Mokslas ir IT

2021.06.24 21:01

NASA užmojai Veneroje: sieks suprasti, kaip Venera virto į pragarą panašiu pasauliu, kuriame gali išsilydyti švinas

Karolina Panto, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2021.06.24 21:01

Artimiausia Žemės kaimynė netrukus sulauks svečių: NASA ir Europos kosmoso agentūra paskelbė per dešimtmetį į Venerą išsiųsiančios kelias misijas, kuriomis bus siekiama išsiaiškinti, kodėl ši planeta, tokia panaši į mūsų, tapo visiškai netinkama gyventi. Be to, ši žinia paskatino kalbas ir apie naujas misijas į tolimesnes Saulės sistemos planetas ir, galbūt, nežemiškos gyvybės paieškas. Ko tikimasi iš tokių tyrinėjimų domisi LRT RADIJO žurnalistė Karolina Panto.

Per dešimtmetį – dvi kosminės misijos

„Nekantrauju pranešti svarbią naujieną“, – taip pirmąjį kreipimąsi į darbuotojus pradėjo naujasis NASA administratorius Billas Nelsonas. Jis birželio pradžioje paskelbė gausių ovacijų sulaukusį Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) agentūros siekį per artimiausią dešimtmetį į Venerą išsiųsti dvi kosmines misijas.


„Šiomis misijomis sieksime suprasti, kaip Venera virto į pragarą panašiu pasauliu, kuriame gali išsilydyti švinas. Šios misijos pasiūlys visai mokslo bendruomenei galimybę ištirti planetą, kurioje nebuvome daugiau nei 30-imt metų“, – sako B. Nelsonas.

Abejoms misijoms skirta po pusę milijardo dolerių. Pirmoji misija, pavadinimu „DaVinci Plus“, analizuos tirštą Veneros atmosferą, kurios slėgis maždaug 90-imt kartų didesnis nei Žemės paviršiuje. Kita misija, pavadinimu „Veritas“, skries aplink Venerą ir tirs planetos paviršių, kur vidutinė temperatūra siekia 460-imt laipsnių Celsijaus.

Ar Venera kažkada buvo panaši į Žemę?

Vilniaus universiteto (VU) mokslininkas astrofizikas Kastytis Zubovas teigia, kad pastarieji tyrimai padės suvokti Veneros istoriją ir kodėl ji taip skiriasi nuo Žemės. „Prieš 800 milijonų metų faktiškai visas paviršius buvo užpiltas lava ir, galima sakyti, buvo atnaujintas. Toks reikšmingas pasikeitimas galėjo sukurti dabartines, labai atšiaurias, sąlygas Veneroje: pakeisti jos atmosferą į tokią ypatingai ir tankią, ir karštą, ir ėdrią“, – sako VU mokslininkas.

O štai ankstesnėje praeityje, pasak pašnekovo, galbūt Venera buvo daug panašesnė į Žemę. „Galbūt ji netgi turėjo skysto vandens paviršiuje, gal turėjo atmosferą panašaus slėgio ir tankio, kaip ir mūsų planetos, – svarsto K. Zubovas. – Jeigu tokie dalykai buvo, tai visai gali būti, kad to senovinio paviršiaus kokios nors liekanos, nuskendusios mantijoje, dabar po truputį kartais išsiveržinėja per ugnikalnius, ir galbūt pavyktų aptikti cheminių pėdsakų to, kas Veneroje buvo tolimoje praeityje.“

Sieksime suprasti, kaip Venera virto į pragarą panašiu pasauliu, kuriame gali išsilydyti švinas.

Į orbitą aplink Venerą ketina skrieti ir Europos kosmoso agentūros (angl. European Space Agency (ESA) – LRT.lt) pasiųstas aparatas „EnVision“. Panašiai kaip ir „Veritas“, jis tirs planetos reljefą, geologinę sudėtį, gravitacijos ypatumus.

