Lietuvos gyventojai neatsigina šliužų. Feisbuko dekoratyvinių augalų ir daržininkų grupėse žmonės kelia nuotraukas, kuriose šliužų dydis lyginamas su automobilio signalizacijos pulteliu ar žirklėmis. Rašoma, kad bestuburiai „ėda viską, kas papuola“, smaguriauja net ir kačių ėdalu. Be kita ko, jų yra tiek daug, kad kiekvieną vakarą iš nedidelio daržo galima surinkti po kibirėlį šliužų. Tad pagrindinis klausimas – naikinti ar leisti gyventi?
Ispaninis arionas
Anot atmintinę gyventojams dėl invazinių šliužų parengusių Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro (VU GMC) zoologų dr. Gritos Skujienės ir Manto Adomaičio, visų pirma labai svarbu atskirti vietines šliužų rūšis nuo invazinių.
Dr. G. Skujienės teigimu, Lietuvoje aptinkama bent 21 šliužų rūšis. Labiausiai paplitusi invazinė rūšis yra luzitaninis arionas, arba ispaninis arionas (Arion lusitanicus, sinonimas – A. vulgaris).
Remiantis Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, šis šliužas Lietuvoje pirmą kartą aptiktas 2008 metais Kaune, tačiau dabar yra stipriai paplitęs visoje Lietuvos teritorijoje. Suaugęs luzitaninis arionas yra didelis (7–15 cm ilgio) vienspalvis oranžinės arba rudos spalvos šliužas. Ispaniniams arionams būdingas hermafroditizmas. Jų gyvenimo ciklas paprastai trunka vienerius metus. Kiaušinius deda vasarą ir rudenį (intensyviausiai).
Šis šliužas vadinamas luzitaniniu arionu, nes yra kilęs iš Luzitanijos, Ispanijos regiono. Nuo praėjusio amžiaus vidurio pastebėtas aktyvus šios rūšies plitimas Europoje rytų kryptimi. Dabar ši rūšis paplitusi beveik visose Europos valstybėse. Lietuva yra viena paskutinių valstybių, kur atsirado šis šliužas.
Manoma, kad luzitaninis arionas plinta gabenant augalus ir dirvožemį, į kurį patenka šliužų ir jų kiaušinių. Atsiradęs naujoje vietoje šis šliužas greitai adaptuojasi prie naujų klimato sąlygų. Eksperimentais nustatyta, kad luzitaninis arionas yra atsparesnis žemoms temperatūroms ir sausrai nei kiti šliužai, greičiau dauginasi dėl trumpo brendimo laiko (iki 5 mėn.), pasižymi dideliu masės augimo greičiu ir dideliu vislumu (vienas individas padeda iki 400 kiaušinių). Įsitvirtinti naujoje vietovėje padeda didelis mitybinis plastiškumas.
Kaip rašoma VU GMC biologų atmintinėje, šis šliužas išsiskiria savo visiškai juoda akių ir burnos čiuopiklių spalva (kitų šliužų būna šviesesnė), tuo, kad gali stipriai susitraukti ir tokios formos išlikti ilgą laiką.
Ispaninio ariono jaunikliai (nuo 0,5–1,5 cm ilgio) yra rusvi su dviem ryškiomis verpstės formos juostomis išilgai kūno šonų, taip pat turi juodus čiuopiklius.
Anot specialistų, svarbu invazinius šliužus nesupainioti su vietinėmis Arion fuscus ir Arion ater rūšimis. Arion ater yra saugomas ir yra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Margi šliužai
Kai kuriuose daržuose prisiveisė ir margos išvaizdos šliužų. Anot dr. G. Skujienės, vietinis Lietuvoje yra Limax cinereoniger – juosvasis šliužas. Jo kūnas išilgai nusėtas šviesiais ir tamsiais dryžiais, tačiau mantija – skydelis, sraigės kriauklės likutis (dalis, esanti arčiausiai galvos), įprastai yra vienspalvis, tamsus.
