Nuomonės

2020.02.15 07:00

Kelias į nepriklausomybę (III): kokius planus Lietuvai rezgė vokiečiai?

Virginijus Savukynas, apžvalgininkas2020.02.15 07:00

Lietuva per Pirmąjį pasaulinį karą buvo okupuota ir vokiečiai ją stengėsi išsunkti ekonomiškai. Žinoma, vokiečiai pradėjo galvoti, o ką gi su okupuotais kraštais daryti? Vienos nuomonės neturėjo – jos svyravo nuo visiškos aneksijos iki galimybės, kad po karo teritorijos bus grąžintos Rusijai.

Ir štai čia prasideda labai įdomi istorija: lietuvių politinis žaidimas su Vokietija. Ar galite įsivaizduoti, kokios buvo nelygios jėgos? Vokietija – didžiulė galybė, niekas tuo metu negalėjo tvirtai pasakyti, kad ji pralaimės karą. Ši šalis turėjo didžiulius administracinius resursus. Viską. O ką turėjo lietuviai? Buvo tik grupelė aktyvių asmenų, kokia nors proga susirinkusių ir pergyvenusių, kad neįgriūtų kambario lubos, nes tokiu atveju po nuolaužomis bus palaidoti ne tik jie, bet ir visos Lietuvos ateitis.

Ta grupelė turėjo labai ribotus resursus, be to, jie buvo visiškai priklausomi nuo Oberosto valdžios, kuri ne tik nustatinėjo, kiek jie per dieną gali suvalgyti maisto, bet ir kontroliavo jų judėjimą. Galima teigti, kad jie buvo visiškai priklausomi nuo vokiečių. Ir kaip jiems pavyko išvengti pačių įvairiausių vokiečių pinklių? Tai neįtikėtina istorija.

Lietuvių draugai

Per Pirmąjį pasaulinį karą veiksmas dėl Lietuvos ateities vyko ne tik Lietuvoje. Lietuviai įvairiose šalyse kūrė centrus, kurie kėlė krašto klausimus žiniasklaidoje, diskutavo su įvairių šalių politikais – darė viską, ką galėjo. Tokie centrai buvo Rusijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Šveicarijoje. Prie pastarojo ir sustosime. Šiam centrui vadovavo Juozas Gabrys-Paršaitis, kuris į save iš karto sugebėdavo atkreipti dėmesį.

Vokietija – didžiulė galybė, niekas tuo metu negalėjo tvirtai pasakyti, kad ji pralaimės karą. Ši šalis turėjo didžiulius administracinius resursus. Viską. O ką turėjo lietuviai?

„Dažnai dėvėjo raitelio kostiumą ir savo botagu mūsų įstaigą taip smarkiai dirigavo, kad nuo rašomųjų stalų pakildavo popieriai. Jis tuomet atrodė kaip tikras viduramžių feodalas, kuris kažkokiu nesusipratimu buvo patekęs į jam visai svetimą šimtmetį“, – prisiminė Juozas Eretas savo darbą su juo.

J. Gabrys-Paršaitis buvo išsimokslinęs lietuvis, kurio stichija – veiksmas ir intrigos. 1905-ais metais jis ne tik sakė kalbas, bet ir su revolveriu bėgiojo Suvalkijoje. Susišaudė su caro žandarais, buvo sužeistas ir suprato, kad už tokius jo poelgius slaptoji policija ramybėje nepaliks.

Galiausiai išvažiavo į Paryžių. Kad būtų solidžiau, save pradėjo tituluoti grafu „de Garliava“. Vienas dalykas, kai prancūzams prisistato Juozas Gabrys, tačiau visai kitas, kai „grafas de Garliava“. Ko jau ko, bet avantiūrizmo jam nestigo, todėl jau tuo metu sklido kalbos, kad jis bendradarbiauja net su kelių šalių žvalgybomis.

Per Pirmąjį pasaulinį karą veiksmas dėl Lietuvos ateities vyko ne tik Lietuvoje

Prasidėjus karui, jis savo centrą perkėlė į neutralią Šveicariją. Ten buvo lengviau dirbti, nes negaliojo karinė cenzūra. Savo centre jis turėjo net „nuosavą žvalgybą“, kuri rinko duomenis ir apie lietuvius. Pats Gabrys aiškino tuo, kad jam reikėjo žinoti viską apie lietuvius. 1938-ais metais, rašydamas atsiminimus, jis sakė, kad ta informacija yra saugiau paslėpta. Gal jis ir blefavo, tačiau tai parodo jo nusiteikimą – kuo daugiau surinkti apie žmones informacijos, kad reikalui esant būtų galima ją panaudoti siekiant savų tikslų. Tačiau toks žmogus tiko padaryti tuos darbus, kurių kiti nebūtų sugebėję.

