Nuomonės

2020.06.16 18:30

Marius Laurinavičius. 20 Putino metų. Nuo sovietinio Vilniaus iki Trumpo aplinkos – tas pats pėdsakas

Marius Laurinavičius, Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitikas2020.06.16 18:30

Ar gali būti kuo nors susijęs sovietinio Vilniaus tekstilės įmonės vadovas, slaptas KGB planas, kurio pagrindu susikūrė dabartinis V. Putino režimas, ir tai, kas net šiomis dienomis vyksta JAV?

Būtent galimam atsakymui į tokį galbūt neįprastai skambantį, bet tikrai ne tiesiog intrigai sukelti pasirinktą klausimą skirsiu šį jau penktąjį su LRT.lt pradėto rašinių ciklo straipsnį.

Šio ciklo tikslas išsklaidyti šešėlius, vis dar gaubiančius Lietuvai milžinišką grėsmę keliantį V. Putino režimą ar net mitus apie jį ir jo prigimtį. O faktais pagrįstas atsakymas į tokį klausimą gali ne tik atskleisti daugiau detalių, kaip V. Putino režimas kūrėsi, bet ir pademonstruoti jo čiuptuvus, plačiai apraizgiusius pasaulį iki šiol.

Net ir Rusijos kišimasis į 2016 metų JAV prezidento rinkimus šiame kontekste gali pasirodyti dar šiek tiek kitoje šviesoje, negu dažniausiai yra aptariama.

Tačiau pirmiausia priminsiu, kad pirmajame ciklo rašinyje faktais, tyrimų duomenimis bei liudininkų parodymais pagrindžiau, kodėl klaidinga manyti, kad režimą sukūrė pats V. Putinas. Ir kodėl būtina suprasti, kad šio režimo „autorių teisės“ priklauso visai KGB/FSB sistemai, tiesiog galutinai susigrąžinusiai valdžią Rusijoje.

Antrajame rašinyje atskleidžiau ne vien iki tol itin mažai nagrinėtą V. Putino biografijos pusę – jo asmeninį ryšį su tarptautiniu teroristų tinklu. Šiame straipsnyje taip pat parodžiau, kad V. Putinas buvo iš anksto rengtas ne vien bet kokiam scenarijui, bet ir esminėms permainoms SSRS.

Trečiajame rašinyje, pasitelkęs viešą informaciją, argumentavau, kad M. Gorbačiovo „perestroika“ buvo tik 1982 m. SSRS vadovu tapusio ilgamečio KGB pirmininko Jurijaus Andropovo plano reformuoti Sovietų Sąjungą įgyvendinimas.

Ketvirtajame rašinyje viešai žinomais dokumentais parodžiau, kaip „kapitalizmas“ Sovietų Sąjungoje buvo kuriamas pagal konkretų KGB planą ir Komunistų partijos bei KGB pinigais. Ir kaip KGB perėmė valdžią net tada, kai atrodė, kad ji pati atsidūrė demokratinių jėgų taikiklyje.

Todėl pratęsti pasakojimą, ko gero, verta nuo vieno iš konkrečių šių planų kūrėjų KGB pulkininko Leonido Veselovskio. Šis KGB veikėjas, kaip jau minėjau praėjusį kartą rašydamas apie jo parengtą pažymą, itin svarbią bandant suprasti, kas vyko SSRS žlugimo laikotarpiu, po 1991 metų pučo buvo oficialiai apklausiamas tyrimą vykdžiusios Rusijos prokuratūros.

Per apklausas jis prisipažino ne tik tai, kad rengė minėtą pažymą, kaip kurti Komunistų partijos ir KGB pėdsakų neturinčių firmų tinklą ir kitaip slėpti bei slaptai „įdarbinti“ komunistinės valstybės turtą.

