„Diplomatijos man trūko, bet agresyvumo pakako“, – pripažįsta dukart premjeru buvęs Gediminas Vagnorius. Jis prisimena ir Sausio 13-osios naktį, kai pirmą kartą buvo paskirtas vadovauti Vyriausybei: „Pirma mintis buvo, kad kai sausio 8 dieną galėjau tapti premjeru, buvau nereikalingas, o jau kai tankai važiuoja, kaip ir geresnis tapau. Bet tai buvo tik minutės pamąstymas, nes kažkam reikėjo prisiimti atsakomybę.“
Pirmą kartą premjeru buvo paskirtas lemtingą Sausio 13-osios naktį
Du kartus premjeru buvęs Nepriklausomybės akto signataras Gediminas Vagnorius teigia, kad nepriklausomybės atkūrimo procesas buvo daug sudėtingesnis nei daugelis įsivaizduoja.
„Kai kas gal galvoja, kad mes paskelbėme nepriklausomybę ir nuo rytojaus visi jau pripažįsta mūsų savarankiškumą ir leidžia [veikti] savarankiškai. Taip nebuvo. Reikėjo žingsnis po žingsnio atkurti kiekvieną poziciją“, – LRT RADIJO laidoje „Pas Nemirą“ sako G. Vagnorius.
„1991 metais, kai Sovietų Sąjungoje buvo dvivaldystė, mes buvome pasiskelbę nepriklausomybę, bet ją reikėjo dar įgyvendinti. Mus smaugė visais įmanomais būdais. Kiekvieną dieną vis galvojome, ar vėl nebus pasiųsti tankai, ar nebus jėga malšinama nepriklausomybė. Ir man, kaip vyriausybės vadovui, reikėdavo atsimušinėti Maskvoje“, – pirmuosius nepriklausomos Lietuvos metus prisimena jis.
G. Vagnorius premjeru buvo pasiūlytas 1991 metų sausio 8 dieną, tačiau tada palaikymo nesulaukė. Vyriausybei vadovauti buvo paskirtas Albertas Šimėnas, bet jam dingus G. Vagnoriui profesorius Vytautas Landsbergis vėl pasiūlė imtis Vyriausybės vadovo pareigų. Ministru pirmininku jis buvo paskirtas 1991 metų sausio 13-ąją.
„Istorinę Sausio 13-osios naktį, kai Lietuva ir Lietuvos žmonės apgynė savo valstybę, <...> aš tikriausiai buvau tinkamas [į premjero pareigas] ir palaikymą gavau beveik iš visų parlamentarų, nes buvo reikalingas šiek tiek tvirtesnis charakteris ir ryžtingesnis veikimas“, – sako pašnekovas.
„Pirma mintis buvo, kad kai sausio 8 dieną galėjau tapti [premjeru], buvau nereikalingas, o jau kai tankai važiuoja, kaip ir geresnis tapau. Bet tai buvo tik minutės pamąstymas, nes kažkam reikėjo prisiimti atsakomybę“, – priduria jis.
Dalis Atkuriamojo Seimo narių siekė nuversti Lietuvos valdžią
Anot G. Vagnoriaus, svarstymams dėl tapimo premjeru laiko nebuvo, nes sovietų karinė technika važinėjo po sostinę, o valstybė neturėjo Vyriausybės.
„Visi gerai supratome, kas mūsų laukia ir mažai tikėjome, kad tą naktį išgyvensime. Reikėjo skubiai suformuoti Vyriausybę ar bent jau atsisakyti kai kurių ministrų, kurie mums kėlė įtarimų dėl lojalumo arba patys nenorėjo jais likti“, – pasakoja Nepriklausomybės akto signataras.
Jo teigimu, Sausio 13-osios istorija dar nėra iki galo atskleista ir visuomenė apie šią naktį žino mažai. G. Vagnorius prisimena, kad tuo metu perversmui buvo ruošiamasi ne tik Maskvoje, bet ir Lietuvoje. Į šią veiklą įsitraukė ir dalis Atkuriamojo Seimo narių – jie organizavo alternatyvius posėdžius ir siekė nuversti Lietuvos valdžią.
„Vienas iš tų Seimo narių agitavo eiti užimti valdžią, nuversti Landsbergį, bet kabinetas nepasidavė. Buvo ruošiamasi perversmui. Vėliau pavyko gauti ir dokumentus iš to vadinamojo sovietinės partijos aktyvo, kuris veikė Lietuvoje. Buvo numatytas ir pakaitalas V. Landsbergiui“, – atskleidžia pašnekovas.
Jis pasakoja, kad taip pat buvo numatytos alternatyvos Vyriausybei. Tačiau galiausiai, sovietų kariams nepavykus užgrobti Aukščiausiosios Tarybos pastato, perversmas žlugo.
„Viskas buvo paruošta gana įspūdingai. Nedaug trūko, kad tas perversmas būtų įvykęs. Ne dėl to, jog priešiškas politinis blokas buvo stiprus, o dėl to, kad pati karinė Aukščiausiosios Tarybos užgrobimo akcija nepavyko“, – teigia G. Vagnorius.
Jo teigimu, Aukščiausiosios tarybos pastato nepavyko užimti dėka jį stojusios ginti žmonių minios.
„Puikiai supratau, kad užtenka pora kolonų numušti ir ši mūsų kortų dėžutė sugriūtų. Užimti šį pastatą išžudant žmones nebuvo sudėtinga. Tai buvo labai lengvai pasiekiama. Ir tai neįvyko dėl to, kad buvo duota komanda grįžti atgal. Juos atitraukė sovietų vadovybė ir to priežastis buvo susirinkusi minia žmonių. Žmonės savo kūnais uždengė ne tik Aukščiausiąją Tarybą, bet ir visą valstybę“, – sako Nepriklausomybės akto signataras.