O pats svarbiausias darbas – iškelti Lietuvos klausimą tarptautinėje plotmėje. Ir negali sakyti, kad jam tai nesisekė. Šiaip ar taip tuo metu jis buvo žinomiausias lietuvis Vakarų Europoje, užmezgęs daugybę ryšių su įtakingais žmonėmis.

Vienas iš jų – Friedrichas von der Roppas. Jis buvo dvarininkas iš Kauno gubernijos, tačiau augo Vokietijoje. Ten įgijo išsilavinimą: baigė geologijos studijas, tapo kasybos inžinieriumi. Kalbėjo lietuviškai, vokiškai, angliškai ir prancūziškai. Karas jį užklupo Lietuvoje, tad jis per Švediją pasitraukė į Vokietiją. Galbūt todėl, kad jo gimtinė buvo Lietuvoje, jis priešinosi Vokietijos karinei valdžiai dėl planų aneksuoti Lietuvą, Latviją ir Estiją.

Tiesa, tai, kad jis priešinosi šiems tikslams, nereiškė, jog jis galvoja apie visišką Lietuvos nepriklausomybę. Kaip Lietuvos lenkai neįsivaizdavo Lietuvos be Lenkijos, taip ir jis neįsivaizdavo Lietuvos be Vokietijos. Galbūt čia prisidėjo ir jo ambicijos. Viena, kai kraštas yra visiškai inkorporuotas į Vokietiją, o visai kas kita, kai jis turi tam tikrą autonomiją. Tokiomis sąlygomis jo veikla būtų kur kas svarbesnė.

1916-aisiais, remiamas Reichstago deputatų ir Vokietijos užsienio reikalų ministerijos, jis įkūrė Nerusiškų tautų lygą. Jos tikslas – užtikrinti vokiečių ir tarptautinės opinijos palankumą nerusiškoms Rusijos tautoms. Roppas nepritarė tiems, kurie sakė, jog okupuotus kraštus reikia aneksuoti. Jo mintis buvo – čia gali atsirasti naujos valstybės.

Žinoma, jos vienaip ar kitaip būtų susijusios su Vokietija. Ir čia buvo lietuviams naudingas požiūrio taškas. Kodėl Roppui buvo svarbi Lietuva? Na, jis čia gimė, tačiau tikriausiai buvo ir kitas motyvas – susikūrus Lietuvos valstybei jis galėtų užimti svarbią vietą šios valstybės gyvenime kaip tas, kuris prisidėjo prie jos sukūrimo. Juk Vokietija didelė ir plati, ten prasimušti gerokai sunkiau.

Jau 1916-ų metų pabaigoje kėlė klausimą apie tai, kad lietuviai taip pat galėtų sudaryti savo tarybą. Vokiečių valdininkai kurį laiką nekreipė į tai dėmesio. Roppas nenuleido rankų – Berlyne vokiečių politikus įtikinėjo, kad, neleidus sukurti tarybos, Lietuvoje įsivyraus antivokiškos nuotaikos.

„Tipas labai įtartinas, bet mums reikalingas“, – taip Petras Klimas parašė apie jį savo dienraštyje. Įtartinas, nes ne iki galo buvo aiškus jo žaidimas ir tikrieji kėslai. Tačiau be galo reikalingas, nes jis Vokietijoje galėjo atidaryti duris, kurios kitu atveju būtų aklinai užvertos lietuviams. Tokį pagalbininką buvo gerai turėti, todėl lietuviai su juo palaikė ryšius.

Roppas nenuleido rankų – Berlyne vokiečių politikus įtikinėjo, kad, neleidus sukurti tarybos, Lietuvoje įsivyraus antivokiškos nuotaikos

Kitas lietuvių draugas buvo Matthias Erzbergeris (1875–1921). „Žemo ūgio, petingas, gan nutukęs, apskritu veidu blondinas, trumpa nosimi, išsipūtusiais žandais, stačiais trumpai kirptais plaukais Erzbergeris nedarė aukštos inteligencijos įspūdžio. Savo išvaizda jis priminė pasiturintį ūkininką švabą, kokių Švabijoj visur galima matyti. Tik ilgiau pasikalbėjus, buvo galima pastebėti, jog po šita, gan vulgariška išvaizda, slėpėsi aukšta inteligencija, nepaprastas intelektualinio orientavimosi greitumas ir fenomenališka atmintis“, – tokią M. Erzbergerio charakteristiką pateikė J. Purickis (Lietuvos aidas, 1931, Nr. 201, p. 4).

