Sakoma, kad kiekvienas žmogus yra skirtingas. Tačiau lietuvių genus tyrinėję mokslininkai sako, kad ne tokie čia mes ir skirtingi, o mūsų genai – vieni mažiausiai pakitusių Europoje.
Klausimas „Iš kur aš atsiradau“ kamuoja ne tik vaikus. Lietuvių mokslininkai, vadovaujami genetiko, akademiko, profesoriaus Vaidučio Kučinsko, bandė išsiaiškinti, iš kur kilusi lietuvių tauta.
Tiriamaisiais tapo maždaug 700 žmonių iš skirtingų Lietuvos vietų. Asmenys turėjo gyventi nedideliuose miesteliuose ar bažnytkaimiuose, ten būti gimusiais ir augusiais ne tik jie, bet ir jų tėvai bei seneliai.
„Dabar žmonės, tyrinėję ir patys, siunčia mėginius kažkur į Ameriką ir kitas šalis. Ten turi mitochondrijų DNR, arba ji turi chromosomą. Tai yra labai nedidelė viso genomo dalis. Ir tie radiniai, kuriuos randa žmonės, kartais labai suintriguoja, bet, pavyzdžiui, pagal mitochondrijų DNR sekos įvairovę Europoje europiečiai beveik nesiskiria“, – aiškina genetikas prof. V. Kučinskas.
Mokslininkai nustatė, kad jei lyginsime žmones iš Vakarų Europos ir lietuvius, tai mumyse didžiausias genetinis komponentas iš medžiotojų-rinkėjų, o tai reiškia, kad lietuviai – sena populiacija.
Šį genetikų teiginį patvirtina ir antropologai, sakantys, kad pirmieji gyventojai dabartinėje Lietuvos teritorijoje atsirado po paskutiniojo ledynmečio, kažkada prieš 11–12 tūkstančių metų.
„Mes iš tų archajinių genomų turime daugiausia požymių ir esame seniausi. Kita vertus, tai rodo, kad gyvenome pakankamai uždarai. Panašiai, kaip baskai ar Sardinijos saloje gyvenantys italai. Tokio lygio izoliacija. Anksčiau galvojo kad tik tiek, tai dabar dar lietuviai atsirado“, – LRT TELEVIZIJAI pasakoja genetikas.
Iš skirtingų šalies regionų – Aukštaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos ir Žemaitijos – kilę pašnekovai irgi pabandė kartu pasiaiškinti, o kurgi yra jų šaknys.
„Aš nežinau tų visų atradimų, tik žinau, kad aukštaičiai kiekvienas yra iš ta lopinėlia, kur anas išdygo“, – tarmiškai sako aukštaitis Vladas Braziūnas.
„Jei in mane pažiūrėsit, tai matos truputukų jau tamsesnis. O kapt į ištikrųjų buvo... Dzūkai kariavo, jotvingiai kariavo, tai gal kas ir atėjo ir kažkas atsitiko... Gal nuo to ir esam truputukų tamsesni“, – dzūkiška tarme kalba Darius Mockevičius.
Dabartinė Lietuvos populiacija yra sudaryta iš ankstesnių baltų genčių atstovų, tačiau genetiniai tyrimai liudija, kad mūsų genomą suformavo ir tolimesnių kraštų ar net žemynų atstovai.
Tirdami DNR sekos įvairovę, mokslininkai pirmą kartą nustatė, kad lietuvių genomą formavo protėviai iš trijų priešistorės laikotarpių – iš Uralo stepių, Vidurio Europos ir Skandinavijos pusiasalio.
„Lietuviai daugiausia turi tų požymių, kuriuos Vakarų Europoje turi medžiotojai rinkėjai. Prancūzijoje gyvenantys žmonės tų požymių jau turi net mažiau, nei mes turime. Taip pat daug turime iš Kaspijos kurganų kultūros.
