Nuomonės

2019.10.14 09:58

Teodoras Žukas. Irano išpuoliai prieš Saudo Arabiją gali nulemti karinį scenarijų

Teodoras Žukas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto magistrantas2019.10.14 09:58

Visai neseniai Saudo Arabiją sudrebino didžiausias išpuolis nuo Persijos įlankos karo laikų. Iš Jemeno teritorijos pakilę dronai ir sparnuotosios raketos atakavo karalystės naftos išgavimo telkinius ir infrastruktūrą. Smūgiai buvo nutaikyti į stambiausios pasaulyje naftos bendrovės – Saudi Aramco – naftos objektus, kuriuose išgaunama apie 8 proc. visos pasaulinės naftos produkcijos.

Dėl išpuolių, Saudo Arabijos naftos išgavimas sumažėjo perpus: karalystėje išgaunamos naftos kiekis sudaro per 10 proc. visos pasaulinės naftos gavybos, tad atakos sutrikdė net apie 5 proc. globalios naftos produkcijos.

Pirmosios oficialios žinutės skelbė, kad ataką įvykdė Houthi pajėgos – Irano remiami sukilėliai, Jemeno pilietiniame kare siekiantys perimti Sanos kontrolę. Tuo metu Saudo Arabija bei JAV iš karto po išpuolių pasmerkė Iraną. Vėliau Rijado vyriausybė surengė spaudos konferenciją bei paviešino raketų nuolaužas, kurios pagrindė Irano atsakomybę išpuolyje. Netgi jeigu išpuolis buvo rengtas iš Houthių kontroliuojamų Jemeno teritorijų, beveik nekyla abejonių, kad tokio sofistikuoto lygio kariniais dronais ir sparnuotosiomis raketomis Houthių pajėgas galėjo aprūpinti tik Iranas.

Situacijos rimtumą iliustruoja faktas, jog tokiu lygiu naftos išgavimas nebuvo sutrikdytas nei per vieną konfliktą Viduriniuose Rytuose – nuo Yom Kippuro karo 1973 m., iki JAV invazijos į Iraką 2003 m.

Šiandieninė įtampa apima kertinį tarptautinės ekonomikos dėmenį – naftos produkcijos skaičius ir žaliavos kainas. Dėl sumažėjusios gavybos kelios dienos po atakų „Brent“ tipo naftos kaina pakilo iki beveik 67 JAV dolerių už barelį, o WTI rūšies kaina siekė 60 dolerių už barelį. Atitinkamai augo ir naftą eksportuojančių šalių valiutos. Tuo tarpu JAV administracija, siekdama stabilizuoti kainas, atidarė savuosius federalinius naftos rezervus, tad neilgai trukus žaliavos kaina ėmė smukti.

Situacija pavojinga ne vien tarptautinės ekonomikos aspektu – įtampa gresia išvirsti ir į rimtesnio masto dvišalį ar daugiašalį susidūrimą. Vis dėlto Irano ir Saudo Arabijos konfliktai Viduriniuose Rytuose nėra jokia naujiena. Dvi didžiosios Vidurinių Rytų valstybės dešimtmečius esti savotiškame Šaltajame kare. Šalys varžosi ideologiniu lygmeniu bei kaunasi dėl įtakos regione.

Šiame etape vertėtų prisiminti šalių nesutarimų priešistorę. Konfrontacinio etapo tarp šiitiško Irano ir sunitiškos Saudo Arabijos pradžia reiktų laikyti 1979 m. islamo revoliuciją Irane, kai buvo nuversta Pahlavių dinastija ir į valdžią atėjo Ajatolos Khomeni režimas. Iki 1979 m. šalių santykiai buvo konstruktyvūs, tačiau nuo islamo revoliucijos Iranas vykdo proaktyvią kampaniją, skatindamas islamo revoliuciją Saudo Arabijoje, teigdamas, kad Rijado valdžia yra išsigimusi ir nesuderinama su islamo mokymu. Teheranas skatina šiitiškų Saudo Arabijos provincijų destabilizaciją, kasmet vykstantį Hadžą, kai milijonai musulmonų iš viso pasaulio vyksta į Meką, siekė bei tebesiekia politizuoti bei pateikti Irano valdžios ir islamo santykį kaip labiau atitinkantį musulmonų tikėjimą.