Erzbergeris buvo vokiečių politikas ir katalikas (šis faktas suvaidins didelę reikšmę Lietuvos reikaluose). Per Pirmąjį pasaulinį karą jis domėjosi Lietuva, dažnai susikirsdavo su kariškiais, todėl jų buvo nemėgiamas. Antipatija tikriausiai buvo abipusė. Ir štai jis buvo atidesnis okupuotų kraštų viltims. Jis susipažino su Gabriu ir kitais lietuviais. Ir vienaip ar kitaip rėmė jų politinius siekius.

Štai vienas iš tokių susitikimų su lietuviais. 1917-aisiais Erzbergeris paklausė: „Kaip įsivaizduojate nepriklausomą Lietuvą? Kokia ji bus?“ Purickis sąžiningai atsakė: „Mums geriausiai tiktų demokratinė respublikos forma.“

Erzbergerio veidu prabėgo šešėlis. Jis tikrai ne tokio atsakymo tikėjosi. Tada padėtį ištaisė Gabrys, pareiškęs, kad demokratinė respublika – tai tolima ateitis. O Lietuva pradės nuo monarchijos. Erzbergeris atsakė: „Na, tai kas kita, jūs jauna tauta, dar toli gražu nepribrendusi prie respublikos, monarchija jums daug geriau pritinka.“ Ir dar uždavė vieną klausimą:

– Ar esate numatę ką nors į Lietuvos sostą?

– Kol kas ne, – atsakė Gabrys, bet tai bus katalikas ir aukštos karališkos kilmės.

– Labai teisingai, – nušvito Erzbergeris. Aš jums turėsiu vieną kandidatą.

Kaip paaiškės vėliau, tas kandidatas – tai von Urachas ( Gabrys – Paršaitis, 2007, p. 242 – 254). Tokie buvo lietuvių draugai Vokietijoje. Per juos galėjo teikti savo pasiūlymus dėl Lietuvos ateities. O pirmiausiai – turi leisti lietuviams turėti atstovaujamą organą, kuri būtų įgaliota spręsti krašto ateities klausimus. Tačiau tuo metu Vokietijoje kariškiai turėjo didelę galią. Ir nebūtinai jie sutiko su savo politikais.

Kaip vokiečių karinė valdžia žiūrėjo į Lietuvą?

Ar buvo galvojama, kad patys lietuviai galėtų valdyti savo kraštą? Štai dar 1917-ais metais Oberosto štabo viršininkas generolas majoras Maxas Hoffmannas atmetė bet kokias kalbas apie Lietuvos savarankiškumą. Pasak jo, „lietuviai galėtų savarankiškai tvarkytis lygiai taip pat, kaip, pavyzdžiui, mano dukra Ilsė galėtų save pati auklėti.“ Ilsei buvo penkeri (Darbai ir dienos. 2018, t. 69, p. 13). Jau minėtas generolas Ludendorffas Lietuvą matė tik kaip necivilizuotą, atsilikusį kraštą, kuriam reikia geros ir tvirtos prūsiškos rankos.

Ir ne tik manė, bet ir ėmėsi planų. 1917-ų metų balandžio 23-ą dieną Kreuznache vyko imperinės valdžios ir Vyriausiosios kariuomenės vadovybės pasitarimas. Ant stalo generolas Ludendorffas ištiesė žemėlapį, kuriame Vokietija buvo pavaizduota jau su naujomis sienomis. Generolas jas braižė pagal karinę logiką: Kuršas ir Lietuva turėjo būti buferis nuo Rusijos. Ir buvo tik vienas klausimas: kokia forma bus priklausomas šis kraštas nuo Vokietijos? Apie jokias Lietuvos nepriklausomybes – kad ir kokiomis formomis – vokiečių karinė valdžia net negalvojo. Imperinės valdžios atstovai – kancleris ir užsienio reikalų ministras – siūlė pripažinti Lietuvos ir Kuršo autonomiją. Aišku, ūkiškai ir militariškai jos būtų glaudžiai susietos su Vokietija.

generolas Ludendorffas Lietuvą matė tik kaip necivilizuotą, atsilikusį kraštą, kuriam reikia geros ir tvirtos prūsiškos rankos

Ludendorffas įrodinėjo, kad Lietuva turi būti priklausoma nuo Prūsijos, o valdoma paties kaizerio Vilhelmo II-ojo arba jo vietininko. Oficiali kalba būtų vokiečių, tačiau kartais galima vartoti ir vietos kalbas. Jis ir laimėjo. Tokiam pasiūlymui buvo pritarta. Baigiantis šiam pasitarimui buvo aiškiai pasakyta, kad lietuviai nieko neturi žinoti, kas šiame kambaryje buvo nuspręsta (Čepėnas, 1992, p. 130.). Kam juos erzinti? Ateis laikas ir turės susitaikyti su įvykusiu faktu – Lietuvos aneksija.

