrašą „Lietuva – lietuviams!“
Pagalvoti, kokia dalis vaikų patiriamų patyčių, kurios Lietuvoje yra neįtikėtino masto lyginant su kitomis šalimis, yra nukreiptos į tamsesnę odos spalvą. Arba pasidomėti kaip sekasi darbo ir išsilavinimo siekiantiems romų tautybės žmonėms, kaip jie jaučiasi. O kur dar daugybė kitų kampų: juk Lietuva yra normali, atvira, pilnavertiškai tarptautinėje ekonomikoje dalyvaujanti valstybė.
Pabaiga gavosi tokia melancholiška, bet kodėl gi ne. Dabar yra pats geriausias metas permąstyti su rase ir etniškumu susijusias problemas ne tik JAV, bet ir už jos ribų.
Šis tekstas buvo redaguotas 2025-04-30, 14:30 val. Jame, autoriaus prašymu, pašalinta jo pavardė ir nuotrauka.
