Veryga dėl koalicijos ramus, bet pripažįsta: „Remigijus, kaip politikas, niekada nepatiko“

„Mes visada sakydavome, kad LVŽS nėra tik pirmininkas“, – sako prieš metus Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininku išrinktas Aurelijus Veryga, paklaustas, ar valstiečiai jau nusipurtė „Karbauskio partijos“ etiketės. Interviu portalui LRT.lt jis taip pat teigė, kad koalicija tikrai veikia, nors neslėpė, kad Remigijus Žemaitaitis jam ir nepatinka.

„Aš jį žinau nuo 2016 metų, jis niekada man nepatiko kaip politikas“, – apie R. Žemaitaitį kalbėjo A. Veryga. Visgi, suformavus naują valdančiąją koaliciją ir Ingai Ruginienei tapus premjere, šie du politikai tapo koalicijos partneriais.

Kalbėdamas su portalu LRT.lt valstiečių vedlys sakė esąs ramus dėl jo vedamos partijos deleguotų ministrų, nors kitų partijų ministrams ir turėtų pastabų. Tiesa, sakė jas išsakantis per vidinius koalicijos formatus.

„Bet šiandien gavęs tokį klausimą aš pats klausiu – ar koalicija būtų geresnė be valstiečių? Ar būtų geriau, jei išeitų mūsų ministrai?“ – paklaustas apie galimą pasitraukimą iš koalicijos sakė A. Veryga.

– Ne vienus metus LVŽS buvo klijuojama „Karbauskio partijos“ etiketė. Jūs prieš metus buvote išrinktas partijos pirmininku. Ar per tuos metus pavyko partijai nusipurtyti tą etiketę?

– Sunkus klausimas. Turbūt ne manęs reikėtų klausti, o žmonių, mūsų rinkėjų. Jeigu jie tą etiketę taip pat matė, ar jiems kas nors pasikeitė. Aišku, kiekvienas naujas vadovas yra didelis pokytis partijai.

Mes visada sakydavome, kad LVŽS nėra tik pirmininkas, tai stipri organizacija, kuri turi daug skyrių, turi tikrai ne vieną merą ir niekada neturėjo būti siejama tik su vienu žmogumi. Bet aš suprantu tą kampą, nes dėl stipraus, ryškaus vadovo visada gali susidaryti toks vaizdas.

Ar dabar tas vaizdas kitoks? Aš manau, kad taip. Ramūnas [Karbauskis] yra visiškai pasitraukęs iš politikos. Būna, dar sulaukiu klausimu, ar jis nedalyvauja politikoje, bet jis tikrai nedalyvauja jokioje politinėje veikloje, yra net iš partijos narių pasitraukęs.

– Kaip ir sakėte, R. Karbauskis pasitraukė ir iš politikos, ir iš partijos, bet net ir jam pasitraukus buvo tokių svarstymų, kad jis „vairuos nuo galinės sėdynės“. Kaip jūs matote tą situaciją? Kaip apskritai partija atrodė, kai tapote pirmininku?

– Galiu su kelių šimtų procentų garantija pasakyti, kad R. Karbauskis tikrai nedalyvauja [partijos veikloje]. Jis yra absoliučiai pasitraukęs. Matyt, nenorėdamas sudaryti net regimybės tokių įtarimų apie „vairavimą“, jis pas mus net ir į šventinius renginius neateina.

Dėl to man gaila. Jis daug laiko atidavęs partijai, žmonės jį gerbia. Buvo sėkmė mūsų Vyriausybės 2016–2020 metais, kur buvo daug jo įdirbio. Tai, kaip ir sakiau, jis net į šventinius susitikimus neateina, kur mes vyresnius partijos steigėjus, kūrėjus pagerbiame.

Kaip partija atrodė, nėra man naujiena, nes 2016 metais prisijungiau, dalyvavau rinkimuose, teko dirbti Vyriausybėje ir po poros metų įstojau į partiją. Tai aš ją nuo to laiko ir mačiau. Išėjus pirmininkui nelabai kas ir pasikeitė.