Jei tiri genetinius požymius pagal 700 tūkst. nukliotidų ir uždedi ant Europos žemėlapio, tai gauni labai panašų rezultatą. Tai reiškia, kad veiksniai, lemiantys skirtumus, yra geografiniai, o antra, kaip veiksnys buvo migracija“, – aiškina V. Kučinskas.
Genetiniai tyrimai parodė, kad lietuviai daugeliu atvejų yra panašiausi į tuos Vidurio Europos gyventojus, kurie ten gyveno prieš 5–8 tūkst. metų. Pavyzdžiui, šių dienų prancūzai yra mažiau panašūs į prieš 5–8 tūkstančius metų Prancūzijoje gyvenusius žmones nei dabartiniai lietuviai.
„Kai indoeuropiečiai atėjo nuo Kaspijos jūros, tai jie atėjo ir užkariavo. Tai pakeitė šiek tiek genomą, tos bangos taip ir ėjo. Kultūriškai žiūrint, Lietuvoje buvo skirtingos kultūros skirtingose šalies dalyse. Tam įtakos gali turėti aplinkiniai.
Dar daugiau, genomas nepasikeičia, bet kultūriškai tai jau kinta – kažkas atneša kokį įrankį, šakutę. Taigi, kultūrinė ir genetinė evoliucija gali visiškai skirtis. Geografiškai ir genomiškai žiūrint, didžiausi skirtumai tarp šiaurės vakarų žemaičių ir pietryčių aukštaičių, t. y. dzūkų“, – teigia genetikas.
Žmonės skirtinguose Lietuvos teritorijos regionuose gyveno sąlyginai izoliuoti dėl tankių miškų, pelkių. Todėl anksčiau reikšmingesni genetiniai skirtumai egzistavo tarp lietuvių iš skirtingų geografinių regionų, tačiau šiuolaikinėje lietuvių populiacijoje jie beveik išnyko, o legendos apie tuos skirtumus turbūt dar ilgai egzistuos.
„Jei galvojate, kad žmonės nuo Suvalkijos taupūs, visą laiką skaičiuoja ir neturi šimto, tik 2 po 50, tai čia iš pavydo yra sukurti stereotipai. Nes aš iš Suvalkijos ir nei skūpi, taupi, nei mašinukes parduodu“, – juokauja suvalkietė Ugnė Galadauskaitė.
„Žemaičiai – kieti vyrai, jis gal tylėti, bet jei kas nepatiks, kap žeibs viena, tai visa raga nulaktys. Esam kontrūs… Nežinau, ar či nuo vikingų, a ne, nelabai tuo klausimu būčiau įsigilinęs“, – „žemaičiuoja“ Mindaugas Tenziagolskis.
Savojo gimtojo krašto, o tiksliau – regiono, skirtumus įvardinti pašnekovams tikrai nėra lengva užduotis. Kur kas lengviau sudėlioti bendrą lietuvio portretą, kurį genetikams tikrai sunkiai pavyktų sudėlioti.
„Šiaip lietuvis tvirtas vyras su tvirtu žodžiu ir kuloku. Laikosi žodžio. Toks grynas. Išvaizda, linksmas plauka pliki“, – žemaitiškai apibūdina M. Tenziagolskis.
„Lengviau sakyti, kas ne tep būdinga – kol kas tamsesne oda, raudoni plauka“, – aukštaitiškai atsako V. Braziūnas.
„Lietuvio tipažas? Jei tep iš šono pažiūrėtau, tai iškart galvoju apie moteriškį, man tai pirmiausia geltonkasė, mėlynakė, dar veido gražaus pirmiausia. Tai vat ir sakau, kad ir yra pačios gražiausios lietuvaitės ant lietus ir nereikia čia vinoci žodžių in vatą, kad gražiausia lietuvaitė“, – sako dzūkas D. Mockevičius.
O štai šitas lietuvių įvaizdis – šviesiaplaukis, mėlynakis – susiformavo 19 amžiuje. Tikėtina, kad tai padiktavo lietuvių liaudies dainos, kur ir mergelės – geltonkasės lelijėlės ir bernužėliai – tarsi dobilėliai.
Plačiau – nuo 21.35 min.:
