Rugpjūčio 25 d. feisbuke pasklido vaizdo įrašas, kuriame Kauno marių vanduo yra nusidažęs ryškiai žalia spalva. Internautai spėliojo, ar tai kasmetinis vandens žydėjimas, ar visgi cheminė tarša. Kauno technologijos universiteto (KTU) ir Gamtos tyrimų centro (GTC) mokslininkės LRT.lt patvirtino, kad vanduo vaizdo įraše žydi, ir rekomendavo jame nesimaudyti tiek dabar, tiek ir kuris laikas po to, kai jis vėl taps skaidrus.
„Vaizdo įraše matomas vandens žydėjimas – eutrofikacijos procesas, kurio intensyvumas gali skirtis priklausomai nuo vyraujančio vėjo, sunešančio fitoplanktoną į pakrantes iš aplinkinių akvatorijų“, – teigė KTU Aplinkosaugos technologijos katedros mokslininkė dr. Inga Urniežaitė.
Žydėjimą lemia mikroskopiniai dumbliai ir bakterijos
Fitoplanktonas – tai vandens paviršiuje gyvenantys organizmai. Didžiausią jų populiaciją sudaro mikroskopiniai dumbliai, tačiau tarp jų taip pat yra ir kitų organizmų, pavyzdžiui, melsvabakterių. Kaip ir augalai sausumoje, fitoplanktonas vykdo fotosintezę, kurios metu sugeriamas anglies dioksidas ir išskiriamas deguonis. Iš tiesų mikroskopiniai organizmai atsakingi bent už pusę Žemės atmosferoje esančio deguonies. Be to, nuo fitoplanktono prasideda ir daugelis vandenyno mitybos grandinių.
Problemos prasideda tuomet, kai dėl fosforo, azoto ir kitų cheminių junginių pertekliaus vandens telkinyje mikroskopinių dumblių ir bakterijų prisidaugina per daug. Tai ir yra vadinamasis vandens žydėjimas.
Žydint vandeniui, pasikeičia jo spalva. Visų pirma tai lemia žalias dumblių ląstelėse esantis chrolofilo pigmentas, tačiau kai kada vanduo gali įgauti ir žalsvai melsvą atspalvį. Tai lemia melsvabakterės, kurios turi ne tik žalios spalvos (chlorofilo), bet ir mėlynos (fikocianino) spalvos pigmentų, teigia GTC mokslininkės Judita Koreivienė, Jūratė Karosienė ir Jūratė Kasperovičienė.
Visgi Kauno marias nufilmavusią skaitytoją suglumino ne tik vandens spalva, bet ir nemalonus kvapas. Anot KTU mokslininkės, pastarasis – tai dar vienas intensyvios eutrofikacijos požymis.
„Vandenyje pradeda trūkti deguonies ir prasideda anaerobiniai procesai – dumblių ir kitų vandens organizmų irimas [melsvabakterių], jo metu susidaro ir iš vandens išsiskiria įvairūs nemalonaus kvapo junginiai, įskaitant vandenilio sulfidą, vadinamą supuvusio kiaušinio kvapo dujomis“, – dėsto ekspertė.
Miršta vandens gyvūnai
Inga Urniežaitė pasakoja, kad nemalonus kvapas yra tik menkniekis, palyginti su tuo, kokią įtaką dėl vandens žydėjimo mažėjantis deguonies kiekis daro vandens ekosistemoms.
„Vandeniui žydint, jame labai sumažėja deguonies kiekis, o vietomis gali susidaryti ir tokios zonos, kuriose deguonies visai nebelieka. Nepakankamas deguonies kiekis gali būti mirtinas vandens organizmams“, – sako mokslininkė.
Ji taip pat priduria, kad vandens gyvūnija gali nukentėti ir nuo vandenyje padidėjusio toksinių medžiagų kiekio.
Kai kurie melsvabakterių toksinai yra stabilūs ir gali išlikti nuo 2 savaičių iki 4 mėnesių.
– GTC mokslininkės
„Žydėjimo metu vandenyje padidėja melsvabakterių išskiriamų toksinų koncentracija, o tai kelia grėsmę vandens organizmams, paukščiams, žinduoliams“, – sako KTU Aplinkosaugos technologijos katedros docentė I. Urniežaitė.