Ruošiamės rinkimams, savivaldai. Aišku, kiekvienas vadovas mato savaip, ką ir kaip reikėtų padaryti. Aš daugiau dėmesio skiriu ir tarptautinei politikai, ir mūsų dalyvavimui Europos partinėse šeimose. Mes įstojome į europinę partiją, auginame savo partiečius per tą prizmę, stengiamės daugiau įsijungti, gauti tam tikrų kompetencijų, žinių. Yra kitaip, bet ar bus geriau, pamatysime po rinkimų.

– O pasikonsultuojate su buvusiu pirmininku?

– Ne, nesikonsultuoju. Po to, kai pasikeitėme kaip pirmininkai, mes apie partiją daugiau, jei gerai pamenu, nė karto nesame kalbėję.

– Jūs esate Europos Parlamento narys. Kiek pamenu, kai kitoms partijoms vadovavo Europos Parlamento nariai, tarkime, tiems patiems socialdemokratams kai vadovavo Vilija Blinkevičiūtė, buvo kalbama, kad vadovauti partijai iš Briuselio sudėtinga. Jums sudėtinga?

– Sunku pasakyti, nes neturiu, kaip palyginti. Galiu laiko prasme pasakyti – žinoma, kad nėra paprasta. Aš nemažai laiko praleidžiu ne Lietuvoje, nes kiekvieną savaitę išskrendu ir grįžtu į Europos Parlamentą.

Tai, aišku, pirmadieniai iki pietų, penktadieniai, savaitgaliai yra skirti Lietuvai, važiuoti į regionus, bendrauti su skyriais. Be to, kad kovidas pridarė labai daug bėdų, jis padarė ir paslaugą – išmokome daug dalykų pasidaryti nuotoliu.

Būna, dar sulaukiu klausimu, ar jis nedalyvauja politikoje, bet jis tikrai nedalyvauja jokioje politinėje veikloje, yra net iš partijos narių pasitraukęs.

Turime reguliarius pasitarimus, aktyvią valdybą, turime reguliarų formatą pabendrauti, apsitarti, jei kyla kokių klausimų, neaiškumų. Nežinau, ar tai koks didelis kliuvinys, bet taip, laiką turiu paskirstyti, padalyti.

Bet jeigu aš būčiau, tarkime, Lietuvos parlamente arba ministerijoje, ar to laiko būtų daugiau? Turbūt ne. Nesėdėtum gi dykas be darbo ir neužsiimtum tik partijos reikalais. Tas atstumas nėra lemiamas faktorius.

– Užsiminėte apie 2016 metus, kai laimėjote rinkimus ir formavote Vyriausybę. Galima sakyti, kad tai buvo aukščiausias jūsų partijos taškas. Turite planą, kaip tai pakartoti?

– Visi turi planą. Tai ir yra įdomumas, kad visi nori taip padaryti, o rinkėjas nusprendžia. Mes daug pamokų išmokome iš 2016–2020 metų. Ir gerų, ir blogų. Gerai, kad tai įmanomi dalykai, įmanoma tai padaryti.

Tos blogos pamokos – kai ateina į politiką daug naujų žmonių, kurie nebūtinai priklauso politinei partijai, jų gal nepažįsti, nutinka tokių dalykų, kaip nutiko mums su tuo pasidalijimu, kai atskilo dalis politikų. Bet tai nepaneigia tų 2016–2020 metais padarytų gerų darbų, nors paskui gyvenimas kartu nesusiklostė.

Rimtai ruošiamės. Galvojame apie save ne tik, kaip anksčiau buvo įprasta galvoti, kaip apie regionų partiją. Anksčiau valstiečius tokiais buvo įprasta laikyti. 2016–2020 metai parodė, kad mes esame pajėgūs, galime imtis nacionalinės valdžios atsakomybės, vadovauti Vyriausybei, aktyviai veikti ir ministerijose.

Stengiamės savo veiklą išplėsti, įsitinklinti ir tarptautinėje erdvėje, augintis raumenis. O kaip pavyks, viskas labai nuo daug ko priklauso – nuo to, kaip dabartinei valdančiajai daugumai, kurioje ir mes esame, seksis veikti, kaip dėliosis kiti dalykai, kurių negali nuspėti.