Jis prisipažino ir tai, kad viena iš firmų, su kuriomis jis asmeniškai dirbo įgyvendindamas šiuos planus, buvo Šveicarijos bendrovė „Seabeco“. Todėl tai, kaip planai buvo konkrečiai įgyvendinami, tikrai pagrįsta pasakoti būtent „Seabeco“ istorijos, kuri tikrai neblogai žinoma, pagrindu. Juo labiau kad pats L. Veselovskis po minėtų apklausų išvyko į Šveicariją ir net pradėjo oficialiai dirbti „Seabeco“, o vadinamoji „partijos aukso“ paslaptis taip niekados ir nebuvo iki galo oficialiai ištirta.

Bendrovė „Seabeco“ įkurta 1982 m. Šveicarijoje, o jos įkūrėjo pėdsakai veda į sovietinį Vilnių.

Apie šiuos pėdsakus išsamiau už kitus savo naujojoje knygoje „Piktadarių sąmokslas. Buvusio KGB papulkininkio užrašai“ (Заговор негодяев. Записки бывшего подполковника КГБ) rašo buvęs SSRS KGB 5-osios valdybos papulkininkis Vladimiras Popovas.

Šis 1995 m. į Kanadą emigravęs ir dabar KGB paslaptis po truputį atskleidžiantis buvęs šios nusikalstamos organizacijos karininkas rašo: „Borisas Biršteinas (kai kurie autoriai šią pavardę rašo su „e“ – Bershtein) gimė 1947 m. lapkričio 11 d. Vilniuje. 1972 m. Jis tapo tekstilės fabriko gimtajame mieste direktoriumi, tačiau netrukus nusprendė išvykti į Izraelį.

Vis dėlto, prieš įgydamas daugelio Sovietų Sąjungos žydų taip trokštą teisę emigruoti, kelerius metus jis turėjo padirbėti Lietuvos SSR KGB 5-ojo skyriaus agentu. B. Biršteino užduotis buvo išsiaiškinti „sionistų propagandą“ skleidžiančius žydus, taip pat norinčius išvykti nuolat gyventi į Izraelį, todėl besimokančius hebrajų kalbos.

B. Biršteinas pateisino savo kuratorių iš respublikinio KGB pasitikėjimą ir 1977 m. jam buvo atlyginta – suteiktas leidimas emigruoti. Tačiau KGB agentu jis liko visam gyvenimui – dabar jau užsienyje.

[...] 1982 m. B. Biršteinas iš Izraelio per Šveicariją persikėlė į Kanadą ir vėliau tapo šios šalies piliečiu. Be to, 1982 m. Šveicarijoje jis įregistravo įmonę, kurios vardą sudarė pirmosios jo vaikų vardų raidės – Simone ir Alexas, jo pavardė (Bershtein su „e“) ir žodis „Company“ – „Seabeco“.

Po to per nepaprastai trumpą laiką B. Biršteinas, padedamas savo KGB kuratorių, tapo vienu įtakingiausių posovietinės erdvės ir pasaulio verslininkų, veikdamas kaip tarpininkas parduodant žaliavas iš buvusios Sovietų Sąjungos šalių. 1988 m. gruodžio mėnesį B. Biršteinas sukūrė SONA – bendrą įmonę su Maskvoje veikusiu JAV ir Kanados institutu, kurios vadovas akademikas Georgijus Arbatovas buvo aukščiausio rango nomenklatūros darbuotojas, priklausęs SSRS vadovybei.“

Labai panašiai apie B. Biršteiną (angliškai jo pavardė tiek šiame straipsnyje, tiek dažniausiai ir kituose angliškuose šaltiniuose rašoma Birshtein, bet aš dėl jo šaknų Lietuvoje liksiu prie lietuviško varianto), tik jau remdamasis savo tyrimu, dar 2018 m. liepą rašė autoritetingas dienraštis „Financial Times“: „Gegužės mėnesį „Financial Times“ kalbėjosi su buvusiu KGB pareigūnu, 9-ajame dešimtmetyje dirbusiu šios agentūros užsienio žvalgybos padalinyje. Jis paaiškino, kad, vos žlugus Sovietų Sąjungai, Komunistų partija ir KGB mėgino „perpumpuoti“ pinigus į užsienį. Jis taip pat sakė, kad XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje Biršteinas buvo vienas iš Vakarų verslininkų, kurių įmonės buvo susijusios su KGB, ir dalyvavo įgyvendinant agentūros planus ​​kurti tarptautinius verslo projektus.

