Nuomonės

2019.12.11 09:00

Teodoras Žukas. Apie prezidentui Gybauskaitės paliktus batus

Teodoras Žukas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto magistrantas2019.12.11 09:00

Ne apie tikrus batus šis komentaras. O apie tai, kokius „batus“ prezidentui Nausėdai užsienio politikoje paliko prezidentė Grybauskaitė. Šio teksto autoriaus nuomone, prezidentė Dalia Grybauskaitė per dvi kadencijas lūkesčius Lietuvos užsienio politikai iškėlė pakankamai aukštai. Šią kartelę (vis dar) naujajam prezidentui išpildyti bus nelengva.

Mąstant apie svarbiausių sprendimų priėmėjų užsienio politiką, tūlas vertintojas turbūt net kiek nesąmoningai užsiima lyginimu. Tai yra – pareigose esančio pareigūno lyginimu su prieš tai jo pareigas ėjusiu: G. W. Bush‘as ir B. Obama, B. Obama ir D. Trump‘as, F. Hollande‘as ir E. Macron‘as, o kartu – V. Adamkus ir D. Grybauskaitė, D. Grybauskaitė ir G. Nausėda.

Žvelgiant dešimtmečiu atgalios bei lyginant Adamkaus ir Grybauskaitės užsienio politikos principus, pirmiausia išryškėjo Grybauskaitės bandymas pabandyti užmegzti pragmatiškus santykius su Rusija pirmosios kadencijos pradžioje. Tai kontrastavo su ypač antrojoje Adamkaus kadencijoje įsitvirtinusiu kietumu Rusijos atžvilgiu. Panašiai Adamkaus aktyvus dėmesys Rytų partnerystės valstybėms kirtosi su prezidentės fokusu į energingesnį Lietuvos vaidmenį Europos Sąjungoje.

Nors Grybauskaitė, regis, iš tiesų turėjo ambicijų tam tikruose taškuose keisti Lietuvos užsienio politikos kryptį, tačiau esminius principus diktavo geopolitinė tikrovė. Centriniu užsienio politikos tikslu tapo (liko) Lietuvos saugumo užtikrinimas – Rusijos sulaikymas, gilesnis NATO buvimas ties rytine aljanso siena, kuo geresni santykiai su JAV.

Neseniai pasirodžiusioje prof. Tomo Janeliūno knygoje detaliai išnarpliojama dviejų Grybauskaitės kadencijų užsienio politika: pirmiausia, ambicija šią politiką kiek keisti, o vėliau – labai nuosekli Rusijos sulaikymo kryptis (Tomas Janeliūnas, „D. Grybauskaitės doktrina: Lietuvos užsienio politikos kaita 2009–2019“).

Be kita ko, Grybauskaitė tarptautinėje erdvėje pagarsėjo griežtais komentarais Rusijos ir V. Putino atžvilgiu, sykiu užmegztas, kaip teigiama, artimas ir neformalus santykis su Angela Merkel, kuri, kaip bebūtų, vis dar yra įtakingiausias žmogus Europoje. Prezidentės tvirta pozicija uždaruose ES bei NATO viršūnių susitikimuose buvo vertinama ir gerbiama – tai patvirtina tiek oficialūs, tiek neoficialūs šaltiniai.

Viso to, o gal ir daugiau, natūralu tikėtis iš esamo Lietuvos prezidento. Konstitucijos taip jau surėdyta, kad Lietuvos užsienio politikoje prezidentas yra pirmiausias iš pirmų.

Apie ką bus Nausėdos užsienio politika?

NATO viršūnių susitikimas tarsi praėjo neblogai. G. Nausėda dalyvavo atskirame JAV prezidento inicijuotame susitikime su aljanso narėmis, skiriančiomis 2 proc. nuo BVP gynybai. Po susitikimo pasirodė tik nugludintos oficialios žinutės apie tai, kad aljansas eina puikiu keliu, o visos valstybės didina finansinį indėlį gynybos politikai.

Sykiu su Turkijos vadovu Baltijos šalys ir Lenkija gavo žodinį pažadą dėl gynybos planų patvirtinimo. Čia atsiranda azarto, nes nėra iki galo aišku, ką mainais už šį žodinį patvirtinimą iš Baltijos ir Lenkijos valstybių lyderių gavo Erdogan‘as.

Santykiai su ta pačia Lenkija išgyvena ilgai lauktą renesansą. 1863-1864 m. sukilėlių ir sukilimo vadų laidotuvės pasitarnavo kaip puiki proga pademonstruoti šiuos atgimusius santykius. Tiesa, jau po kelių dienų vykęs prezidento Zelenskio vizitas į Vilnių pasirodė labai formalus – vedamas labiau būtinybės, o ne konkrečių tikslų.

Lūkesčiai prezidentui Nausėdai yra dideli. Nerimą kelia tai, kad vidaus politikos klausimuose jau ima ryškėti prezidentūros „nenoras kelti įtampą“, o iš tiesų – elementarus neryžtingumas. Tai leidžia tikėtis panašaus pasyvumo ir užsienio politikoje.

Tai, žinoma, oficioziniai reikalai. Įdomiau bus laukti prezidento užsienio politikos iniciatyvų. O klausimų, kuriuos reikia spręsti, – apstu. Sveikintina būtų prezidento iniciatyva Astravo AE klausimu – čia iki šiol trūko prezidentūros proaktyvumo. Lietuvos elektros sistemos sinchronizavimo su Lenkija ir desinchronizavimo nuo rusiškos sistemos strategijai taip pat padėtų prezidento politinis žingsnis.

Šiame užsienio politikos vykdymo procese yra ne vienas kintamasis. Antai, potencialus naujos vyriausybės atėjimas kitų metų spalį turės didžiulę įtaką – kiek nauja vyriausybė bus nusiteikusi formuoti užsienio politiką ar ją palikti prezidentūrai, ar keisis prezidentūros ir Užsienio reikalų ministerijos santykis.

Lūkesčiai prezidentui Nausėdai yra dideli. Nerimą kelia tai, kad vidaus politikos klausimuose jau ima ryškėti prezidentūros „nenoras kelti įtampą“, o iš tiesų – elementarus neryžtingumas. Tai leidžia tikėtis panašaus pasyvumo ir užsienio politikoje. Pasitikėjimo neprideda faktas, kad prezidento komunikacijos patarėjų grupė yra didžiausia ir dvigubai didesnė nei užsienio politikos. Tai suponuoja orientaciją į žinutę ir jos pasiekiamumą, o ne politikos turinį.

Čia pateikti ankstyvi pasvarstymai, praėjus vos kiek daugiau nei pusei metų nuo prezidento Nausėdos inauguracijos. Greitų ir apčiuopiamų rezultatų užsienio politikoje retai kada būna. Tačiau yra pagrindo spėti, kad prezidentės Grybauskaitės palikti batai Gitanui Nausėdai bus per dideli. Ir ateinančius ketverius metus Lietuvos užsienio politikai vadovaus mažiau matomas, girdimas ir iniciatyvos stokojantis prezidentas.

Taip pat skaitykite