Visatoje galaktikos nėra išsibarsčiusios atsitiktinai – jos sudaro milžinišką tinklą iš sankaupų, kurias jungia siūlai ir plokštumos. Šis vadinamasis kosminis voratinklis yra tarsi Visatos struktūros skeletas, jungiantis galaktikas ir spiečius į vieną sistemą. Kuo detaliau išmatuojame voratinklio savybes, tuo geriau suprantame Visatos struktūrų formavimosi istoriją ir kokie procesai jai turėjo didžiausią įtaką.
Iki šiol tą detaliai padaryti buvo įmanoma tik aplinkinėje Visatoje, o labai tolimiems laikotarpiams trūko jautrumo ir gebėjimo tiksliai matuoti atstumus. Dabar astronomai, naudodami didžiausią iki šiol atliktą Jameso Webbo teleskopo apžvalgą COSMOS-Web, sukūrė detaliausią kosminio tinklo erdvėlapį, siekiantį laikus, kai Visatai buvo vos apie milijardą metų.
Apžvalga apima maždaug trijų pilnačių dydžio dangaus plotą; jame identifikuota 164 000 galaktikų su pakankamai patikimais atstumo vertinimais. Remdamiesi šiais duomenimis, tyrėjai apskaičiavo aplinkos tankio struktūrą per visą Visatos istoriją nuo pirmojo milijardo metų iki šių dienų.
Palyginimas su ankstesniais Hubble'io teleskopo erdvėlapiais tame pačiame dangaus plote rodo reikšmingą pažangą: dariniai, kurie anksčiau atrodė kaip viena struktūra, dabar išsiskiria į daugelį ir atskleidžia daugybę smulkių detalių.
Rezultatai atskleidė, kaip kosminis tinklas valdo galaktikų evoliuciją per visą Visatos istoriją. Galaktikose esančių žvaigždžių populiacijos masė visais laikais koreliuoja su aplinkos tankiu – masyvesnės galaktikos telkiasi tankesnėse zonose.
Žvaigždėdaros sparta su aplinkos tankiu siejasi sudėtingiau: aktyvios galaktikos beveik per visą Visatos istoriją sparčiau žvaigždes formuoja tankesnėse aplinkose, o neaktyvios per antrą istorijos pusę pasižymi priešinga koreliacija.
Be to, galaktikos nustoja formuoti žvaigždes dėl skirtingų priežasčių: pirmuosius tris milijardus metų daugiausiai dėl to, kad užauga pernelyg masyvios, o vėliau – dėl tankios aplinkos poveikio. Visa tai rodo, kad tankiose kosminio tinklo zonose galaktikos anksčiau sukaupė masę, bet vėliau tos pačios aplinkos ėmė slopinti žvaigždžių gamybą.
Tyrimo autoriai visus duomenis paskelbė viešai, kad kiti mokslininkai galėtų padaryti naujų įdomių įžvalgų.
Tyrimas čia.
