Nuomonės

2020.01.28 13:02

Teodoras Žukas. Amerika laimėjo. Bet kas toliau?

Teodoras Žukas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto magistrantas2020.01.28 13:02

Prezidentas Donaldas Trumpas apie karų Viduriniuose rytuose užbaigimą ir atsitraukimą iš regiono kalbėjo ne sykį. Atsitraukimo naratyvas buvo vienas esminių Trumpo užsienio politikoje tiek kampanijos metu, tiek nūdienos politinėje retorikoje.  Pažadai ir tikslas buvo atsitraukti. Tačiau tikrovė pasisuko taip, kad dar ką tik pasaulis kontempliavo karo tarp JAV ir Irano galimybę.

Baigiant ataušti emocijoms apie ateinantį III-ą pasaulinį karą, reikėtų ramiai žvilgtelėti, kas čia tokio nutiko ir kas gali iš viso to sekti.

Likviduojant Qasemą Soleimani Baltieji rūmai nustebino ir savo sąjungininkus, ir priešus. Panašu, kad prieš priimant sprendimą nevyko jokios slaptos konsultacijos su JAV sąjungininkais. Soleimani žūtis išsyk lėmė rimtos įtampos tarp JAV ir Irano pakilimą, o sykiu – būrio valstybių reiškiamą nepasitenkinimą vienašališkais ir rizikingais JAV veiksmais.

Iranas į tai atsakė apšaudydamas JAV bazių Irake infrastruktūrą. Kartu Teheranas tragiškai apsiriko, kaip teigia oficialūs atstovai, netyčia numušdamas civilinį orlaivį. Jeigu iš karto po Soleimani žūties JAV buvo kaltinama dėl neproporcingų ir rizikingų veiksmų, tai po pastarosios tragiškos Irano klaidos prieš Teheraną atsisuko netgi didžiosios Europos Sąjungos valstybės.

Vašingtonas šį susidūrimą laimėjo keliais JAV tikslų Viduriniuose rytuose kriterijais: pirma, griauti Irano įtaką; antra, užtikrinti stabilumą regione. JAV iš šio pavojingo žaidimo išėjo su dviem naujais laimikiais – sudavė rimtą smūgį Irano galiai ir įtakai bei užtikrino sau palankų regiono stabilumą.

Pirmojo tikslo labui JAV smūgis prieš Soleimani pasiteisino – Iranas prarado vieną svarbiausių režimo žmonių, šiandieninio Irano ambicijų ir galios architektą.

Pirmojo tikslo labui JAV smūgis prieš Soleimani pasiteisino – Iranas prarado vieną svarbiausių režimo žmonių, šiandieninio Irano ambicijų ir galios architektą.

Su antruoju tikslo išpildymu kiek kebliau. Tik po Soleimani žūties, atrodė, kad tokie JAV veiksmai natūraliai išprovokuos karinį Irano atsaką, taigi ir tolimesnį nestabilumą regione. Vašingtonas iš karto ėmėsi tradicinės atgrasymo retorikos, Irano atsakas JAV atžvilgiu pasirodė tik formalus, o dar ta nelemta tragiška klaida numušus civilinį orlaivį.

Buvo išvengta Irano atsako, kuris galėjo išvirsti į plataus masto dvišalį JAV-Irano susidūrimą arbą regioną destablizuojantį Irano konfliktą su viena iš JAV sąjungininkių Viduriniuose rytuose (Izraeliu ar Saudo Arabija). Taigi, iš karto po Soleimani žūties sekę aiškūs atgrasymo signalai, panašu, Vašingtonui davė lauktų rezultatų.

Ergo, antrasis JAV tikslas – užtikrinti stabilumą regione – bent jau trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu taip pat pasiteisins.

Situacija iliustruoja, kad agresyvūs veiksmai, po kurių seka atgrasymas, kartais leidžia pasiekti geopolitinių rezultatų.

Be abejo, Baltųjų rūmų sprendimą čia diktavo ne tik geopolitinės slinktys. Taip, JAV de jure reagavo į paskutinę 2019 metų dieną įvykusį Irano remiamų Irako šiitų grupuočių išpuolį prieš JAV ambasadą Bagdade. Tačiau akivaizdu, kad JAV prezidento sprendimų priėmime figūravo ir vidaus politikos dinamika. Viena vertus, tai turėjo nukreipti Amerikos dėmesį nuo apkaltos procedūros, kita vertus – smūgis Iranui turėjo užtikrinti respublikonų vanagų paramą Trumpui, kai apkalta persikels į Senatą.

