Vyrai šiais laikais turi 10 proc. ilgesnius iltinius dantis nei moterys – toks skirtumas būdingas ne tik mūsų rūšiai. Mūsų artimiems giminaičiams – goriloms – šis skirtumas dar ryškesnis. Patinų iltys yra dvigubai ilgesnės už patelių.
Taip yra todėl, kad gorilų visuomenėje patinai varžosi dėl išimtinių poravimosi teisių su visu patelių būriu ir dažniausiai laimi tas patinas, kurio iltys ilgiausios ir atrodo grėsmingiausiai. Laikui bėgant, gorilų iltys vis ilgėjo, tačiau žmonės šioje srityje pasuko kitu evoliucijos keliu. Su laiku mūsų iltiniai dantys trumpėjo. Tiesiog pažvelkite į Ardipithecus ramidus ar Australopithecus anamensis iltinius dantis ir palyginkite juos su šiuolaikinio žmogaus.
Tiesą sakant, šiandien mūsų iltys yra pačios trumpiausios per visą evoliucijos laikotarpį, o skirtumas tarp vyrų ir moterų iltinių dantų mažiausiai pastebimas. Taip yra todėl, kad skirtingai nei šiuolaikinės gorilos, su kuriomis turėjome bendrus protėvius, vyrai ilgainiui nustojo kovoti dantimis. Mokslininkams nepavyko iki galo išsiaiškinti, kodėl taip nutiko, tačiau viena iš priežasčių gali būti žmonių kūdikiai, kurie gimsta labai pažeidžiami, todėl vyrams tenka skirti daugiau laiko vaikų priežiūrai, o kovai dėl antros pusės jo lieka mažiau.
Todėl šiandien mūsų burnoje liko tik blankus seilėto būdo įrodyti pranašumą prieš varžovus prisiminimas. Tiesa, tie iltiniai dantys, kuriuos nešiojamės savo burnose, nėra itin naudingi. Viena vertus, jie nėra pakankamai ilgi, kad jais būtų galima sugriebti ir įsikibti į grobį kaip tai daro liūtai, o antra vertus, jie nėra pakankamai dideli įbauginti plėšrūnams, kaip kad juos naudoja begemotai. Jie tiesiog padeda mums atsikąsti maisto. Ir viskas.
Pasirodo, evoliucija ne visada yra naudinga. Nors ši informacija apie iltinius dantis gali pasirodyti nuvilianti, nereikėtų pamiršti, kad jie turi dar vieną labai svarbią paskirtį – antropologai pagal jų dydį ir formą sprendžia, kaip evoliucionavo mūsų protėviai. Taigi tam tikra prasme, jei ne mūsų mažytės iltys, nebūtume tuo, kuo esame šiandien.