L. cinereoniger galima supainioti su didžiuoju, pramintu leopardiniu arba tigriniu, šliužu (Limax maximus). Pastarojo kūnas taip pat dryžuotas (įprastai tai – juodi ir rudi dryžiai), tačiau pagrindinis skirtumas, kad jo mantija nėra vienspalvė, o priešingai – dėmėta.
G. Skujienės teigimu, didysis šliužas yra svetimžemis, bet ne invazinis, tad jo populiaciją reikėtų reguliuoti pagal situaciją.
„Jis irgi keliauja su žmogumi ir jei jų per daug prisiveisia (esant tinkamoms sąlygoms), žmogus gali jų gausumą reguliuoti – jis [Limax maximus] gali būti naikintinas. Esu buvusi sode, kuriame žmonės kasdien surinkdavo po kelias dešimtis. Esu buvusi ir sename name Pagėgiuose, kurio rūsyje L. maximus žiemojo – jų buvo daug, kažkiek apgriauždavo bulves, bet žmonės nieko nedarė“, – LRT.lt rašė mokslininkė.
Kaip kovoti su invaziniu ispaniniu arionu?
Luzitaninis, arba ispaninis arionas, laikomas invazine rūšimi, nes plinta dėl žmonių veiklos, kenkia žemės ūkiui, sukeldamas ekonominę žalą ūkininkams, ir kelia grėsmę vietinių moliuskų įvairovei. Dėl to šios rūšies šliužus svarbu naikinti. G. Skujienė ir M. Adomaitis pataria, kas veiksmingiausia skirtingais mėnesiais.
Birželio mėnesį dauguma šliužų yra 2–4 cm ilgio. Šiuo metu visų pirma svarbu pašalinti visas pastebėtas bestuburių slėptuves, kompostą laikyti sandariuose dengtuose konteineriuose.
Šliužus veiksmingiausia gaudyti skystomis jaukinėmis gaudyklėmis – į plastikinius indus įpiltu rūgstančiu kompotu, alaus raugu, kuriose šliužai paskęsta.
Be to, veiksminga gaudyti slėptuvių tipo gaudyklėmis, kurios gaminamos iš drėgnų skudurų, medžio plokščių ir pan., po jomis paliekant masalo, pvz., kitų sunaikintų šliužų kūnus, moliūgų ar kito sugedusio maisto atliekų.
Visgi šliužus galima rinkti ir rankomis. Čia gali padėti ir laisvai vaikštančios vištos bei kiti paukščiai. Labiausiai tinka antys bėgikės.
Liepą dauguma šliužų pasiekia 4–6 cm ilgį. Šiuo laikotarpiu būtinas žolės pjovimas ir atsakingai parinktos kompostavimo vietos (negalima to daryti grioviuose ir prie vandens bei kitose vietose, kur yra pavėsis) arba komposto išvežimas (ne tik savo, bet ir kaimynų).
Esant drėgnoms dienoms, būtina sutarus su kaimynais vienu metu organizuoti „šliužų naikinimo talkas“, kurių metu išsiaiškinama, kuriose vietose telkiasi šliužai (kompostai, apleistos, unksmingos vietos), ir ten jie naikinami. Be to, vietos aptvarkomos, kad šliužams nebeliktų tinkamų vietų veistis.
Tą pačią „šliužų naikinimo talkų“ savaitę reiktų sutarti, kad visi kaimynai kas dieną po kelias valandas skirs šliužams naikinti savo ir apleistų kaimynų sodybose (rinkti ir naikinti reikėtų tol, kol nebebus randamas nė vienas šliužas).
Liepą taip pat tinka ir visos kitos šliužų gaudymo bei naikinimo priemonės, nes šliužų gausumas liepos pabaigoje pasiekia piką.
Rugpjūčio mėnesį šliužai būna 6 cm ilgio ir didesni. Šį mėnesį šliužams naikinti tinka visos priemonės, kurios rekomenduojamos liepą, tačiau didesnis dėmesys telkiamas į kiaušinių dėčių paiešką ir besiporuojančių šliužų naikinimą. Suaugę šliužai bet kuriuo atveju patys žus.