Pašnekovė pabrėžia: „Šie procesai [deguonies trūkumas, didelė toksinų koncentracija] gali nulemti ir platesnio masto problemas, tokias kaip biologinės įvairovės praradimas, mitybos grandinių sutrikdymas ir ekosistemų sutrikdymas.“
Pataria nesimaudyti kelis mėnesius po vandens žydėjimo
Daugeliu atveju intensyvi vandens spalva, didelis fitoplanktono kiekis ir nemalonus vandens kvapas sustabdo žmones nuo maudynių žydinčio vandens zonose. Visgi kai kuriuos vasaros karštis priverčia nors ir trumpam įbristi į žalią vandenį. LRT.lt kalbintos mokslininkės pataria to vengti, mat galiausiai tai gali atsiliepti sveikatai.
Nors pasibaigus vandens žydėjimui vanduo ir vėl tampa skaidrus, iš tiesų tada maudytis jame yra pavojingiausia.
– GTC mokslininkės
„Tiems, kas visgi nusprendžia rizikuoti, gresia alerginės reakcijos, virškinimo sistemos sutrikimai, be to, toksinai gali neigiamai veikti kepenis ir nervų sistemą“, – sako specialistė.
Pašnekovės iš GTC pabrėžia, kad nors pasibaigus vandens žydėjimui vanduo ir vėl tampa skaidrus, iš tiesų tada maudytis jame yra pavojingiausia. Anot jų, šiuo laikotarpiu toksinų koncentracija Kauno mariose gali daugiau nei 100 kartų viršyti Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduotus kiekius rekreaciniams vandens telkiniams.
Be to, kai kurie melsvabakterių toksinai yra stabilūs ir vandenyje gali išlikti nuo 2 savaičių iki 4 mėnesių, tad jų keliamas pavojus išlieka palyginti ilgą laiką, pažymėjo specialistės.
Taršą lemia nelegali veikla ir žemės ūkis
Mokslininkės pasakoja, kad Kauno mariose su vandens žydėjimo problema susiduriama jau ilgą laiką. Ją lemia Nemunu atnešamas dumblas su jame susikaupusiais teršalais ir eutrofikaciją sukeliančiomis maistinėmis medžiagomis – azotu ir fosforu.
„Nuo Baltarusijos iki Kauno tekančiame Nemuno vandenyje susikaupiančios medžiagos sėda Kauno marių dugne ir šis vandens telkinys akumuliuoja atitenkančius teršalus. Nemuno upių baseinų rajono valdymo 2022–2027 m. plane Kauno marių būklė įvertinta kaip bloga, daugiausiai susirūpinimo kelia didelė fosforo koncentracija, taip pat kai kurių toksiškų organinių junginių ir sunkiųjų metalų koncentracijos“, – teigia dr. I. Urniežaitė.
GTC mokslininkės primena, kad Kauno marių baseinas, iš kurio yra surenkamas į vandens telkinį patenkantis vanduo, yra 700 kartų didesnis nei pačių marių plotas.
Pašnekovė iš KTU pasakoja, kad didelės fosforo koncentracijos galimai atiteka iš nelegalių nuotekų išleistuvų. Be to, Baltijos jūros aplinkos apsaugos komisijos (angl. The Baltic Marine Environment Protection Commission), dar žinomos kaip „Helsinki Commission“ (HELCOM), ataskaitose teigiama, kad daugiau nei pusę taršos maistinėmis medžiagomis lemia žemės ūkis.
„Į vandenį fosforas patenka su pertekliniais maistinių medžiagų kiekiais, išsiplaunančiais iš tręšiamų laukų“, – papildo specialistė.
Anot KTU Aplinkosaugos technologijos katedros mokslininkės dr. I. Urniežaitės, siekiant sumažinti Kauno marių žydėjimo problemą, svarbu į ją pažvelgti iš skirtingų perspektyvų.
„Šiai problemai spręsti reikėtų imtis įvairių priemonių – nuo fizinio susikaupusio dumblo ir makrofitų (nendrių) šalinimo iki gyventojų ir žemdirbių švietimo, tręšimo planavimo bei aplinkosauginės kontrolės intensyvinimo. Tačiau [šiandien] techninės priemonės yra sunkai įgyvendinamos, o „minkštosios“ yra nepakankamos arba nesuteikia pastebimo efekto“, – sako LRT.lt kalbinta specialistė.