Niekas nedrįso viešai veikti prieš nepriklausomybės siekius
G. Vagnorius pastebi, kad tuo metu viešai veikti prieš nepriklausomybės siekius politikai, bijodami visuomenės reakcijos, nedrįso – valstybei neturint tvirtos teisinės sistemos viešumas buvo didžiausia bausmė.
„Buvo toks visuomenės palaikymas, kad net ir tie, kurie nelabai norėjo nepriklausomybės, viešai negalėjo veikti, nes visuomenė juos būtų sutriuškinusi. Kai mes neturėjome nei mokesčių inspekcijos, nei realios prokuratūros, nei policijos, pats didžiausias ginklas būdavo pagrasinimas nepaklusniam valdininkui ar verslininkui paskelbti viešai apie valstybės nepalaikymą ar mokesčių nemokėjimą. Tai būdavo pati didžiausia bausmė. Dabar tai jokia bausmė“, – pasakoja pašnekovas.
Nepriklausomybės akto signataras atskleidžia, kad tuo metu ministras pirmininkas turėjo daugiau įgaliojimų nei prezidentas, Seimo pirmininkas ir ministras pirmininkas kartu sudėjus, kadangi patiriant Sovietų Sąjungos spaudimą reikėjo greitų bei ryžtingų sprendimų.
„Vyriausybės vadovas turėjo absoliučią valdžią ta prasme, kad jis galėjo net vienasmeniškai leisti norminius Vyriausybės nutarimus. <...> Kartais tekdavo per jėgą priimti nutarimus ir tik po to paaiškinti, kam to reikia. Bet tai buvo geras būdas apsiginti, nes jeigu būtume įsivėlę į ilgus parlamentinius svarstymus dėl kokių nors įstatymų, dėl kainų, rinkos, mokesčių, importo, prekybos ar kitų dalykų, paprasčiausiai būtume sužlugdę valstybę“, – sako tuo metu premjeru buvęs G. Vagnorius.
Jis taip pat pasakoja, kad po nepavykusio pučo Sausio 13-ąją Kremliaus vadovybė ėmėsi kitos taktikos – nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą siekė sužlugdyti ekonomiškai, o po to ir įtraukti į vidinį ginkluotą konfliktą.
„Antra jų taktika buvo kaip nors Lietuvą įvelti į vidinį ginkluotą konfliktą – t.y., išprovokuoti susidūrimą su Sovietų Sąjungos kariškiais, parodyti pasauliui, kad Lietuvoje prasidėjo vos ne pilietinis karas ir kad Sovietų Sąjunga, kaip ir pusiau legaliai, turi įvesti tvarką bei atstatyti taiką Lietuvoje. Bet, aišku, jiems nepavyko“, – prisiminimais apie pirmuosius nepriklausomybės metus dalijasi buvęs premjeras.
„Diplomatijos man trūko, bet agresyvumo pakako“
„Diplomatijos man trūko, bet agresyvumo pakako“, – pripažįsta dukart premjeru buvęs G. Vagnorius, prisiminęs savo santykius su prezidentais Algirdu Brazausku ir Valdu Adamkumi, kai vienas jį nuolat kritikavo dėl veikimo būdo, o kitas net viešai pareiškė nepasitikėjimą. Net tuometis jo partijos pirmininkas V. Landsbergis nustojo ginti prieš prezidentą V. Adamkų.
Visgi G. Vagnorius teigia, kad ryžtingesnis veikimo būdas pasiteisino, priimant valstybei svarbius sprendimus, pavyzdžiui, ruošiantis stojimui į Europos Sąjungą.
„Reikėjo per jėgą priimti daug teisės aktų, kad mes suspėtume į tą traukinuką, kuris galėjo bet kada nuvažiuoti. Vienas jau buvo nuvažiavęs, kai į ES priėmė kitas Rytų Europos šalis, o mūsų ne“, – sako Nepriklausomybės akto signataras.
Tačiau jis pripažįsta, kad negali pilnai pateisinti nedemokratiško elgesio.
„Tikriausiai aš savo tą nedemokratišką elgesį galėjau panaudoti ir kitoms reikmėms. Dabar taip neturi veikti nei premjerai, nei prezidentai, bet bandau pateisinti, kad tuo metu buvo toks buvo ypatingas laikas ir reikėjo ryžtingesnių veiksmų“ – aiškina G. Vagnorius.
Nors buvo tam tikrų nesutarimų, G. Vagnorius sako apie abu prezidentus bei profesorių V. Landsbergį išlaikęs gražius prisiminimus. Teigia, kad santykiai buvo dalykiniai, o jis pats sugebėjo dirbti su šiais asmenimis.
„Tikrai buvau nepalankus ir vienam, ir kitam prezidentui, taip pat profesoriui Landsbergiui, nors šiaip idėjiniu požiūriu jokių nesutarimų nebuvo. Turėjau didžiulę pagarbą ir prezidentui Brazauskui, ir prezidentui Adamkui, ir V. Landsbergiui, bet aš buvau Vyriausybės vadovas ir vis tiek kažkaip turėjau savo pasiekti“, – teigia pašnekovas.
Viso pokalbio klausykite LRT RADIJO laidoje „Pas Nemirą“
Parengė Vaida Račkauskaitė