Nepaisant Saudo Arabijos finansinio pajėgumo, be Vašingtono paramos karalystė būtų sunkiai pajėgi ne tik kad konkuruoti su Iranu, bet net ir užsitikrinti savo saugumą. Tad tolimesniuose svarstymuose, į ką gali išsivystyti ši regioninė įtampa, JAV pozicija yra esminė. Vašingtono potencialių veiksmų paletė tęsiasi nuo tolimesnio ekonominio spaudimo, iki konkretaus karinio atsako.

Iš šių procesų išsivystydavo ir labai konkretūs civiliniai neramumai. Kaip antai per 1987 m. Hadžą susidūrimuose tarp Irano piligrimų bei Saudo Arabijos saugumo pajėgų žuvo 402 žmonės. Kartu Iranas savo ideologinę žinutę Saudo Arabijoje skleidžia Hezbollah (tarptautinės bendruomenės pripažįstamos teroristine grupuote) pagrindu, kuri Saudo Arabijoje vien per 1990-2000 m. surengė keliolika teroristinių išpuolių, nutaikytų į strateginius karalystės infrastruktūros objektus ar JAV pajėgas, reziduojančias Saudo Arabijoje.

Lygiagrečiai nuo pat islamo revoliucijos matyti Irano ir Saudo Arabijos kova dėl įtakos regione. Čia privalu tarti dar kelis žodžius apie nepernelyg tolimą istoriją. Nuo 1980 m. Viduriniuose Rytuose vyravo tripolis galių išsidėstymas, kai regione vyravo trys didžiausios galios: porevoliucinis Iranas, Saudo Arabija ir Irakas. Valstybės per visą laikotarpį tarpusavyje konfrontavo, o Iranas su Iraku 1980-1988 m. ir kariavo. Per paskutinius XX a. metus Irakas, su ketvirta pagal dydį kariuomene pasaulyje, tampa regiono hegemonu. Viską iš esmės pakeičia 2003 m. JAV intervencija į Iraką, Saddamo Husseino valdžios nuvertimas ir Irako destabilizacija. Žlugus Bagdado valdžiai, kaip dvi lokalios regioninės galios išlieka Saudo Arabija ir Iranas. Nuo 2003 m. prasideda abiejų valstybių susidūrimai įvairiose Vidurinių Rytų šalyse. Rijado ir Teherano interesai susiduria Sirijoje, Irake, Jemene, Bahreine, didžiojoje dalyje šalių, kuriose vyko Arabų pavasario neramumai.

Esminė Saudo Arabijos ir Irano konfrontacija nuo pat 2011 m. regima būtent Sirijoje. Tik atsiradus tikimybei, kad Basharo Al Assado režimas gali būti nuverstas, Iranas kariniais ištekliais pradėjo remti Sirijos režimą. Iranas Sirijoje siekia matyti jiems palankią valdžią, o jos nuvertimas Iranui reikštų buferinės zonos praradimą – Sirija yra Irano koridorius į Viduriniųjų Rytų reikalus, per ją Iranas remia Hezbollah, spaudžia civilizacinį priešą Izraelį. Tuo tarpu Saudo Arabija, siekdama mažinti Irano regioninę įtaką, rėmė Sirijos sukilėlius su viltimi pakeisti al Assado valdžią į palankesnę savo atžvilgiu. Labai panaši matrica matyti ir Jemene, tik čia Saudo Arabija remia vyriausybines prezidento Hadi pajėgas, o Iranas – Houthi sukilėlius.

Tokia tad trumpa šiandien vėl pakilusios regioninės įtampos priešistorė. Visoje šioje dėlionėje ypatingai svarbus ir Vašingtono vaidmuo. Kaip žinia, Saudo Arabija, šalia Izraelio, yra bene pagrindinė JAV sąjungininkė Viduriniuose Rytuose. Nepaisant Saudo Arabijos finansinio pajėgumo, be Vašingtono paramos karalystė būtų sunkiai pajėgi ne tik kad konkuruoti su Iranu, bet net ir užsitikrinti savo saugumą. Tad tolimesniuose svarstymuose, į ką gali išsivystyti ši regioninė įtampa, JAV pozicija yra esminė. Vašingtono potencialių veiksmų paletė tęsiasi nuo tolimesnio ekonominio spaudimo, iki konkretaus karinio atsako.