Taigi, vokiečių karinei valdžiai buvo viskas aišku: jei jau kraštas okupuotas, kodėl jo neprijungus? Kad būtų mažiau kivirčų ir klausimų, pasiūlyta, jog jį valdys pats kaizeris. Kuo toks planas blogas? Nežinome, ką Vilhelmas II-asis galvojo, bet vienas įvykis rodo, jog jam šis planas buvo prie širdies.

Vokiečiai nori sudaryti patikėtinių tarybą

Buvo daug įvairiausių susitikimų, pokalbių, diskusijų, susirašinėjimų ir svarstymų. Ties vienu klausimu buvo sutarta. Tiek vokiečių generolams norint įgyvendinti savo planus, tiek lietuviams reikėjo atstovaujamo organo – tarybos. Generolai norėjo tiesiog paskirti. Tai būtų patikėtiniai, kurie tiksliai vykdytų vokiečių valią.

1917-ųjų birželio 2-ąją „Wilnaer Zeitung“ paskelbiama, kad Oberostas leido sudaryti tarybą, kurioje bus žymiausi Lietuvos vyrai. Įtraukiamas ir Jonas Basanavičius. Jam ši idėja iš pradžių patiko – juk vis geriau nei nieko, bet atkalbėjo Antanas Smetona. Jo nuomone, turi būti bent jau konferencija, kuri nubrėžtų veiklos linijas ir išrinktų tarybą. Tokiu būdu ji turėtų didesnį autoritetą visuomenės akyse. Taip ir pranešama vokiečiams. O ten – vėl nesibaigiančios diskusijos. O kol jos vyko, kaizeris nepamiršo, jis gali būti tas, kuris valdo Lietuvą. Todėl nusprendė aplankyti savo būsimų valdų.

Kaizeris Vilhelmas II-asis apžiūri būsimas valdas

1917-ų metų liepos 29-ą dieną į Vilnių atvyko Vokietijos kaizeris Vilhelmas II-asis. Atvyko traukiniu. Ir stotyje, kaip ir pridera, jis buvo iškilmingai sutiktas.

Štai kokį įrašą tą dieną paliko savo dienoraštyje Petras Klimas: „Šiandien į Vilnių atvažiavo kaizeris Vilhelmas. Visos eskorto gatvės tankiai nustatyta kareiviais. Kaizeris išrodo gerai. Geriau bent, kaip pernai. Matyti, Galicijos katastrofa ūpą vokiečiams taiso. Gal ir čia ims varyti ofenzyvą.“

Iš nuotraukų žinome, kad jis aplankė šv. Kazimiero bažnyčią. Kodėl aplankė šią bažnyčią? Ogi todėl, kad vokiečių okupacijos laikais ji buvo paversta evangelikų liuteronų maldos namais.

Vilhelmas II-asis turėjo ir asmeninių priežasčių aplankyti mūsų sostinę. Tuo metu Vilniuje kunigaikštienės Oginskienės rūmuose jau kurį laiką gyveno jo sūnus Oskaras. Šis vizitas buvo ir proga aplankyti sūnų. Oginskienės rūmai buvo ten, kur dabar yra įsikūrusi Rašytojų sąjunga. Buvo pasakojama, kad ji atsistojo pasisveikinti kaizerį tik tuomet, kai jis įėjęs į kambarį nusiėmė šalmą. Beje, matyt, kad tuose namuose vyko ir įnirtingi politiniai ginčai. Aleksandras Szklenikas savo prisiminimuose taip rašo: „Apsigyveno pas sūnų kunigaikštienės Oginskienės rūmuose. Du kartus nusileido žemyn pas kunigaikštienę, o kalbėdamas apie karą labai įsiplieskė ir trankydamas kumščiu į stalą šaukė: „Ne aš sukėliau šią kraujo jūrą!”

Oginskienė buvo kilusi iš Poznanės ir buvo labai gerbiama Vokietijoje. Todėl pas ją apsistojo kaizerio sūnus. Ir todėl žinojo savo vertę kaizerio akivaizdoje. Beje, amžininkai rašė, kad ji net kaizeriui priekaištavo dėl karo sukelto bado. Tokią drąsą sau leisti galėjo nedaug to meto vilniečių. Toks buvo kaizerio vizitas.

Po įvairiausių tarimųsi buvo nuspręsta, kad lietuviams visgi reikia turėti savo atstovaujamą Tarybą. Pagaliau buvo leista sukviesti lietuvių konferenciją. Kaip viskas vyko? Apie tai kitame pasakojime.