Ispaninio ariono kiaušiniai balsvi, nepermatomi, apie 4–5 mm skersmens, sudėti krūvelėmis po 60–200, randami po netvarkingai paskleistu kompostu krūvos pakraščiuose, po įvairiomis nuokritomis ir grumstais, vazonais ir įvairiomis dekoratyvinėmis figūromis ant žemės, po plytelėmis ir kitais tako elementais. Paprastai kiaušinių dėjimo vieta yra labiau drėgna ir pavėsyje, nei aplink esančios erdvės.
Radus kiaušinius, juos reikėtų sutrinti arba sutrypti.
Rudenį efektyvios šios priemonės: kiaušinių naikinimas, moliuskocidų naudojimas, naikinant jaunus, ką tik išsiritusius šliužus
Prieš žiemą svarbu kuo geriau apžiūrėti ir sutvarkyti visas galimas šliužų slėptuves.
Šliužų naikinimas moliuskocidais
Moliuskocidų negalima berti vandens apsaugos zonose: 10 metrų atstumu nuo upelių, tvenkinių ir mažesnių nei 2 ha ežerų,100 metrų atstumu nuo didelių tvenkinių.
Pavasarį juos geriausia pradėti naudoti tuoj pat po augalų sėjos ar sodinimo, kai galimas vienkartinis paskleidimas visame plote.
VU GMC zoologai Lietuvoje rekomenduoja naudoti tik chemines priemones su geležies ortofosfatu, kurias svarbu naudoti ne daugiau kaip 4 kartus per sezoną nuo ankstyvo pavasario. Pakartotinai galima barstyti tada, kai granulių nebesimato dėl jų sugraužimo. Barstant reikia saugoti, kad granulių nepatektų ant augalų lapų ir žiedynų, į vandenį. Priemonė nėra įsisavinama augalų, nes čia naudojama forma nėra tinkama.
Šliužai noriai ėda šias granules – pora savaičių ir daržovių nuėdimas sumažėja pusiau, bet šliužų mirštamumas labai mažas. Šie moliuskocidai veiksmingesni jauniems šliužams, todėl juos rekomenduojama naudoti balandžio pabaigoje ir rugpjūčio pabaigoje.
Moliuskocidus galima saugiai patalpinti į specialius dėklus, išdėliojant juos 10 metrų atstumu vienas nuo kito. Tokias gaudykles galima naudoti arti vandens. Šliužų santalkų vietose ar slėptuvėse dėklų su moliuskocidais sezono metu gali būti nuolat.
Šliužų naikinimas druska
Atskiroje talpoje surinkti šliužai gali būti naikinami panaudojant maistinę arba techninę druską, įvairius rūgščius tirpalus, negesintas kalkes. Dėl šių medžiagų poveikio šliužai per kelias minutes dehidratuoja ir miršta.
Taikomos baudos
Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 3042 straipsniu, Lietuvoje yra skiriamos baudos už invazinių rūšių valdymo priemonių nevykdymą.
Invazinių rūšių laikymas, auginimas, veisimas, dauginimas, mainymas, įvežimas į Lietuvos Respubliką, išvežimas iš Lietuvos Respublikos, vežimas per Lietuvos Respublikos teritoriją ar kitoks naudojimas pažeidžiant invazinių rūšių naudojimą, valdymą, gausos reguliavimą ir plitimo prevenciją reglamentuojančius teisės aktus ar Reglamentą (ES) 1143/2014 užtraukia baudą asmenims nuo 280 iki 1550 eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 300 iki 2300 eurų.
Be to, invazinių rūšių pateikimas rinkai, tyčinis paleidimas į aplinką ar tyčinė introdukcija pažeidžiant invazinių rūšių naudojimą, valdymą, gausos reguliavimą ir plitimo prevenciją reglamentuojančius teisės aktus ar Reglamentą (ES) 1143/2014 užtraukia baudą asmenims nuo 300 iki 800 eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 800 iki 1500 eurų.
Aplinkos ministerija prašo gyventojus ir savivaldybes registruoti pastebėtas invazines rūšis, tarp jų ir šliužus, Biologinės įvairovės informacinės platformos Invazinių rūšių informacinėje sistemoje, kad būtų galima stebėti jų plitimą ir planuoti naikinimo veiksmus.
