Italijai priklausančioje Sicilijos saloje esantis Etnos kalnas jau tūkstančius metų beveik be perstojo spjaudo lavą, keldamas grėsmę gyventojams, bet tuo pačiu metu sudarydamas palankias sąlygas augalijai ir gyvūnijai.
Etnai priklauso keletas titulų. Šis kalnas yra:
- didžiausias ir aktyviausias Europos ugnikalnis;
- vienas iš atidžiausiai stebimų ugnikalnių pasaulyje;
- vienas iš ilgiausiai tiriamų ugnikalnių pasaulyje;
- UNESCO pasaulio paveldo objektas.
Kur yra Etnos kalnas?
3357 metrų aukščio Etna stūkso virš Katanijos miesto rytinėje Sicilijos pakrantėje, Italijoje. Jos plotas – 1250 kvadratinių kilometrų.
Kokio tipo ugnikalnis yra Etna?
Etną geologai ir vulkanologai vadina stratovulkanu arba sudėtiniu ugnikalniu.
Stratovulkanams būdingi statūs šlaitai ir daug per dešimtis ar šimtus tūkstančių metų susiformavusių atskirų židinių.
Italijos nacionalinio geofizikos ir vulkanologijos instituto (INGV) duomenimis, Etnos išsiveržimų istorija siekia daugiau nei 500 000 metų, tačiau dabartinę kūgio formą kalnas įgavo tik per pastaruosius šimtą tūkstančių metų.
Išsiveržę stratovulkanai gali būti labai sprogūs. Iš jų veržiasi įvairių tipų magma, įskaitant bazaltą, andezitą, dacitą ir riolitą.
2013 m. į pasaulio paveldo sąrašą Etnos kalną įtraukusios UNESCO atstovai teigė, kad tai yra „kultinė vietovė“, turinti įtakos vulkanologijai, geofizikai ir kitoms Žemės mokslo disciplinoms. Ugnikalnis taip pat palaiko svarbias sausumos ekosistemas, įskaitant endeminę augaliją ir gyvūniją, o dėl savo aktyvumo yra natūrali ekologinių ir biologinių procesų tyrimo laboratorija“.
Kaip dažnai Etna veržiasi?
Sunku nustatyti tikslų Etnos kalno keliamo pavojaus lygį. 2025 m. birželį prasidėjus pastarajam Etnos išsiveržimui, INGV paskelbė „pagrindinį“ pavojaus lygį.
Nors ugnikalnis jau tūkstančius metų be perstojo spjaudo lavą, vulkanologai naujus išsiveržimus fiksuoja bent kartą ar du per metus.
INGV duomenimis, Etnos kalnas yra nuolatinio aktyvumo būsenoje, kai „vyksta nuolatinis dujų išsiskyrimas, galintis peraugti į mažos energijos strombolinį aktyvumą“.
„Strombolinis“ aktyvumas yra toks išsiveržimo tipas, kurį sukelia besiplečiančios dujos, išmetančios žėrinčios lavos sankaupas beveik nenutrūkstamu mažų išsiveržimų ciklu.
Etnoje taip pat būna „terminalių ir subterminalinių išsiveržimų“ ugnikalnio viršūnėje ar netoliese esančiuose krateriuose ir „šoninių bei ekscentrinių išsiveržimų“ ugnikalnio šlaituose esančiose angose.
Kokią grėsmę Etna kelia žmonėms?
5–10 km spinduliu aplink ugnikalnį gyventojų beveik nėra, o gyvenantiems netoli kalno nuolat kyla smulkių išsiveržimų metu pažyrančių nuolaužų ar išmetamų dulkių pavojus.
Yra žinoma, kad lavos srautai buvo pasiekę rytinę Sicilijos pakrantę ir nutekėję į Jonijos jūrą.
Atstumas nuo Etnos iki Katanijos, kurioje gyvena daugiau kaip 300 000 žmonių, siekia apie 40 km.
Kylyje (Vokietija) įsikūrusio GEOMAR Helmholco vandenynų tyrimų centro atlikti tyrimai parodė, kad rytinis Etnos kalno šlaitas „lėtai slenka į jūrą“.
2021 m. Helmholco geomokslų centro mokslininkai teigė, kad šlaitas slenka į Jonijos jūrą centimetrų per metus greičiu. „Tokie nestabilūs flangai gali sugriūti, sukeldami nuošliaužas, kurios savo ruožtu gali iššaukti cunamį“, – teigė mokslininkai. Taip jau buvo nutikę praeityje, prieš maždaug 8000 metų.
Kuo ypatinga Etnos flora ir fauna?
Etnos kalne ir jo apylinkėse gyvena įvairūs gyvūnai: lapės, laukinės katės, dygliakiaulės, miškinės kiaunės, triušiai, kiškiai ir plėšrieji paukščiai, įskaitant paukštvanagius, suopius, pelėsakalius, sakalus keleivius ir kilniuosius erelius.
Ūkininkavimas paliko ryškų pėdsaką Etnos apylinkėse, nes ugnikalnio dirvožemis itin tinkamas žemdirbystei.
Kaip aiškina Britų geologijos tarnyba, „Vulkaninės kilmės nuosėdose gausu magnio ir kalio [...] vulkaninėms uolienoms ir pelenams vėstant, išsiskiria šie elementai], todėl susidaro itin derlingi dirvožemiai“.
Ugnikalnis taip pat suformavo aplinkinę augmeniją: čia auga vynuogynai, alyvmedžių giraitės, sodai, lazdynų ir pistacijų gojeliai, o kraštovaizdžiui arčiau kalno viršūnės būdingi beržai.
