Pastaruoju metu tenka vis dažniau girdėti klausimą „tai už ką balsuoti?“. Nusivylusių atskirų partijų veikla ar rimtai suabejojusių po partijų sąrašų daugiamandatėje apygardoje paskelbimo netrūksta.
Kai pas liberalus atsiranda pranckiečiai, konservatorių dešimtukas toks poliarizuotas, kad jau nebesupranti apie ką jis, o socialdemokratai be kviestinio svečio Romo Lazutkos atrodytų visiškai nykiai, labai stebėtis nereikėtų.
Tačiau šiame rinkimų turguje katės maišuose yra ne partijų sąrašai. Klausimas, ar žinome, kas vienos ar kitos partijos koalicijos partneriais gali tapti, o kas tikrai ne. Ir, deja, partijos šiandien bando aiškinti, jog jokių raudonų linijų braižyti neketina, nes gali gi visko būti, reikės tartis, žiūrėti.
Štai čia ir prasideda rimtos problemos. Viena yra balsuoti už konservatorius suvokiant, jog koalicija su Darbo partija neįmanoma, kita yra balsuoti už juos, suvokiant, jog tai visiškai realu. Ir toks lankstumas, veikiau, rodo ne stuburo lankstumą, o tiesiog jo neturėjimą.
Socialdemokratai taip pat aiškina, jog visaip čia gali būti. Viename interviu partijos pirmininkas Gintautas Paluckas rėžė, jog „rinkėjams visiškai neįdomios tos koalicijos – su vienais ar kitais. Koks skirtumas, kaip jūs tuos postus dalinsitės.“
Čia pat pridūrė, jog koalicija gali būti kairės arba dešinės ir viskas. Ir labai tikėjosi, jog socialdemokratai po rinkimų užsakinės muziką ir taip viskas savaime išsispręs. Gilu, nieko daugiau nepridursi. Ypač kai nuo klausimo dėl galimos koalicijos su konservatoriais iki šiol išsisukinėjama.
Liberalų sąjūdžio lyderė Viktorija Čmilytė-Nielsen, tame pačiame interviu diskutavusi su G. Palucku, irgi nurodė, jog „pernelyg daug gilintis į galimų koalicijų dėliones neverta“ ir leido suprasti, jog viskas dar keisis. Ir tikrai, kam čia tie gilinimaisi. Gilintis ir dėl V. Pranckiečio atsiradimo liberalų gretose taip pat turbūt nerekomenduojama.
„Valstiečiai“ irgi žaidžia „katę-pelę“. Vienu metu Saulius Skvernelis aiškina, jog socialdemokratai, jei laimės, siūlys koaliciją konservatoriams. Taip, veikiausiai, norima ištransliuoti žinutę, jog jei balsuosite už socialdemokratus, gausite konservatorius dovanų.
Vėliau gauname žinutę, jog „valstiečių“ koalicija su konservatoriais būtų įmanoma, jei po rinkimų pasikeistų partijos vadovybė. Bet jis vis dėlto matąs realiausią variantą formuoti centro kairės koaliciją, suprask, su socialdemokratais. Ką nors supratote?
Suprasti čia galima kol kas tik vieną – balsuojant už vieną ar kitą partiją, realiai nežinosime už ką balsuojame. Partijos kol kas aiškiai transliuoja, jog bendras vardiklis gali būti tikrai ne ideologija, o tiesiog valdžia. Taip, politikos be kompromisų nebūna, bet politika be stuburo paliekant rinkėją nežinioje nėra tai, už ką verta paploti.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