Biršteino advokatas „Financial Times“ teigė, kad būtų „juokinga“ ir „akivaizdžiai klaidinga“ sakyti, kad verslininkas buvo „slaptasis KGB agentas“. Tačiau jis pridūrė, kad Biršteinas tikrai prisiminė, kad 9-ojo dešimtmečio viduryje sutiko dalyvauti įgyvendinant sovietinį tarptautinių verslo įmonių kūrimo planą, kuriam vadovavo prestižinio Maskvos analitinio centro vadovas Georgijus Arbatovas. Remiantis perbėgėlio (turimas mintyje vadinamasis „Mitrochino archyvas“, kurį į Vakarus išvežė KGB archyvo darbuotojas Vasilijus Mitrochinas – M. L.) po daugelio metų pasakota istorija, Arbatovas taip pat bendradarbiavo su KGB ir turėjo KGB slapyvardį „Vasilijus“.

Beje, „akademikas“ G. Arbatovas, kaip ir šiame cikle jau minėtas „akademikas“ J. Primakovas, buvo laikomas vienu artimiausių ilgamečio Sovietų Sąjungos KGB vadovo J. Andropovo bendražygių.

Tačiau svarbiausia, kad net paties B. Biršteino sūnus A. Biršteinas, nors ir kiek kitais žodžiais arba žvelgdamas kiek iš kitos perspektyvos, patvirtino šią istoriją.

Mat 2005 m. viduryje tėvas ir sūnus Biršteinai ne juokais susikibo dėl vieno daugiabučio Kanados Toronto mieste nuosavybės. A. Biršteinas padavė tėvą į teismą ir savo ieškinyje atskleidė ne tik tai, kad turtas buvo perduotas jam 1997 m. „siekiant apsisaugoti nuo „galingų priešų Rusijos, Belgijos, Kirgizijos ir Ukrainos vyriausybėse“. Jis šiame pareiškime teismui pripažino, kad jo tėvas bendrovę „Seabeco“ į vienos galingiausių bendrovių Rytų Europoje aukštumas iškėlė „padedamas buvusių KGB agentų, kuriuos padarė samdomais darbuotojais“.

Koks galingas ir kieno orbitoje B. Biršteinas buvo Rusijoje, rodo ir jo itin glaudūs ryšiai su Rusijos saugumo ministru (taip KGB pakeitusi Rusijos saugumo struktūra kurį laiką vadinosi po SSRS griūties) Viktoru Baranikovu. Šis ryšys Rusijoje gerai žinomas ir net buvo sukėlęs milžinišką skandalą.

B. Jelcinas net viešai teigė, kad V. Baranikovas buvo tiesiog nupirktas B. Biršteino, tačiau su Rusijos jėgos struktūromis arba jų kontrole tuo metu susijęs politikai, pavyzdžiui, Vladimiras Šumeika ir Jurijus Skokovas, jau tada neslėpė, kad B. Biršteinas buvo SSRS slaptųjų tarnybų agentas.

Tačiau dar svarbiau ne tik tai, kad viena pagrindinių priežasčių, kodėl B. Jelcinas atleido V. Baranikovą, buvo jo ryšys su B. Biršteinu. B. Jelcinas net kaltino B. Biršteiną, kad šis finansavo vadinamąjį 1993 metų pučą.

Tuo tarpu tuometis Sankt Peterburgo vicemeras ir būsimasis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas jau paskutinio XX a. dešimtmečio pradžioje ne tik buvo pažįstamas su B. Biršteinu, bet ir skubėjo į pagalbą šiam „verslininkui“, ir sprendė jo problemas – ypač dėl vieno viešbučio statybos.