Fosfano pėdsakai gali byloti apie gyvybę

Didžiosios Britanijos Atvirojo universiteto (angl. The Open University (OU) – LRT.lt) astrobiologijos doktorantė Grace Richards sako, kad, nors apie nežemiškos gyvybės paieškas šiose misijose nėra kalbama, tačiau galbūt užuomazgų apie tai galėsime išgirsti. Neseniai Veneros atmosferoje aptikta fosfano pėdsakų, o tai, pasak jos, labai jaudinantis atradimas, mat gali byloti apie gyvybinius procesus.

„Fosfano dujos Žemėje dažnai susidaro yrant organinei medžiagai. NASA ir ESA misijos tirs Veneros atmosferą ir padės išsiaiškinti tam tikrų paviršiaus procesų, pavyzdžiui, aktyvių vulkanų tikimybę. Tai padės geriau suvokti, kodėl Veneroje aptiktas sąlyginai nemažas kiekis fosfano – galbūt planetoje vyksta geocheminiai ar cheminiai procesai, apie kuriuos nieko nežinome“, – spėja G. Richards.

Veneroje aptiktas sąlyginai nemažas kiekis fosfano – galbūt planetoje vyksta geocheminiai ar cheminiai procesai, apie kuriuos nieko nežinome.

Šios misijos į Venerą be abejonės yra laukiamos. Tačiau mokslininkai kalbasi ir apie nuodugnesnį kitų, tolimesnių Saulės sistemos planetų bei jų palydovų tyrimus. Konkrečiai – Neptūno ir Urano, kur NASA aparatai paskutinį kartą lankėsi devintajame dešimtmetyje. Tiesa, nauja misija į Neptūną vos neįvyko – tik ją nugalėjo Veneros tyrimai.

„Tai dvi ledinės milžinės, labiausiai nutolusios Saulės sistemoje. Jų struktūros – visiškai kitokios nei Žemės, turinčios kietą paviršių. Jos taip pat yra ir dujų milžinės, – pasakoja G. Richards. – Saulės sistemoje galimai yra daugiau požeminių vandenynų, nei galvota anksčiau. Manoma, kad Uranas ir Neptūnas daugiausia sudaryti iš vandenilio ir yra tarp skystos ir dujų fazės.“

Paleis stipriausią iki šiol sukurtą teleskopą

Abi planetos, kaip sako astrobiologė, turi daugybę palydovų, keistus magnetinius laukus bei žiedų sistemą. „Tikėtina, čia slūgso daug vandens, tačiau apie tai nežinome – planetos labai toli, jas sunku pasiekti. Iki šiol Uraną ir Neptūną aplankė tik vienas erdvėlaivis „Voyager 2“. Jis išskrido devintajame dešimtmetyje, pro Uraną praskrido po devynerių su puse metų, Neptūną – po dvylikos. Tikiuosi, pavyks pamatyti dar vieną misiją, tirsiančią šias planetas“, – viliasi pašnekovė.

Netrukus turėtų būti paleistas Džeimso Vebo teleskopas – pats stipriausias iki šiol į kosmosą išsiųstas prietaisas.

G. Richards teigia mananti, kad galimoms misijoms pakaktų jau turimų ir dabar kuriamų technologijų. „Kuriame vis geresnius teleskopus, netrukus turėtų būti paleistas Džeimso Vebo teleskopas – pats stipriausias iki šiol į kosmosą išsiųstas prietaisas, – pabrėžia ji. – Jis turėtų praplėsti tyrinėjimų galimybes ir, pavyzdžiui, leisti ištirti egzoplanetų, esančių ne Saulės sistemoje, atmosferas.

Galimybes didina ir kiekviena kosminė misija, tačiau tebesame apriboti svorio prasme – reikia laikytis jėgos ir masės reikalavimų, nes tai be galo brangūs eksperimentai. Vis dėlto, kai pagalvoji, „Voyager 2“ į kosmosą išskrido prieš 40-imt metų – tada dar nebuvo interneto. Per šį laiką įvyko daugybė technologinių pokyčių, kurie gali būti pritaikyti kosminiuose tyrimuose.“

Čia tvyro 200-ų laipsnių pagal Celsijų šaltis. Manoma, kad po ledais gali slypėti vandenynas.