Atsimenate turbūt tas bangas, pasitikėjimo kritimą ir kilimą, kai buvo kovidas, pandemija. Yra dalykų, kurių negali nuspėti, bet tai nereiškia, kad neturi jiems ruoštis. Ruošiamės, visi ruošiasi, manau. Visi nori būti tuo vieninteliu, pagrindinis, kuris galės padaryti daugiausia, daugiausia programinių nuostatų įgyvendinti.

Politika yra toks nesibaigiantis bandymas įtikinti rinkėją, kad tavo idėjos geriausios. O kam pavyks, pamatysime.

– Jūsų partija šiuo metu yra valdančiojoje koalicijoje, bet turbūt galima sakyti, kad nuo pat Seimo rinkimų daugiau kalbama ne apie darbus ar idėjas, o apie asmenybes ir ginčus. Jūsų manymu, ar galima sakyti, kad koalicija veikia?

– Aišku, kad ji veikia. Jei ji neveiktų, Lietuvos žmonės gautų vieną dvyliktąją praėjusių metų [biudžeto]. Biudžetas visada sulaukia didžiausių diskusijų, batalijų ir toje pačioje koalicijoje lieka daug nepatenkintų. Paėmus visas tris partijas, turbūt, kiekvienas yra savaip nepatenkintas.

Bet politika yra kompromisų menas. Koalicija veikia. Galima, turbūt, kalbėti apie atskiras sritis, kur geriau ar blogiau sekasi. Tai priklauso ne tik nuo premjerės, bet ir nuo veikiančių ministrų, kaip jiems sekasi su situacijomis tvarkytis, kokių jie turi kompetencijų.

Aš manau, kad ten, kur mes galėjome deleguoti ministrus, negirdžiu nei labai didelių, nei priekaištų. Panašu, kad gerai sekasi ministrams dirbti, atlikti savo pareigas. Toks ir buvo mūsų tikslas – tiek, kiek gausime atsakomybės sričių, kiek galėsime deleguoti savo žmonių, padaryti geriausiai, kiek sugebėsime. Tą stengiamės atsakingai daryti.

Bet negalime atsakyti už visus. Kai [kitos] partijos deleguoja savo ministrus, galime išsakyti pastabas ir jas išsakome koalicijoje. Bet ne visada gali ką nors pakeisti. Manau, kad koalicija veikia, o tie vieši apsižodžiavimai ar asmenybių aptarinėjimas... Yra asmenybių, kurios tik iš to ir darosi politiką.

Man gaila, kad ant to kabliuko užkimbame, nes kai kurių asmenybių tikslas yra provokuoti ir susilaukti dėmesio. Jeigu išsiprovokuojame, neaišku, kieno didesnė problema – ar tų, kurie provokuoja, ar tų, kurie ant to kabliuko kimba. <...>

Atidėjus emocijas į šoną, tai tikrai yra, ką galima ir reikia padaryti geriau, bet sakyti, kad koalicija neveikia, aš negalėčiau.

– Bet ar valstiečiai turi kokią nors ribą, raudonąją liniją, kalbant apie koalicijos partnerius, konkrečiai kalbant apie Remigijų Žemaitaitį ir „Nemuno aušrą“? Iš esmės yra opozicija koalicijoje, buvo fiziniai apsistumdymai su oponentais, vizitai ir susitikimai su Vengrijos ministru, po kurių pasigirdo kalbos apie alternatyvią užsienio politiką.

– Turbūt į kiekvieną iš tų istorijų reikėtų pažiūrėti atskirai. Jūs paminėjote susitikimus su Vengrijos politikais. Aš neatsitiktinai paminėjau ir mūsų ėjimą į tam tikrą europinę politinę šeimą. Suprantu, kad yra ir Lietuvos politikoje, kurie mūsų politinę šeimą vadina kraštutine dešine, lipdo tam tikras etiketes.