Tačiau B. Biršteino įtaka neapsiribojo Rusija. Manoma, kad jis buvo ne tik pirmojo Moldovos prezidento Mirčos Sneguro globėjas, bet ir padėjo jam ateiti į valdžią. Moldovoje B. Biršteinas valdė ir milžiniškus verslus, kai kuriuos – su M. Sneguro žentu.

Kirgizijoje, be verslo projektų („Seabeco“ čia net buvo atleista nuo mokesčių), oficialiai jis buvo prezidento Askaro Akajevo patarėjas ir Rekonstrukcijos bei plėtros komiteto vadovas. Tiesa, paskui įsivėlė į aukso grobstymo skandalą ir turėjo iš šalies trauktis.

Bet, ko gero, ryškiausią pėdsaką B. Biršteinas paliko Ukrainoje, kur, kaip teigiama, finansavo Leonido Kučmos ir Viktoro Janukovyčiaus rinkimų kampanijas.

Vienu svarbiausių B. Biršteino partnerių Ukrainoje laikytas Sovietų Sąjungos laikais KGB tarnavęs, o po nepriklausomybės paskelbimo pirmuoju šalies saugumo tarnybos SBU vadovu tapęs Jevhenas Marčukas. Vienu metu B. Biršteinui net buvo iš esmės atiduota valdyti specialiai sukurta bendrovė „AG Ukraina“, kuri jungė visas didžiausias eksportuojančias Ukrainos įmones.

Tiesa, net politiniai B. Biršteino ryšiai toli gražu neapsiribojo posovietine erdve. Jis buvo priimamas ne vieno Kanados ir Izraelio premjero, bent jau susitikinėjo ir fotografavosi su kitų šalių vadovais.

Vis dėlto iš viešosios erdvės B. Biršteinas tarsi pranyko dar prieš ateinant į valdžią V. Putinui. Tačiau 2018 m. „Financial Times“ jau anksčiau šiame rašinyje minėtame tyrime B. Biršteiną prisiminė ne be reikalo.

Labiausiai – dėl jo žento Alexo Shnaiderio partnerystės su tuomet dar verslininku Donaldu Trumpu, XXI a. pirmojo dešimtmečio pabaigoje Toronte statant vadinamąjį „Trump Tower“. Mat „Financial Times“ išsiaiškino, kad dalis finansavimo šiam projektui per A. Shneiderį atėjo iš Rusijos valstybinio banko „Vnešekonombank“, kuris pats visuomet sietas su KGB.

Tačiau tiriant D. Trumpo verslo ryšius buvo atkreiptas dėmesys ir į du dabar Kazachstano milijardieriais vadinamus asmenis – Patochą Chodijevą ir Aleksandrą Maškevičių. Mat jie buvo pristatomi kaip dar vieno D. Trumpo nekilnojamojo turto projekto finansuotojai.

Tačiau šiame rašinių cikle nagrinėjamos temos kontekste svarbiausia, kad abu jie – taip pat buvę „Seabeco“ imperijos atstovai. P. Chodijevas, kuris Sovietų Sąjungos laikais dirbo užsienio prekybos atstovybėje (jos paprastai buvo kontroliuojamos KGB) Japonijoje ir SSRS užsienio prekybos ministerijoje, net vadovavo „Seabeco“ Belgijos padaliniui.

Tačiau „Seabeco“ ir B. Biršteinas visuomet turėjo ir kitą veidą – ne vien KGB. Ir šis veidas taip pat atspindi V. Putino režimo kūrimosi dar SSRS žlugimo laikotarpiu realijas. Mat „Seabeco“ ir B. Biršteinas ne kartą sieti su Maskvos „Solncevo“ nusikalstama grupuote.

Reikia pripažinti, kad šie įtarimai B. Biršteinui, kaip ir įtarimai sukčiavimu, pinigų plovimu ir kitais nusikaltimais, niekuomet nebuvo įrodyti. Pats B. Biršteinas, žinoma, juos neigia, kaip ir įtarimus dėl ryšių su KGB.

