Ar voras gali užmušti ir suvalgyti gyvatę? Pasirodo, kad taip – tyrimą atlikę mokslininkai buvo nustebinti gautų rezultatų, rašo „National Geographic“.
„Buvau nustebintas, kad vorai ėda gyvates visuose žemynuose (išskyrus Antarktidą), – sakė tyrimo vadovas, vorų ekspertas Martinas Nyffeleris iš Bazelio universiteto Šveicarijoje. – Mane nustebino tai, kad tiek daug skirtingų vorų grupių gali nužudyti ir suėsti gyvates. Buvau apstulbęs, kad vorai retkarčiais nužudo tiek daug skirtingų gyvačių rūšių.“
Anot jo, visa tai iki šiol buvo nežinoma.
M. Nyffeleris ir jo kolega, tyrimo bendraautorius iš Džordžijos universiteto, gyvačių ekspertas J. Whitfieldas Gibbonsas išnaršė kiekvieną rastą mokslinės literatūros kąsnelį, taip pat socialinių tinklų svetaines, naujienų tinklalapius ir net senus „National Geographic“ numerius, kad surinktų daugiau nei 300 įrašų, kaip vorai žudo gyvates. Duomenys apėmė daugiau nei 40 vorų rūšių ir daugiau nei 90 gyvačių rūšių.
Kaip ir galima tikėtis, dideli vorai, tokie kaip tarantulai, buvo vieni iš tų, kurie dažniausiai puolė roplius. Bet jie nebuvo gyvačių valgymo čempionai. Vorų šeima, žinoma kaip kilpininkai, kuriai priklauso juodosios našlės ir jų giminės, buvo atsakinga už daugiausiai sugautų gyvačių. Dar įdomiau, kad didžioji dauguma tokių atvejų pasitaikė ne tropikuose, o visoje Šiaurės Amerikoje.
Tyrimas taip pat žymiai praplėtė turimas žinias apie vorus kaip grobuonis, kurie iš tiesų gali atlikti didesnį vaidmenį ekosistemos pusiausvyroje, nei manyta anksčiau, tvirtino M. Nyffeleris.
„Visi pasaulio vorai kartu svertų apie 25 mln. tonų ir per metus nužudytų apie 400–800 mln. tonų grobio, – teigė jis. – Norint visiškai suprasti svarbų vorų vaidmenį gamtos pusiausvyroje, labai svarbu suprasti visą jų maitinimosi įpročių spektrą.“
Vidutiniškai vorų užpuolamos gyvatės būna mažos – dažniausiai vos 25 centimetrų ilgio. Tačiau net ir šios mažos gyvatės yra daug kartų didesnės už voragyvius, kurių vidutinis kūno ilgis buvo tarp 1 ir 2 centimetrų.
Daugeliu atvejų šie smulkūs vorai sukuria itin tvirtus tinklus, kurie dažnai nusidriekia iki žemės ir įvilioja nieko neįtariančias gyvates. Sugavęs gyvatę voras suleidžia porciją savo nuodų, kad paralyžiuotų auką, apvynioja ją savo šilkiniu voratinkliu ir pakelia aukštyn pietums. Virškinimo fermentai voro seilėse skystina minkštąsias gyvatės dalis, kaip ir musės. Tada voras kantriai siurbia roplio syvus, o kai kurių valgių jam užtenka ištisas dienas ar net savaites.
„Nors aš visą laiką kalbu apie tai, koks stiprus yra vorų šilkas, manau, kad vis tiek neįvertinau šios neįtikėtinos medžiagos, – „National Geographic“ sakė vorų tyrinėtojas ir „Arachnofiles“ redaktorius Sebastianas Echeverri. – Maniau, kad gyvatė gali išplėšti sau kelią ir nukeliauti į saugią vietą. Gyvatės iš esmės turi kietus pilvo raumenis!“
Maždaug 30 procentų vorų pietumis tapusių gyvačių taip pat buvo nuodingos, pavyzdžiui, Naujojo pasaulio koralinės gyvatės, Australijos rudosios, barškuolės ir neotropinės gyvatės. Bet kas iš tų nuodų, kai priešas yra toks mažas, kad jo net neįmanoma perdurti iltimi?
„Nėra lengvo būdo barškuolei apsiginti nuo voro“, – tvirtino Emily Taylor, gyvačių biologė ir Kalifornijos politechnikos universiteto roplių fiziologinės ekologijos laboratorijos direktorė.