Tai aš suprantu, kad mes turime priekaištų Orbanui, bet jeigu žiūrime į tas Europos politines šeimas, tai kas aš toks, kad drausčiau kitai politinei partijai rinktis savo Europos politinį kelią, bendrauti, bendradarbiauti? Tada, kai tas susitikimas su Vengrijos užsienio reikalų ministru įvyko, sulaukėme klausimų, ar tai nėra alternatyvi užsienio politika.

Aš jau tada sakiau, kad nežinau, nes nežinau, apie ką jie kalbėjosi. Jei jie kalbėjosi apie savo norus įstoti į politinę šeimą ar pan., tai čia nėra alternatyvi užsienio politika. Ji būtų tokiu atveju, jei būtų bandoma ką nors pašnekėti kitaip nei Lietuvos pozicija, tarkime, dėl karo Ukrainoje ar pan.

Atidėjus emocijas į šoną, tai tikrai yra, ką galima ir reikia padaryti geriau, bet sakyti, kad koalicija neveikia, aš negalėčiau.

Kadangi mes nė vienas nežinome, ką ten šnekėjo, tai man labai sudėtinga vertinti, ar buvo, ar nebuvo ta alternatyvi [užsienio politika]. Čia viena istorija. Bet aš manau, kad mes ir daugiau politinių jėgų išvysime, kurios bandys šlietis prie vienų ar kitų europinių partijų.

Tiesą sakant, aš nežinau, ar visais atvejais reikia vertinti kaip kažkokią problemą. Man atrodo, kad mums gerai turėti daugiau draugų ir palaikytojų. Aišku, tokių, kurie kardinaliai neprieštarauja mūsų užsienio politikai ar pan.

O dėl mūsų raudonų linijų – tai vėlgi, matyt, kiekviena situacija atskira. Spręstume, jeigu įvyktų kas nors sukrečiančio politinėje sistemoje. Matyt, mąstytume, ką su tuo daryti, ar galime, ar negalime būti koalicijoje.

Bet šiandien gavęs tokį klausimą aš pats klausiu – ar koalicija būtų geresnė be valstiečių? Ar būtų geriau, jei išeitų mūsų ministrai? Jeigu pasidarytų geriau, tada galima svarstyti, kad mes išeiname. Bet jei tai yra tik emocijų demonstravimas, nežinau, ar šiandien visoje toje neramioje situacijoje ir aplinkoje mes savo sprendimus turėtume grįsti tokiomis reakcijomis.

Fizinius kontaktus, apsistumdymus, tikiuosi, teisėsauga įvertins. Jei tai yra prasilenkimas su teise, įsijungia į tai teisėsauga, tai ne politikai turėtų vertinti.

O šiaip, kas per veikėjas yra Remigijus, mes žinome. Aš jį žinau nuo 2016 metų, jis niekada man nepatiko kaip politikas, bet ne aš sprendžiu. Mes turime savo rinkėją, mes turime didįjį koalicijos partnerį, kuris formuoja koaliciją. Mums gali patikti, nepatikti...

Daug kas man nepatinka, bet politikoje turi galvoti, ar tas nepatikimas padės valstybei, ar ne. Mano supratimu, mūsų išėjimas iš koalicijos ne pagerintų, o pablogintų situaciją.

– Kovo 1-ąją pasirodė žinia, kad jūsų frakcijos Seime narys Ignas Vėgėlė ketina kurti savo politinę jėgą. Į Seimą jis pateko bendru sąrašu su LVŽS, dirba jūsų frakcijoje, bet bendros ateities, panašu, nemato. Tikėjotės to?

– Galima buvo nuspėti, kad taip bus. Nors jis turėjo galimybę, tikrai galėjo išreikšti savo norą prisijungti prie LVŽS, jis to nepadarė. Tai reiškia, kad nematė bendros ateities su mumis po rinkimų.

Tikrai yra žmonių, kurie tuo metu su jo komanda atėjo, kurie prisijungė prie mūsų ir dabar sėkmingai darbuojasi. Kad ir viceministrė, kuri yra deleguota mūsų į Teisingumo ministeriją. Yra žmonių, kurie per rinkimus susidraugavo, pamatė, kad mūsų požiūriai į daugelį dalykų sutampa, ir atėjo dirbti kartu. Ignas nusprendė kitaip.