Ekonominėje plotmėje JAV gali imtis Irano uostų blokados Persijos įlankoje. Tai būtų rimtas smūgis Irano naftos eksportui, o kartu ir atsakas į pastaraisiais mėnesiais rodytą Irano agresiją Persijos įlankoje, grasinant Didžiosios Britanijos ir Norvegijos laivams. Tačiau sykiu Iranas į tai galėtų atsakyti veiksmais Hormuzo sąsiauryje – viename kertinių pasaulio naftos transporto taškų, per kurį keliauja penktadalis visos tarptautinėse rinkose esančios naftos.

Naujos JAV ekonominės sankcijos Iranui taip pat yra įmanomas variantas, tačiau abejotina, ar tai būtų pakankamai lygiagretus atsakas ir ar juo būtų patenkintas Rijadas. Tuo labiau, kad ir dabartinės JAV sankcijos Iranui yra pakankamai skaudžios, tad vargu, ar naujas ekonominių sankcijų paketas galėtų būti bent kiek preventyviai efektyvus.

Griežtesnis JAV reakcijos variantas būtų smūgiai į Irano karinius objektus, gaminančius karinius dronus ar/ir sparnuotąsias raketas. Toks žingsnis nors ir itin rizikingas dėl tolimesnės eskalacijos, tačiau atitiktų lygiagretaus atsako principą. Tuo tarpu bet kokia JAV sausumos pajėgų operacija Irane beveik nediskutuotina – viena vertus, išmoktos Irako pamokos, kita vertus, tokia operacija būtų nepalyginamai sudėtingesnė dėl menko tarptautinės bendruomenės palaikymo, Irano režimo stabilumo, sudėtingo reljefo ir dar gausybės kitų faktorių.

Paskutiniame žodyje autorius leis sau nuskambėti kiek gąsdinančiai: nesutaikoma ir istoriškai įsitvirtinusi Saudo Arabijos ir Irano priešprieša bei didžiųjų galių dalyvavimas jame neleidžia atmesti ir labai rimto bei plataus karinio scenarijaus varianto.

JAV administracijai iškilęs galvosūkių sąrašas tikrai solidus. Vašingtonas puikiai supranta, kad jokio atsakymo į Irano veiksmus nebuvimas būtų dar viena paspirtis Teheranui plėsti regioninę įtaką bei vykdyti panašius provokatyvius žingsnius. Tačiau kartu JAV suvokia potencialių rizikų sumą: Iranas griežtai pareiškė, kad JAV atsakydama kariniu smūgiu rizikuotų pradėti plataus masto karinį konfliktą, kuriam Teheranas neva yra pasiruošęs. Žinoma, tokia Irano retorika – tai klasikinis siekis atgrasyti stipresnį priešininką nuo karinių veiksmų, kurių pasirinkimu jis rizikuotų įsitraukti į klampų konfliktą. Šios ir gausybė kitų rizikų – potenciali tolimesnė naftos pasiūlos krizė, D. Trumpo rinkėjų bazės požiūris į aktyvų dalyvavimą Vidurinių Rytų reikaluose – neabejotinai yra svarstomos Baltųjų rūmų koridoriuose.

Nepaisant to, kad JAV neskubėjo suduoti atsako iš karto po Irano išpuolių, panašu, kad atsakas yra planuojamas. Matyt, šįkart JAV nėra nusiteikusi veikti vienašališkai, o Jungtinių Tautų generalinės asamblėjos metu nuskambėjęs vieningas JAV bei didžiųjų Europos valstybių Irano agresijos vertinimas pagrindžia pastarąją tezę. Nors oficialių deklaracijų apie netgi preliminarius planus vis dar nematyti, tačiau galima tikėtis koordinuoto Vakarų atsako.

Paskutiniame žodyje autorius leis sau nuskambėti kiek gąsdinančiai: nesutaikoma ir istoriškai įsitvirtinusi Saudo Arabijos ir Irano priešprieša bei didžiųjų galių dalyvavimas jame neleidžia atmesti ir labai rimto bei plataus karinio scenarijaus varianto.