Nuomonės

2019.07.23 10:11

Aušra Kaminskaitė. Ką vaidiname gatvėse

Aušra Kaminskaitė 2019.07.23 10:11

Kanadoje gimęs gatvės teatro artistas Davidas Casselis teigia, kad Australijos klimatas yra vienas palankiausių gatvės teatro veiklai: pakankamai šilta, kad visus metus galėtum rengti pasirodymus po atviru dangumi, be to, nedažnai tenka bijoti lietaus.

Lietuvoje – priešingai: gatvės teatrui palankus oras vyrauja mažiau nei pusmetį, tačiau net jo metu negali žinoti, kada prapliups lietus ir sugadins brangią atlikėjo techninę įrangą ar nugins namo šlampančius ar tiesiog nuobodžiaujančius žiūrovus. Turbūt tai viena priežasčių, kodėl Lietuvoje neturime nuoseklesnių gatvės teatro tradicijų. Vis dėlto XXI-ame amžiuje iškyla ne tik meteorologinio, bet ir socialinio klimato problemos: pratinantis užsitikrinti įvairiapusį saugumą ir vengiant nepažinių situacijų (tam padeda galimybė rasti daugybę atsakymų mobiliųjų telefonų progralėmėse), kai kurie gatvės teatro keliami iššūkiai gali gąsdinti tiek eilinius praeivius, tiek įvairaus pobūdžio institucijas.

Šią vasarą vienas po kito skirtinguose Lietuvos kraštuose įvykę tarptautiniai gatvės teatro festivaliai ir jų iniciatyva medijose akcentuotos teigiamos šio meno ypatybės paskatino svarstyti, kokią jo reikšmę transliuoja renginių organizatoriai ir kokia ji yra ar galėtų būti realybėje. Viena vertus, gatvės teatras atrodo tokia pati žmonijos kultūros dalis kaip santuokos, karai, masinės šventės, kitaip sakant – žmonijai evoliucionuojant natūraliai susiklostęs reiškinys, patenkinantis vieną iš „duonos ir žaidimų“ reikalavimų. Jei norit – nauja gladiatorių kovos forma, kai žmogus savo noru prisistato minios teismui, neretai į jį įtraukdamas ir vieną kitą publikos narį. Kita vertus, stebint visuomenės santykį į gatvėje vykstančius spektaklius realią jų naudą užčiuopti labai sunku – žmonės susirenka, neretai pasipiktina negalintys matyti vaizdo per kitų nugaras, o pasibaigus spektakliui tuoj pat traukia savais keliais.

Spektakliai, kuriuos šiandien matome Lietuvos miestų gatvėse, dažniausiai yra aiškios struktūros darbai, finansuojami valstybinių institucijų ar nevalstybinių organizacijų (kurios paprastai irgi finansuojamos valstybinių institucijų). Kitaip sakant – pagal rašytas ir nerašytas taisykles sukurti pasirodymai. Todėl gali pasirodyti keista, kad didžiuosiuose Europos miestuose pabaisomis, mimais, auksiniais žmonėmis persirengę artistai, kuriuos išjudina į kepurę įmestas pinigas, patenka į tą pačią – gatvės teatro – kategoriją, kaip ir klasikinį teatrą primenantis spektaklis po atviru dangumi. Negana to, pirmieji yra kur kas arčiau gatvės teatro ištakų nei valstybės ar savivaldybės lėšomis sukurti „pilno metro“ darbai.

Viena vertus, gatvės teatras atrodo tokia pati žmonijos kultūros dalis kaip santuokos, karai, masinės šventės, kitaip sakant – žmonijai evoliucionuojant natūraliai susiklostęs reiškinys, patenkinantis vieną iš „duonos ir žaidimų“ reikalavimų.

Dar antroje XX amžiaus pusėje gatvės teatro artistai buvo bene geriausias nepriklausomo menininko pavyzdys: neprisirišę prie gyvenamosios vietos (nuolat keliavo, kad visus metus dirbtų vasaros sąlygomis), nesuvaržyti paskolų ar darbo sutarčių; neturintys socialinių garantijų, tačiau drauge neatsakingi finansavimo šaltiniams (uždarbį ir pinigus kūrybiniams projektams susirinkdavo iš žiūrovų gatvėse). Šiandien gatvės teatro principai neretai tapatinami su demokratijos sąvoka, tačiau kalbėdamas apie aukščiau paminėtą laikotarpį britų gatvės teatro kūrėjas Bimas Masonas dažniau užsimena apie žanro ir anarchijos sąsajas.

Ir gatvės teatras, ir anarchija žmonių pasąmonėje neretai tapatinami su taisyklių nesilaikymu, nusikalstama veikla, chaosu. Tačiau prieinamiausiuose informacijos šaltiniuose nesunku rasti paaiškinimą, kad anarchijos sąvoka neretai painiojama su anomija – situacija krašte, kai silpnėjant dorovės normoms trūkinėja visuomenės ryšiai ir atsisakoma laikytis taisyklių. Anarchijai – priešingai, reikalinga itin sąmoninga visuomenė, kurioje kiekvienas žmogus būtų atsakingas už savo ir aplinkinių gerovę – tuo nepasirūpins nei valdžia, nei hierarchinė sistema, kurių anarchijoje atsisakoma. Tokie principai buvo artimi ir gatvės artistų gyvenimo būdui – kiekvienas pats atsakingas už savo darbo vietą, žiūrovų kiekį, socialines ir kitas garantijas. Toks žmogus, anot praėjusiame šimtmetyje savo veiklą pradėjusių artistų, buvo vienas baisiausių valdininkų košmarų, nes jo laisvės neįmanoma suvaldyti biurokratijos priemonėmis.

Šiandien daugybė gatvės teatro artistų yra oficialiai deklaravę savo veiklą, moka mokesčius ir iš anksto turi derinti pasirodymų vietas. Drauge privalo paklusti miestų valdžių suformuluotoms taisyklėms, pavyzdžiui: turėti oficialų leidimą pasirodyti (kurių skaičius nuolat mažėja), viską baigti iki atitinkamos valandos, nenaudoti garso stiprintuvų, pasirodyti tik leistinose vietose, būti Europos Sąjungos piliečiu... Būtent tai derėtų vadinti didžiosiomis gatvės teatro inovacijomis.

Tuo tarpu šįmet dvidešimtą kartą Klaipėdoje vykusio festivalio „Šermukšnis“ ir antrą kartą Vilniuje surengto festivalio „SPOT“ organizatoriai savo renginių inovatyvumą grindė meno pristatymu netikėtose erdvėse. Čia norisi klausti – kokiame kontekste suvokiame inovacijas? Jeigu turime omeny lietuviams įprastesnius pasirodymus teatro salėse (nors pastaruoju metu renginiai keliasi į privačius butus, naktinį Kalnų parką, Planetariumą), kur publika susėda į bilietuose nurodytas parterio vietas, gatvės teatrą iš principo turėtume vadinti inovacija. Jei kalbame apie gatvės teatrą kaip savarankišką meno formą, kokios erdvės gali būti tradiciškesnės nei pagrindinės miesto aikštės ir kiemai?

Klaipėdos žvejų rūmų organizuojamas „Šermukšnis“ į gatvę persikėlė tik 2002-aisiais. Šįmet visi spektakliai sutalpinti Klaipėdos dramos teatro aikštėje, tik vienas parodytas miesto piliavietėje. Menų spaustuvės antrą kartą organizuojamo festivalio „SPOT“ programa apsigyvena pačiame miesto centre, vos užkabindama kiek toliau esančias erdves (pernai – Markučių parko tvenkinį, šįmet – Vingio parką). Čia norisi klausti – koks tikslas rodyti visiems prieinamus gatvės teatro spektaklius išskirtinai centrinėje miesto dalyje? Laikais, kai gatvės teatro artistai užsidirbdavo tik iš žiūrovų sumestų pinigų (vadinamieji buskers), rodytis populiariose erdvėse buvo gyvybiškai svarbu – žmonių kiekis lemdavo atlikėjų pajamas. Minėtuose festivaliuose, kaip ir daugybėje visame pasaulyje vykstančių, atlygis sumokamas iš anksto (nors dar likę tokių, kur atlygį atlikėjai susirenka „į kepurę“), o spektakliai pristatomi nemokamai, tad būtinybės rodytis centrinėje miesto dalyje tarsi nebėra.

Žinoma, egzistuoja kūrėjų ir renginių organizatorių poreikiai, kuriuos sėkmingiau tenkina centrinės gatvės – kur kas smagiau rodytis apsuptiems minios žmonių, o ir veiklos ataskaitose (už finansuotą renginį tenka kažkam atsiskaityti) tūkstantinė publika skambės geriau nei šimtinė ir padidins tikimybę vėliau sulaukti gausesnio finansavimo. Tokios jau nerašytos taisyklės, už kurių kyšo didysis šių laikų gatvės teatro paradoksas – nepriklausomybė nuo žiūrovų piniginių, prisirišant prie to, nuo ko gatvės artistai dar prieš keliasdešimt metų buvo visiškai laisvi – institucijų.

Kadaise į institucijų diktuojamus formatus niekaip netilpęs gatvės teatras šiandien tampa institucijų draugu. Pirmiausia tai skatina pačių atlikėjų noras stabiliau užsidirbti, įgyti turto, nepriklausyti nuo gamtos sąlygų (festivaliai paprastai moka atlygį net jei tenka atšaukti spektaklį dėl lietaus). Kitas dalykas – pačios institucijos, pastaraisiais dešimtmečiais vis labiau ribodamos artistų laisvę pasirodyti gatvėse, verčia kūrėjus prisitaikyti, veikti oficialiai, atsiklausti leidimo – bandantys vadovautis anarchijos principais paprastai išprašomi tvarkos sergėtojų. Štai čia atsiranda dar viena plotmė – gatvės teatras gali tapti indikatoriumi, padedančiu suvokti, kiek iš tiesų esame laisvi naudotis viešosiomis erdvėmis, ir ar tikrai patys esame jų šeimininkai?

Apie tai svarstyti paskatino ir neseniai pasirodęs Vaido Jauniškio straipsnis „Miesto akligatviai“, kuriame autorius kvestionavo sostinės savivaldybės priešrinkiminiu laikotarpiu deklaruotą dėmesį miesto gyventojų interesams, bei britų geografo Bradley L. Garretto tekstas apie Londone didėjantį visuomenei atvirų privačių erdvių (Publicly open private spaces) kiekį. Pastarasis reiškinys, kaip ir jo pasekmės, vystosi nepastebimai – miestams priklausančios erdvės parduodamos verslo įstaigoms, kurios sutvarko aplinką ir leidžia ja naudotis praeiviams, tačiau įgyja teisę nusipirktuose plotuose kontroliuoti žmonių veiklą – turi teisę uždrausti fotografuoti(s), rengti taikius protestus ar filmuoti žinių siužetus, kritikuojančius erdvės savininko veiklą. Nesunku tapti nusikaltėliu nežinant, kad pažeidi taisykles. Nesunku priprasti prie palaipsniui siaurėjančių laisvių veikti gatvėse.

Kokią vietą čia užima gatvės teatras? Tai menas, galintis padėti žmonėms suvokti laisvės naudotis viešosiomis erdvėmis ribas. Vienas lietuviškų pavyzdžių – bene prieš metus paskutinį kartą pristatyto meninio sindikato „Bad Rabbits“ gatvės pasirodymo „Pandemija“ finalas, kuomet būgnyjantys atlikėjai paskui save nuo Gedimino prospekto iki Daukanto aikštės atsivedė minią žmonių (nesankcionuotas mitingas?..), paliko aikštės centre uždegtą kapinių žvakę ir nurodė žiūrovams skirstytis. Didžiajai daliai pasitraukus pasirodė apsauginis ir pasiteiravo, iš kur žvakė ir kas už viską atsakingas. Čia kontrolės pretekstu tapo ne minia žmonių, bet nedidelė nevietoje pastatyta žvakelė. Tai suprantama – nedrąsu stoti prieš minią žmonių, o ir gatvės teatro artistai pažymi, kad pasirodymų metu prisistačius tvarkdariams žiūrovai paprastai palaiko ne pastarąjį, o atlikėją. Visgi šioje situacijoje svarbiausia tai, kad spektaklio provokacijos leidžia geriau suvokti viešose erdvėse taikomus apribojimus – koks elgesys tiesiog blaško aplinkinių dėmesį, koks gali susilaukti papeikimo, o už ką grėstų bauda.

Kokią vietą čia užima gatvės teatras? Tai menas, galintis padėti žmonėms suvokti laisvės naudotis viešosiomis erdvėmis ribas.

Žvakė Daukanto aikštėje – tikrai ne vienintelis tvarkos prižiūrėtojų dėmesio vertas „Pandemijos“ epizodas. Gedimino prospekte (tą kartą – priešais Lietuvos nacionalinį dramos teatrą) aktoriai tris kartus subūrė žmones išgertuvėms. Lietuvoje vartoti alkoholį viešose vietose uždrausta seniai, tad kas skatina žmones su didžiausiu džiaugsmu ir godumu siekti vienkartinių puodelių, taurių, stikliukų? Alkoholio pomėgis ar noras „legaliai“ nepaklusti taisyklėms, nes „vis tiek visų neišveš“? Tikėtina, kad „Pandemijos“ kūrėjai, vedami režisieriaus Agniaus Jankevičiaus sąmoningai augina anarchistinę dvasią (pavyzdžiui, geriančią publiką nuo scenos stebi popierinė Aurelijaus Verygos galva), užčiuopdami vieną svarbių gatvės teatro ypatybių ir siūlydami Lietuvos publikai laisvai jaustis ten, kur jie neabejotinai turėtų būti šeimininkai – savo miesto gatvėse.

Deja, „Bad Rabbits“ pasirodymas yra išimtis – dažniau susiduriame su gatvės teatro kaip alternatyvos institucinei veiklai devalvacija. Šią vasarą Klaipėdoje ir Vilniuje įvykę festivaliai tapo gražiomis miesto šventėmis, dar keliomis pramogomis miestiečiams. Tai nuostabu ir reikalinga, tik greta skrebena graužatis – gaunam tribūnas ir jas išnaudojam vien liaudį tenkinantiems žaidimams. Tai nėra reikalavimas festivalio organizatoriams pradėti kelti socialinę problematiką – nesant sąmoningam poreikiui, to padaryti nepavyks. Tačiau Lietuvoje vasaromis dygstant gatvės teatro apraiškoms ir profesionaliems kūrėjams kiek dažniau bandant išnaudoti šio meno galimybes, norėtųsi priminti, kad ši meno šaka, netgi neturėdama konkrečių tikslų, bet pasirinkdama statusus kvestionuojančias formas, gali visai netikėtai prisidėti prie sąmoningesnės visuomenės formavimo.