Aš manau, kad ir su Rimu [Jankūnu] tas pats bus, nes irgi neprisijungė. Bet frakcija nėra tik mūsų partijos, aš norėčiau tikėti, kad ji nesubyrės, neišsibėgios. Žmonės yra laisvi pasirinkti politines jėgas ir frakcija pas mus margoka, ne vienos partijos, bet sugebame dirbti, derinti savo darbus, projektus. Žmonės bando politines jėgas kurti, demokratinėje valstybėje yra laisvi daryti, ką nori.

– Nejaučiate, kad valstiečiais buvo pasinaudota?

– Aš manau, kad buvo. Ignas, matyt, mano, kad nebuvo. Esate girdėję jo pasakymus, kad jeigu ne jis, tai valstiečių išvis nebūtų Seime. Tai dabar kaip pamatuoti? Nuomonė prieš nuomonę.

Aš manau, kad pasinaudojo. Nepatinka tokie dalykai, kai žmonės pasinaudoja, paskui meta. Aišku, turi savo motyvų, kodėl. Dažniausiai tie motyvai būna politiniai, turinio, kas sutampa, kas nesutampa, bet aš palieku jų pačių sąžinei ir rinkėjams spręsti.

Neuždrausi žmonėms, nesutapus nuomonėms ar požiūriams, keliauti į kitas politines jėgas. Daug mes to Lietuvoje matome, „alstiečiai nėra tuo unikalūs. Politinio judėjimo ir migravimo Lietuvoje yra daug.

Paėmus kontekstą, man gaila, kad ir to politinių krypčių grynumo mes Lietuvoje nelabai beturime ir matome. Man patinka, kad Europos Parlamente jis vis dėlto yra ir ten gana aiškiai matosi politinės kryptys, politinės ideologijos. Lietuvoje mes vis dar turime asmenybių kultą, kur labiau sprendžiama ne pagal politines ideologijas, o pagal žmogų – patinka jis ar ne.

– Jūs buvote Sauliaus Skvernelio Vyriausybės nariu, kartu dirbote visą kadenciją, ėjote į ne vienus rinkimus, tad darau prielaidą, kad neblogai vienas kitą pažįstate. Kaip jūs priėmėte žinią apie kratas jo namuose, darbo vietoje? Galėjote nuspėti, kad S. Skvernelis tokiame kontekste bus minimas?

– Turbūt nė vienas negalime tokių dalykų nuspėti. Aišku, kad kiekvieną kartą, kai tai įvyksta, kai vykdomos teisėsaugos kratos ar politikai apklausiami kaip specialieji liudytojai, tai sukrečia. Ypač, kai būni dirbęs su tais žmonėmis ne vienus metus.

Žinoma, kad sukrečia. Juolab kad nelabai daug ką sužinoti gali. Daug dalykų lieka pasvarstymams be faktų, žinai, tik kad kažkas vyksta. Žinome tik faktą, kad vyksta tyrimas, susijęs su Augalininkystės tarnyba, bet koks ten vaidmuo politikų...

Kaip žinia, ten ne tik S. Skvernelis, bet ir Kazys Starkevičius, tokie ryškūs, žinomi politikai. Kuo viskas baigsis, neaišku. Tai daro žalą visuomenės pasitikėjimui politikais. Nedažnai paskui kas gilinasi, kai viskas baigiasi. Bet pats veiksmas, pats įvykis leidžia kiekvienam susikurti savo versiją.

Aš tikrai nesiimsiu kurti savo versijų, nes ir nežinau, kas ten tiriama. Tikrai niekam nelinkėčiau nei kaip politikui, nei kaip žmogui atsidurti tokioje situacijoje. Lauksime, matysime.

Aišku, kad politikams labai blogai, kad tie procesai užtrunka labai ilgai. Tikrai ne mėnesius, o dažniausiai ir metų metus užtrunka. Poveikis politinėms jėgoms jau būna padarytas, nes visuomenė savotiškai jau ir nuteisia, o teisėsauga negali atskleisti detalių, kol tyrimai nesibaigę. Bet teisėsauga turi dirbti savo darbą, tik gaila, kad ir tokio kalibro politikai atsiduria tame akiratyje.