G. Richards Didžiosios Britanijos Atvirajame universitete tiria Saturno palydovą Enceladą. Nedidelio Saulės sistemos kūno paviršių sudaro grynas ledas. Čia tvyro 200-ų laipsnių pagal Celsijų šaltis. Manoma, kad po ledais gali slypėti vandenynas. Apie skysto vandens buvimą palydove galima spręsti iš vandens geizerių, užfiksuotų čia prieš penkiolika metų. Labiausiai tikėtina, kad geizerius maitina nedideli skysto vandens sluoksniai.

„Šiuo metu laboratorijoje bandome sukurti analogiškus ledus, kurie savo sudėtimi yra panašūs į Encelado paviršių. Stengiamės atkurti reikalingas sąlygas – didžiulį vakuumą, ekstremalų šaltį. Dabar kuriu sistemą, kuri leistų užauginti tokius ledus. Tada ieškosime būdų, kaip geriausia juos ištirti“, – į savo darbo virtuvę klausytojus ir skaitytojus nukelia mokslininkė.

Apie nežemišką gyvybę nekalba, tačiau viliasi atrasti

Ir nors niekas garsiai nekalba būtent apie nežemiškos gyvybės paieškas, šis klausimas slypi kone visuose tyrimuose. Kaip sako VU mokslininkas K. Zubovas, nežemiškos gyvybės atradimas būtų bene svarbiausias žmonijos atradimas per visą istoriją.

Nežemiškos gyvybės aptikimas būtų labai svarbus, nes tai leistų pasakyti, kad gyvybės egzistavimas Visatoje nėra unikalus reiškinys.

„Moksle, dažnai norint ką nors suprasti, svarbu yra galimybė atkartoti kokį nors eksperimentą arba turėti galimybę tyrinėti daug panašių dalykų, kad būtų galima nustatyti jų bendrumus ir skirtumus. Tačiau tyrinėdami gyvybę mes to nelabai galime daryti, – sako jis. – Aišku, Žemėje yra daugybė gyvybės rūšių, bet jos visos prasidėjo nuo kažkokio vieno protėvio, kuris egzistavo prieš keturis milijardus metų.

Jeigu turėtume daugiau pavyzdžių kokia galėtų būti gyvybė nepriklausomai išsivysčiusi, tuomet mes galėtume žymiai daugiau pasakyti apie pačios gyvybės kilmę, iš kur ta gyvybė atsirado, kokios būtinos ir nebūtinos savybės jai reikalingos. Iš kitos pusės nežemiškos gyvybės aptikimas būtų labai svarbus, nes tai leistų pasakyti, kad gyvybės egzistavimas Visatoje nėra unikalus reiškinys. O gal net visai dažnas reiškinys?“

Daugybė mokslinės fantastikos filmų susitikimą su kitais organizmais vaizduoja kaip didžiulę kovą, tad įdomu, ar mūsų atsakymas bus karinis?

Tačiau Lietuvos mokslininkas priduria, kad greičiausiai atrasta gyvybė kitame kosminiame kūne būtų ne filmuose vaizduojami žmones primenantys ateiviai, o smulkūs mikroorganizmai. Tuo metu astrobiologijos doktorantė G. Richards į šį klausimą žvelgia filosofiškai.

„Šis klausimas, mano manymu, turėtų daug atskleisti apie mus kaip žmones – įdomu, kaip mūsų rūšis reaguos į naują gyvybę? Daugybė mokslinės fantastikos filmų susitikimą su kitais organizmais vaizduoja kaip didžiulę kovą, tad įdomu, ar mūsų atsakymas bus karinis? Siunčiame vis daugiau misijų į kosmosą, jos padės mums atsakyti į šį klausimą. Reikia tikėtis, kad šiame gyvenime sulauksime ir kokių nors atsakymų. Manau, dabar iš tikrųjų pradedame turėti galimybę atsakyti į šį klausimą“, – sako Didžiosios Britanijos Atvirojo universiteto astrobiologijos doktorantė Grace Richards.

K. Panto pasakojimo apie NASA užmojus Veneroje klausykitės radijo įraše.

Parengė Vismantas Žuklevičius.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt