Ilgaamžiškumo tema pastaruoju metu sulaukia vis daugiau dėmesio – mokslas vis aktyviau ieško atsakymų ne tik į tai, kaip prailginti gyvenimą, bet ir kaip išlaikyti aštrų protą senstant. Apie tai tinklalaidėje „Smegenų DNR“ pasakoja neuromokslininkė Laura Bojarskaitė, pristatydama vadinamuosius supersenjorus ir naujausius tyrimus apie jų smegenis bei gyvenimo būdą.
L. Bojarskaitė siūlo įsivaizduoti du aštuoniasdešimtmečius. Vienam vis dažniau tenka ieškoti akinių, vardai slysta iš atminties, o mintys nutrūksta sakinio viduryje. Kitas priešingai – aiškiai prisimena senus įvykius, greitai perpranta naujus dalykus, net technologijas.
„Ilgą laiką sakydavome – geri genai arba sėkmė“, – sako L. Bojarskaitė. Tačiau, anot jos, šiandien aišku, kad vaizdas daug sudėtingesnis.
Plačiau – garso įraše:
Apie tai neuromokslininkė kalba pristatydama vadinamuosius supersenjorus (angl. superagers) – žmones, kurių smegenys, kaip rodo naujausi tyrimai, išlaiko itin aukštą atminties lygį ir net senatvėje išlieka aktyvios neuronų formavimosi procesuose.
„Tai dažniausiai vyresni nei 80-ies žmonės, kurių epizodinė atmintis – gebėjimas prisiminti įvykius, pokalbius, istorijas – išlieka panaši į gerokai jaunesnių“, – aiškina L. Bojarskaitė.
Kad suprastų, kas vyksta supersenjorų smegenyse, mokslininkai daugiausia dėmesio skiria hipokampui – smegenų sričiai, atsakingai už naujų prisiminimų formavimą. „Tai mūsų vidinis gyvenimo archyvas“, – sako tinklalaidės autorė.
Būtent šiame kontekste ilgą laiką buvo diskutuojama, ar suaugusio žmogaus smegenyse dar gali formuotis nauji neuronai.
L. Bojarskaitė nurodo, kad vieno tyrimo metu analizuoti po mirties paaukoti žmogaus hipokampo audiniai.
„Mokslininkai tyrė šimtus tūkstančių atskirų ląstelių branduolių. Vienu metu vertinta, kokie genai tose ląstelėse yra aktyvūs ir kokios genetinės programos jose tarsi „atidarytos“ bei pasiruošusios veikti“, – pasakoja neuromokslininkė.
Pasak jos, iš viso buvo ištirta apie 356 tūkst. hipokampo ląstelių branduolių iš skirtingų grupių. Tarp jų – jauni suaugusieji, įprastai senstantys vyresni žmonės, žmonės su ankstyvais Alzheimerio ligos požymiais, sergantieji Alzheimeriu ir supersenjorai.
Būtent pastarųjų grupėje užfiksuotas skirtumas.
„Jų hipokampe rado maždaug dvigubai daugiau jaunų, dar nesubrendusių neuronų. Kitaip tariant, jų atminties centras vis dar rodė ryškius biologinio atsinaujinimo ženklus“, – sako L. Bojarskaitė.
Genų ir gyvenimo būdo sąveika
Natūraliai kyla klausimas – kodėl vienų žmonių smegenyse šis procesas išlieka aktyvesnis nei kitų?
Pasak L. Bojarskaitės, mokslininkai kol kas neturi vieno galutinio atsakymo, tačiau turi aiškėjančią hipotezę.
„Manoma, kad šių žmonių smegenyse išlieka palankesnė hipokampo mikroaplinka“, – sako tinklalaidės autorė.
Tai reiškia, kad ne tik gali formuotis daugiau naujų neuronų, bet jiems taip pat lengviau išgyventi, subręsti, užmegzti ryšius ir įsilieti į veikiančius atminties tinklus, priduria ji.
Tačiau lieka dar vienas klausimas – kodėl ši aplinka vienų žmonių smegenyse išlieka palanki, o kitų ne? Ar tai nulemia vien genetika, ar vis dėlto svarbų vaidmenį atlieka gyvenimo būdas?
„Į šiuos klausimus mokslas dar neturi tikslių atsakymų, tačiau kryptis gana aiški: greičiausiai tai yra genų ir gyvenimo būdo sąveika“, – teigia neuromokslininkė.
Ji aiškina, kad dalis žmonių gali turėti palankesnį biologinį startą, tačiau tai, ar hipokampas išlaikys gebėjimą formuoti ir išsaugoti naujus neuronus iki labai vėlyvo amžiaus, tikėtina, stipriai priklauso nuo viso gyvenimo patirčių ir įpročių.
Signalas, kad pasaulis vis dar įdomus
L. Bojarskaitė pastebi, kad ankstesni supersenjorų tyrimai išryškina pasikartojančius gyvenimo būdo bruožus.
„Šie žmonės dažniausiai ilgiau išlieka socialiai aktyvūs, palaiko artimus ryšius su šeima ir draugais, daug bendrauja, domisi kitais ir išlaiko smalsumą pasauliui. Jie taip pat išlieka mentaliai aktyvūs – skaito, mokosi, domisi naujais dalykais, sprendžia problemas, keliauja ir keičia rutiną“, – kalba ji.
Anot neuromokslininkės, tai glaudžiai siejasi su tuo, ką žinome apie hipokampo neurogenezę – naujų nervinių ląstelių susidarymą hipokampe.
„Naujų neuronų formavimąsi ypač palaiko fizinis aktyvumas, naujos patirtys, mokymasis, socialiniai ryšiai, mažesnis lėtinis stresas, kokybiškas miegas ir mažesnis uždegiminis fonas organizme“, – teigia L. Bojarskaitė.
Todėl, pasak jos, vis daugiau duomenų rodo, kad dalis vadinamojo kognityvinio atsparumo nėra vien įgimta savybė – jis formuojasi visą gyvenimą.
„Tai tarsi per daugelį metų nuosekliai siunčiamas signalas smegenims, kad pasaulis vis dar įdomus, kad verta mokytis, prisitaikyti, kurti naujas jungtis ir nenustoti augti“, – aiškina neuromokslininkė.
„Galbūt todėl kai kurių žmonių smegenys net sulaukus 80 ar 90 metų vis dar tarsi siunčia žinutę: „Augimas dar nesibaigė“, – svarsto ji.
Parengė Ignas Ramanauskas.