Kas toliau?

Pirma, galimas didesnio ar mažesnio lygio suartėjimas tarp Vašingtono ar Teherano, nes kelti įtampą pernelyg rizikinga abejoms pusėms. Įmanomas toks JAV ir Irano modus vivendi, kurio metu nebus lūžių atsiveriant platiems diplomatiniams pokalbiams, tačiau gali būti persigrupuojama, pralaukiama ir modeliuojami būsimi veiksmai.

Prezidentas Trumpas pranešime po Irano smūgių į JAV bazę Irake kalbėjo apie sankcijų praplėtimą, tačiau labai aiškiai pasakė, kad JAV pasiryžusi palaikyti kontaktą su Teheranu visais įmanomais kanalais.

Nors analogijų pagrindu neatsargu ir ne visai tikslu modeliuoti ateitį, tačiau pokrizinėse situacijose ne vieną sykį tarp valstybių sekė suartėjimas. Antai, po Fashodos incidento, kai Didžioji Britanija ir Prancūzija 1898 m. nepasidalino Nilo aukštupio teritorija Pietų Sudane, pavykus rasti susitarimą jo pagrindu gimė Londono ir Paryžiaus sąjunga.

Kaip žinia, po Kubos krizės taip pat sekė santykių tarp JAV ir SSRS atšilimas.

Antra, jokių pokyčių – taip pat įmanomas scenarijus. Iranas, nepaisant JAV suduoto smūgio, toliau projektuos įtaką įvairių šiitų karinių grupuočių pagrindu. Tokiame scenarijuje toliau kils įtampa tarp Irano ir Persijos įlankos šalių. Čia esminis klausimas bus būsimos (o galbūt ir tos pačios) JAV administracijos užsienio politikos turinys – ar Vašingtonas į Irano įtakos plėtrą regione reaguos atgrasymo ar sutaikinimo (angl. appeasement) taktikomis.

JAV liks Viduriniuose rytuose

JAV neapleis Vidurinių rytų. Amerika vis dar yra pagrindinė Izraelio saugumo atrama ir sergėtoja, o Irano galios augimas kelia tiesioginį egzistencinį pavojų Izraeliui.

Viduriniai rytai neabejotinai bus vienas iš artėjančio didžiojo JAV ir Kinijos susidūrimo frontų. JAV atsitraukus, Kinija neabejotinai sieks padėti savo leteną.

Vargu, ar JAV rizikuotų palikti Saudo Arabiją be savojo skydo. Irano ir Saudo Arabijos akistatoje Teheranas yra kur kas stipresnė pusė. Tik JAV karinė parama išlaiko Saudo Arabijos galimybę konkuruoti su Iranu. JAV atsitraukimo atveju, Irano įtaka Saudo Arabijoje galėtų iššaukti ne tik dvišalį judviejų konfliktą, bet ir, pavyzdžiui, politinį nestabilumą Saudo Arabijoje. Nestabilioje wahabizmą (ultrakonservatyvią islamo atmainą) išpažįstančioje Saudo Arabijoje laisvai galėtų suvešėti įvairios teroristinės grupuotės.

Viduriniai rytai neabejotinai bus vienas iš artėjančio didžiojo JAV ir Kinijos susidūrimo frontų. JAV atsitraukus, Kinija neabejotinai sieks padėti savo leteną. Todėl ir šios didžiosios kovos kontekste sunku tikėtis, kad JAV užleis turimas pozicijas.

Tarptautinėje politikoje veikia gausybė faktorių – šalių materialiniai pajėgumai, vidaus politika, strateginė kultūra, ideologija, geografija, ekonomika ir daugelis kitų. Net pasikeitus vienam iš šių faktorių, kiti lieka galioti, tad prieš daugelį metų sukritusi dėlionė išlieka kone nepakitusi. Todėl Viduriniuose rytuose toliau matysime tai, ką matome jau bene visą amžių.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt