Nuomonės

2019.07.03 16:08

Bernardas Gailius. „Siaubūnas“: lietuviško sentimentalumo istorija

Visos partizanų istorijos yra lietuviškumo istorijos, dažnai atskleidžiančios mums ne tik gerąsias mūsų pačių savybes. Adolfo Ramanausko-Vanago nepagrįstas pripažinimas faktiniu valstybės vadovu priminė lietuvišką poreikį garbinti herojus užuot juos gerbus. Labai panašiai Antano Kraujelio-Siaubūno atminimo istorija išryškina kraštutinį lietuvišką sentimentalumą.

Pradėkime bent iš dalies atkurdami adekvatų vaizdą. Nors suradus palaikus jis buvo pagarsintas kaip nepasidavęs, iš tikrųjų A. Kraujelis-Siaubūnas buvo vienas iš paskutiniųjų partizanų, kurie įstrigo padėtyje be išeities.

Šie žmonės išliko gyvi ir laisvi taip ilgai, kad pergyveno patį karą. Paradoksalu, bet kartu su partizanų karo pabaiga jie prarado ir paskutinę galimybę likti gyvi.

Dauguma mūšiuose ir slaptose operacijose suimtų partizanų buvo kankinami ir kalėjo Sibiro lageriuose, bet ne vienas iš ten grįžo ir net sulaukė Lietuvos nepriklausomybės. Paskutiniųjų likimas buvo kitoks.

Pokarinis mirties bausmės suspendavimas Sovietų Sąjungoje buvo atšauktas, o partizanų legalizacija jau nebeturėjo sovietams jokios vertės. Todėl pogrindyje likusių žmonių mirtis buvo absoliučiai neišvengiama.

Tai liudija kitų paskutiniųjų partizanų pavyzdžiai. Broliai Juozas ir Izidorius Streikai legalizavosi 1958 m. Jiems buvo pažadėta amnestija, bet 1961 m. jie buvo suimti ir galiausiai sušaudyti. Pranciškus Prūsaitis buvo suimtas ir sušaudytas, Pranas Končius žuvo suimamas, Kostas Liuberskis greičiausiai slapta nužudytas.

Visi šie partizanai – situaciniai herojai. Kitaip tariant, ne didesni herojai negu visi kiti partizanai. Neteisinga sakyti, kad šie paskutinieji kažkaip ypatingai nepasidavė. Jiems nebebuvo tokio pasirinkimo – pasiduoti.

Iš viso šio konteksto A. Kraujelį-Siaubūną išskyrė jo sesuo Janina Šyvokienė. Būtent ji sukūrė sentimentaliąją jo paveikslo versiją, sugraudinusią pusę Lietuvos ir papiktinusią kitą pusę.

Seserį ir jos jausmus reikia gerbti. Bet tai neturėtų sutrukdyti pripažinti, kad jos pateikiamas brolio portretas nėra adekvatus. Tai, ką ji pavaizduoja savo pasakojimais apskritai nėra tikras žmogus. Greičiau kažkoks basas vienmarškinis ilgaplaukis pusdievis – koks jis, matyt, ir atrodė penkiolikmetei.

Štai tipiška J. Šyvokienės citata, nuolat pasikartojanti jos pasakojimuose: „Prisimenu pasimatymą miške, krūmuose. Išniro aukštas, lieknas, ilgais garbanotais plaukais, basas, „galife“ kelnėmis, drobiniais marškiniais, gražus, besišypsantis, toks pat kaip vaikystėje gimtuosiuose Kaniūkuose“. Savo įspūdžius J. Šyvokienė dar papildo ir kitų seserų žodžiais, liudijančiais A. Kraujelio-Siaubūno geležinę valią, taikų būdą ir nepaprastą gebėjimą sutarti su kitais žmonėmis.

Akivaizdu, kad tai nėra tikro žmogaus savybių rinkinys. Jei nežinotume apie A. Kraujelio-Siaubūno artimųjų patirtas kančias, jų piešiamas „paskutiniojo partizano“ paveikslas atrodytų gerokai per saldus.

Bet visuomenėje mes nedrįstame jausmingo J. Šyvokienės pasakojimo atsverti kokia nors santūresne reakcija. Gal net ir nenorime: juk smagu, kai trykšta „jausmų fontanas“. Todėl jis ir trykšta nenustodamas.

Sentimentali A. Kraujelio-Siaubūno versija iššaukė ne mažiau sentimentalią kontroversiją. Jis buvo apkaltintas žudynėmis, kuo, žinia, galima apkaltinti didžiąją dalį partizanų. Kaltintojai pabrėžė tokiu būdu reaguojantys į perdėtą A. Kraujelio-Siaubūno „heroizavimą“.

Štai kaip suformulavo atkakliausias kritikas Jurgis Jurgelis: „Siaubūnas, ko gero, nedalyvavo nei viename mūšyje, nei viename ginkluotame susirėmime su okupantais, nenukovė nei vieno enkavedisto, nepavaikė po rudenio laukus net išgėrusio stribuko. Būdamas ginkluotas, ginkluotų vengė. Kraujelis buvo pabaisa beginkliams“.

Griežtai istoriškai vertinant, tai ne visai tiesa. Tą griežtą vertinimą ir reikėjo išsakyti. Bet net istorikai šioje diskusijoje pasidavė jausmingumui. Arvydas Anušauskas taip atsakė J. Jurgeliui: „Ar gali suprasti generolas tą merginą, kuri stribų pasiųsta pasiūlyti bunkeryje užkluptam partizanui pasiduoti pati dingo bunkerio tamsoje su savo mylimuoju? Tūkstančiai tokių pavyzdžių yra mūsų nesenoje istorijoje. Ir tūkstančiai jau nebegali atsakyti generolui“.

Būtų sunku patikėti, jei nematytum to savo akimis. Bet faktas: net diskutuodami apie žiauriausius laikus ir labiausiai sukrečiančius žmonių išgyvenimus lietuviai gali pokalbį paversti muilo operos stiliaus apsikeitimu banalybėmis. Tai, mano galva, yra didžiausia A. Kraujelio-Siaubūno istorijos pamoka.

Man pačiam paskutinieji partizanai atrodo išgyvenimo herojai. Prireikė visų pakankamai profesionalios KGB pastangų, kad nužudytų tuos kelis žmones.

Bet kas gi įžvelgs jų gyvybingumą šiame atodūsių debesyje?

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.