Nuomonės

2020.07.17 13:59

Indrė Makaraitytė. Politikų jautrumo matuoklis: Vytis ir skurdžių teisės į poilsį kopose

Indrė Makaraitytė, LRT Tyrimų skyriaus vadovė, LRT.lt2020.07.17 13:59

Aukščiausiajai valdžiai, kol priėmė sprendimą dėl Lukiškių pliažo muliažo, prireikė mažiau nei mėnesio. Niekas nebuvo svarbu – nei išklausyti visų pusių, nei atsižvelgti į teisininkų argumentus, nei sulaukti teismo verdikto. Jei įstatymas nebūtų toks kontroversiškas, o politikų pozicija – dviveidė, Prezidentui nebūtų tekę imtis net režisūrinių sprendimų, kad faktas, jog jis pasirašė šį įstatymą, netaptų pagrindine dienos naujiena. 

Tačiau nusikelkime į tikrą Lietuvos pliažą, į Lietuvos pajūrį. Ten, kur tikros problemos, ne muliažinės. Ten, iš kur kopose vietoj sovietinių dušinių pastatytų apartamentų niekas nesupakuos, rudeniui atėjus, ir neišneš į sandėliuką. Ar kur garažai, it burtininko lazdele pamojus, pavirsta į kotedžus poilsiautojams.

Kur dėl Šventosios medinukų, įaugusių į kopas ir ten baigiančių supūti, šita pati valdžia sprendimo negali priimti metų metus. Čia net įstatymo nereikia, tik jį viso labo įvykdyti.

Medinukai vėl paliko stovėti, nes juk rinkimai. Skurdžiai turi teisę į pigų poilsį.

Šiandien visada stengiuosi ratu aplenkti Šventąją, nors ji, niekas kitas, man kvepia vaikystės atostogomis prie jūros.

Pievose, kurios driekėsi nuo kopas užstojančio pušyno, ganėsi karvės, o sukežusiame namelyje po šimtametėmis tuopomis gyveno Šventosios senbuvis Freimanis. Nuo jo iki pašto, iš kurio buvo galima paskambinti močiutei, pėsčiomis užtrukdavo mažiausiai pusvalandį. Tyrai nuo vieno krašto iki kito.

Laukinės pievos ir priekopyje paskendusios kelios varganos trobelės nendrių stogais buvo tokios senos, kad atrodė amžinos. Šventosios erdvėje paskęsdavo ir tie klaikūs sovietiniai pastatai – net nauji poilsio namai taip pat.

Medinukai vėl paliko stovėti, nes juk rinkimai. Skurdžiai turi teisę į pigų poilsį.

Neįsivaizdavau, kaip galima važiuoti į Šventąją ir gyventi tarp mūro sienų, o ne mediniame namelyje.

Tam nameliui, į kurį važiuodavome, turbūt jau penkiasdešimt metų ir jis dar stovi. Net kažkas jį nuomoja.

Stovi ir visi kiti nameliai. Iš mano vaikystės. Net ir tie, kurių gyventojams aš labiausiai pavydėdavau, – tiesiog kopose. Nes nieko nebuvo blogiau, kai ateidavo pietų metas ir reikėdavo grįžti namo. Atrodydavo, kad tiems vaikams paprasčiausiai labiau pasisekė gyvenime – jiems niekur nereikia eiti, jie gyvena prie jūros. Dar labai pasisekė gyvenantiems nameliuose prie Beždžionių tilto, nes atrodė tobula maudytis pagal pageidavimą – vieną kartą upėje, o už kelių žingsnių – jūroje.

Bet jei važiuoju šiandien į Šventąją, tai tik pasižiūrėti, ką mes, lietuviai, galime padaryti iš unikalaus grožio kampelio, kai žmonių neriboja nei sąžinė, nei pinigai arba tiesiog kai nėra sąžinės. Ne, ne tik Šventoji tuo unikali, bet čia ši tragedija – lyg ant delno. Gal dėl tų tyrų.

Važiuoju pajūrio taku ir svarstau, kažin ar visus šiuos kotedžus vystytojas „apiformino“ kaip vieną vienbutį ar atrado gudresnę formulę. Arba kažin kokiu būdu štai čia išdygo Viduržemio jūros stiliaus vila, trijų aukštų, tiesiai palei kopą. Įdomu, kas norės joje apsigyventi, kai medinių namelių savininkų vardu šiandien Šventoji šaukia Lietuvai ir pasauliui, kad kurortas iš esmės vykdo socialinę funkciją – leiskit ir nepasiturintiems pasidžiaugti jūra.

Juk ir kopose išdygusios vilos gyventojas, ir dušui taupantis skurdžius turi tokią pačią teisę – pagyventi kopose. Tikrai taip, o kuo jie skiriasi?

Sovietmečiu sukišti žmones į medinius namukus be tualeto ir vandens nusiprausti buvo norma, bet šiandien medinių namelių savininkai gina jau net ne žmogaus teisę pigiau pabūti prie jūros, o pigiau pagyventi kopose. Kokie altruistai, tie verslininkai, kiek atjautos nepasiturintiesiems.

Bet jei važiuoju šiandien į Šventąją, tai tik pasižiūrėti, ką mes, lietuviai, galime padaryti iš unikalaus grožio kampelio, kai žmonių neriboja nei sąžinė, nei pinigai arba tiesiog kai nėra sąžinės.

Neiškenčiu ir nueinu į kopas, prie tų namelių, kuriuose gyvenantiems vaikams aš juodai pavydėdavau. Penki dar atseit gyvenami, na, žmonės ten įsikūrę, bet mažiausiai penki supuvę taip, kad per šonus galima į vidų įlįsti.

Problema yra aiški ir nedviprasmiška – tie nameliai vis dar stovi kopose, nes Vyriausybė šią vasarą vėl užstrigo, kaip kad strigdavo jau daug metų prieš tai, ties tuo pačiu vienu sprendimu – sprendimu perimti tuos namelius, kurie yra pajūrio zonoje ir valstybinės reikšmės miškuose. Kitaip tariant, tose teritorijose, kur negali būti statinių.

Kadangi sprendimai tiek užtruko, verslininkai sumąstė, kad galima laikinuosius statinius įteisinti ir kuo ilgiau sprendimo namelius perimti nėra, tuo didesnė rizika, kad supuvę namukai kopose vis dar stovi ne šiaip sau, o tam, kad ateity vietoje jų galima būtų suręsti kai ką rimtesnio.

Gudrūs pajūrio verslininkai. Tačiau teisūs – schemos išbandytos. O prieš rinkimus ir po pandemijos kalbėti apie pigų poilsį, kai valdžioje – bailiai hipokritai, – puiki taktika.

Tačiau tuo smalsiau pasiklausyti jų skaičiavimų ir planų, kiekgi prašys už naktį viloje, kuri išdygs vietoj nugriauto supuvusio medinuko kopose. Tuos pačius septynis eurus, kur dar po du reikia sumokėti už dušą, o penkiasdešimt centų už tupyklą, statytą dar tada, kai nebuvo gimę šiandieniniai keturiasdešimtmečiai?

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Populiariausi