„Mūsų vidinis pasaulis yra labiau apčiuopiamas, nei ilgą laiką manėme“, – sako neuromokslininkė Laura Bojarskaitė. Tinklalaidėje „Smegenų DNR“ ji pasakoja apie daug diskusijų keliančius tyrimus, kuriuose dirbtinis intelektas (DI) iš žmogaus smegenų aktyvumo rekonstruoja matomus vaizdus.
L. Bojarskaitė siūlo įsivaizduoti situaciją: žmogus tyliai sėdi ir tiesiog žiūri priešais save, o kompiuteris, remdamasis vien smegenų aktyvumu, gali apytiksliai atkurti tai, ką jis mato. „Dar visai neseniai tai skambėjo kaip mokslinė fantastika, tačiau šiandien tai jau tampa realybe“, – teigia neuromokslininkė.
Plačiau – garso įraše:
Pasak jos, vienas labiausiai aptarinėjamų proveržių šiuolaikiniame neuromoksle – dirbtinio intelekto gebėjimas iš smegenų aktyvumo rekonstruoti vaizdus.
Kad suprastume šį procesą, pirmiausia reikia pažvelgti į smegenų veiklą. Kai žmogus stebi aplinką – pavyzdžiui, šunį pievoje – smegenyse, ypač regos žievėje, susidaro specifinis aktyvumo modelis.
„Tai nėra nuotrauka smegenyse. Veikiau sudėtingas neuronų aktyvumo raštas – signalų žemėlapis, atspindintis tai, ką žmogus mato“, – aiškina L. Bojarskaitė.
Šiuos signalus mokslininkai fiksuoja naudodami funkcinį magnetinį rezonansą (MRT). Šis metodas tiesiogiai „nemato“ minčių – jis matuoja kraujo deguonies pokyčius, kurie parodo, kurios smegenų sritys tuo metu yra aktyvesnės.
„Tai netiesioginis, tačiau labai informatyvus smegenų veiklos žemėlapis“, – sako neuromokslininkė.
Mokosi smegenų „kalbos“
Būtent čia į pagalbą ateina DI. Pastaraisiais metais mokslininkai pradėjo naudoti vadinamuosius generatyvinius modelius, gebančius kurti vaizdus iš įvairių tipų duomenų.
„Tie patys principai, kurie leidžia sugeneruoti vaizdą iš tekstinio aprašymo, dabar pritaikomi ir smegenų signalams“, – aiškina L. Bojarskaitė.
Anot jos, eksperimentų metu žmogus guli magnetinio rezonanso tomografijos aparate ir stebi daugybę skirtingų vaizdų, o tuo metu registruojamas jo smegenų aktyvumas.
„Dirbtinis intelektas mokosi susieti tam tikrus smegenų aktyvumo modelius su tam tikrų tipų vaizdais. Kitaip tariant, jis mokosi „kalbos“, kuria smegenys koduoja tai, ką mes matome“, – aiškina neuromokslininkė.
Kai DI modelis pakankamai išmokomas, žmogui parodomas naujas vaizdas, kurio sistema anksčiau neanalizavo. Tuomet ji, remdamasi vien smegenų signalais, bando atkurti matytą vaizdą.
„Rezultatas nėra tobula kopija, bet jis struktūriškai panašus į originalą“, – sako L. Bojarskaitė.
Pasak jos, jei žmogus stebėjo gyvūną, modelis sugeneruoja gyvūną primenantį vaizdą. Jei buvo matomas miestas, atkurtame vaizde atsiranda pastatai, šviesos ir urbanistinė aplinka. O jei žmogus žiūrėjo į veidą, dirbtinis intelektas gali atkurti jo kontūrus.
Dar labiau mokslininkus domina tai, kad naujausiuose tyrimuose pradėta rekonstruoti ne tik tai, ką žmogus mato, bet ir tai, ką jis įsivaizduoja ar girdi, pavyzdžiui, klausydamasis istorijų. „Tai jau žingsnis arčiau žmogaus vidinio pasaulio atkūrimo“, – teigia L. Bojarskaitė.
Vis dėlto, kaip pabrėžia tinklalaidės autorė, svarbu labai aiškiai nusibrėžti ribą – tai nėra minčių skaitymas. „Dirbtinis intelektas nežino jūsų paslapčių ir negali spontaniškai „perskaityti“ minčių“, – sako neuromokslininkė.
Anot jos, ši technologija veikia tik tada, kai modelis ilgą laiką treniruojamas su tuo pačiu žmogumi, surenkamas didelis kiekis duomenų, o visa sistema veikia griežtai kontroliuojamomis laboratorinėmis sąlygomis.
„Šiandien tai nėra įrankis, kurį būtų galima pritaikyti kasdienybėje“, – pažymi ji.
Tačiau, pasak neuromokslininkės, pati kryptis yra labai aiški – būtent todėl ši tema kelia tiek daug diskusijų.
Ką tai reiškia mums?
Pirmiausia, tokie tyrimai keičia mūsų supratimą apie smegenis. Jie rodo, kad mintys nėra visiškai nematomos ar abstrakčios – jos turi tam tikrą struktūrą ir modelius, kuriuos bent iš dalies galima atkurti.
„Mūsų vidinis pasaulis yra labiau apčiuopiamas, nei ilgą laiką galvojome“, – sako L. Bojarskaitė.
Ne mažiau svarbūs ir privatumo klausimai. Iki šiol mintys buvo laikomos nepasiekiama vidine erdve. „Ši technologija rodo, kad ateityje ši riba gali pradėti keistis“, – teigia neuromokslininkė.
Pasak jos, tai nėra artimiausios ateities scenarijus, tačiau jau dabar kyla svarbių etinių klausimų apie tai, kaip tokios technologijos galėtų būti naudojamos.
Kita vertus, ši kryptis atveria ir didžiules galimybes medicinoje bei kalbant apie pagalbą žmonėms.
„Žmonėms, kurie negali kalbėti – pavyzdžiui, po insulto ar esant paralyžiui – tai galėtų tapti nauju komunikacijos būdu. Ne per raumenis, o tiesiogiai per smegenų signalus“, – aiškina L. Bojarskaitė.
„Ta pati technologija, kuri gali kelti nerimą, gali tapti ir neįtikėtinai galingu pagalbos įrankiu“, – priduria ji.
Pasak laidos autorės, bene svarbiausia šių tyrimų mintis yra ta, kad žmogaus smegenys nuolat kuria vidinį pasaulio vaizdinį, o dabar žmonija pradeda kurti technologijas, galinčias bent iš dalies tą vaizdinį pamatyti ir atkurti.
„Klausimas šiandien jau nebe tas, ar tai įmanoma. Klausimas – kaip nuspręsime tai naudoti“, – apibendrina L. Bojarskaitė.
Parengė Ignas Ramanauskas.