– S. Skvernelio partija kartais vis dar minima kaip galimas koalicijos partneris, jei koalicijoje neliktų „Nemuno aušros“. Jei susiklostytų tokia situacija, dirbtumėte kartu su Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“?

– Sprendimas yra ne mūsų rankose, tą pirmiausia turėtų nuspręsti socialdemokratai, kurie formuoja koaliciją. Kaip suprantu iš viešų kai kurių socialdemokratų pasisakymų, jie, matyt, planuoja tą aptarti, kai rinks savo partijos pirmininką.

Jeigu bus toks pasiūlymas keisti valdančiąją daugumą, tai ne valstiečių pirmininkas ir net ne valdyba tą sprendimą priims. Pas mus tik taryba gali tokį sprendimą priimti. Dėl dalyvavimo šitoje koalicijoje mes turėjome ilgą ir sudėtingą diskusiją, gana intensyvias derybas.

Tai jei keistųsi koalicija, viskas kartotųsi. Tai reiškia, kad vėl kalbėtumėmės, paliktume savo partijos kolegoms nuspręsti. Jei taip pat būtų, aš neabejoju, kad kiltų visokių nuomonių. Būtų, žinoma, ir tokių, kurie vis dar jaučia nuoskaudą dėl pasidalijimo, naujos partijos atsiradimo.

Kaip nuspręstų partijos kolegos, man sunku pasakyti. Bet visų tų tyrimų kontekste reikia suprasti, kad partija nėra tik pirmininkas. Partija yra daug žmonių. Aš tikiu, kad jei politikai rimtai žiūri į valstybės valdymą, jie nebijotų pasitraukti iš pozicijos, jei tai būtų rimta kliūtis.

– Jūs minėjote krentantį gyventojų pasitikėjimą politine sistema po tokių istorijų. Tačiau kalbant ne tik apie šią valdžią, bet apskritai pasitikėjimas Seimu visada yra labai žemas, dabar pasitiki vos dešimtadalis gyventojų. Šios Vyriausybės darbą blogai, pagal apklausas, vertina 70 proc. gyventojų. Prastai buvo vertinamos ir kitos. Kaip išeiti iš tokios situacijos?

– Norėčiau žinoti atsakymą. Jeigu žinočiau, padaryčiau viską, kad išeitume. <...> Iš žmonių girdžiu labai daug susikoncentravimo į konkrečius asmenis, konkrečius politikus, į jų elgesį. Žmonės dažnu atveju gal dėl to ir nusivilia, nes idealių žmonių nėra.

Atsimenu savo darbą Vyriausybėje. Visko ten buvo. Buvo, kad mane ir labai blogai vertino, buvo kažkas geriau, paskui vėl buvo blogai. Turbūt čia natūralūs procesai, kažkuo nusivili, kažkas patinka, kažkas nepatinka.

Ko gero, jeigu kalbėtume apie visą politinį gyvenimą, gal daugiau to pasitikėjimo atsirastų, jei politinės jėgos labiau grynintų savo ideologijas ir bandytų jas įgyvendinti, o žmonės pagal jas matuotų, pavyko ar ne.

Jeigu yra viltis, kad atsiras kokie nors tobuli politikai, gal dėl to pas mus ir tie gelbėtojai vis iš naujo atsiranda, žmonės renka ir paskui tuoj pat nusivilia. Pamato, kad tie žmonės irgi nėra tobuli.

– Jūs pats neseniai sulaukėte nepalankaus teismo sprendimo, kad VRK pagrįstai dalį jūsų pranešimų prezidento rinkimų laikotarpiu pripažino paslėpta reklama. Skųsite sprendimą?

– Aišku, kad skųsime. Pasistengsime apginti savo požiūrį teisinėmis priemonėmis iki galo. <...> Mes taip nustekenome rinkimų įdomumą, praktiškai iki nulio. Jeigu jau prie tokių dalykų yra kabinėjamasi ir bandoma ieškoti pažeidimų, tai ką šnekėti apie ką nors sudėtingiau.