Tačiau jau 1996 m. nutekintame JAV federalinio tyrimų biuro raporte B. Biršteinas ne tik siejamas su „Solncevo“ grupuote. Dokumente teigiama, kad neva jis Tel Avive buvo specialaus kriminalinių lyderių susitikimo, kuriame dalintasi įtakos sferomis Ukrainoje, šeimininkas.

2007 m. Šveicarijos kontržvalgybos parengtame raporte B. Biršteino adresu metami panašūs įtarimai. Beje, šiame raporte išryškinamas ir jo ryšys su KGB.

Taip pat teigiama, kad B. Biršteinas kartu su įtariamu „Solncevo“ grupuotės lyderiu Sergejumi Michailovu buvo Belgijoje įsteigęs įmonę „MAB International“.

Todėl „Seabeco“ istorija iš tiesų gali būti kaip puiki iliustracija tiek to, kaip kūrėsi tas mafijos režimas, kuris dabar valdo Rusiją, tiek ir kaip toli iki šiol driekiasi dar SSRS žlugimo laikotarpiu nutiesti KGB čiuptuvai, tiek kodėl pats režimas gali ir turi pagrįstai būti vadinamas mafijos režimu.

O juk „Seabeco“ unikali tik tuo, kad jos istoriją įvairių atsitiktinumų ir jos įsipainiojimų į įvairius skandalus dėka pavyko viešai atskleisti. Galima neabejoti, kad vien didelių KGB verslo imperijų Vakaruose buvo įkurta gerokai daugiau. Net pats KGB pulkininkas L. Veselovskis, kuris kartais pavadinamas visos šios struktūros krikštatėviu, per minėtą apklausą po 1991 m. pučo pasakojo apie daugiau bendrovių, ne vien „Seabeco“.

Ir šis kadaise sukurtas pasaulinis finansinis, kriminalinis ir politinis tinklas gali būti vienas iš tikrai pagrįstų paaiškinimų, kodėl iš tiesų kartais neproporcingai didelė atrodo dabartinė Kremliaus įtaka Vakaruose.

Beje, šiame cikle nagrinėjamos temos kontekste svarbi gali būti ir minėtame „Financial Times“ tyrime papasakota Ukrainos metalurgijos bendrovės „Zaporižstal“ privatizavimo istorija. Mat ją, padedami B. Biršteino, pusvelčiui privatizavo jau minėtas jo žentas A. Shneideris ir tuomet Ukrainos, o dabar jau tikriausiai tik Rusijos oligarchu laikytinas, nors ir Londone gyvenantis Eduardas Šifrinas.

Tačiau vos Rusijos vyriausybė 2010 m. nusprendė perimti „Zaporižstal“ kontrolę ir pranešė šiems investuotojams, kad sandoris Maskvoje laikomas „politiškai strateginiu“, metalurgijos įmonės buvo parduotos ofšorinių bendrovių tinklui, o sandorį finansavo „Vnešekonombank“, kurio valdybos pirmininkas tuo metu buvo pats V. Putinas.

Tiesa, galiausiai 2013 m. „Zaporižstal“ kontrolę perėmė prorusišku dažniausiai laikomas Ukrainos oligarchas Rinatas Achmetovas. Bet ši istorija gali būti dar viena iliustracija, kaip nematomos KGB sukurtos pasaulinės verslo imperijos turtas iki šiol lengvai perdalijamas remiantis „politiškai strateginiais“ Rusijos vyriausybės sprendimais.

Na, o baigdamas šią penktąją ciklo dalį galiu atsakyti į tikriausiai kylantį klausimą: nors B. Biršteinas gimė Vilniuje, per visą savo tyrinėjimų laikotarpį nesu aptikęs jokios informacijos, kad jis būtų turėjęs kokių nors interesų Lietuvoje.

Nors, pavyzdžiui, kitos panašios bendrovės „Nordex“ įkūrėjas, iš Latvijos kilęs Grigorijus Lučianskis, kaimyninėje Lietuvai šalyje ir dabar toli gražu nėra svetimas ar visai neįtakingas, nors joje oficialiai ir negyvenantis, asmuo.

Populiariausi