Demografams skambinant pavojaus varpais dėl itin žemo gimstamumo, kuris prognozuoja tautos mažėjimą ilguoju laikotarpiu, vis dar nesutariama, kas galėtų tapti ta kibirkštimi, kuri galėtų pasukti kreivę į kitą pusę.
Ar tai galėtų būti didžiulės išmokos? Galbūt, valstybės skatinimas šeimoms turėti daugiau vaikų? O gal bandymai pririšti vyrus prie šeimų paskolomis? Gal kažkaip kitaip įmanoma įpūsti drąsos kurti šeimas?
Knygą „Kam gimdyti: filosofiniai pamąstymai apie demografiją, šeimą ir gimstamumą“ Vilniaus knygų mugėje pristatęs filosofas Gediminas Karoblis mano, jog skaičiai aiškiai rodo tendencijas, apie tai diskutuoti nebeverta. Bet verta aptarti, koks tai virsmas, kas su mumis vyksta.
„Tos prognozės rodo vis didesnį pesimizmą, mažesnius skaičius ir čia demografai mums viską pasako. Bet ko nėra pasakyta, tai gilesnis apmąstymas, kas čia vyksta su mumis. Ir, man atrodo, tai kažkoks labai rimtas antropologinis virsmas“, – sakė G. Karoblis.
Pats G. Karoblis su žmona Gitana Karobliene iš viso susilaukė 8 vaikų ir jau turi anūkų. Autorius sako, kad apie gimstamumą apsisprendė kalbėti ne keldamas paniką, o rinkdamasis vilties ir drąsos kryptį.
G. Karoblienė diskusijoje užsiminė, kad, jos nuomone, šiuolaikinę kartą stabdo baimė, tuo metu ankstesnės kartos beveik nieko neturėjo, todėl neturėjo, ką prarasti. Taip ji atsakė į diskusijos moderatoriaus Viktoro Bachmetjevo klausimą, kodėl Lietuvos visuomenei turtėjant, ekonomikai augant, gimstamumas lieka žemas ir mažėja.
„Kai neturi, ko prarasti, tai nieko ir nebijai, o kai turi, ką prarasti, tai ir bijai prarasti. Mūsų gerovė per nepriklausomybę gerokai pakilo. Mes labai gerai tą suprantame lygindami savo jaunystę, savarankiško gyvenimo pradžią su mūsų vaikų savarankiško gyvenimo pradžia. Tai visai kitas startas, visai kiti reikalavimai, visai kiti lūkesčiai, jie tikrai turi, ką prarasti. Mes stovėjom basi, pliki ir džiaugėmės laisve“, – skirtumus pažymi G. Karoblienė.
Valstybės duomenų agentūros duomenimis, suminis gimstamumo rodiklis už 2024 metus Lietuvoje sudarė 1,11, kuris reiškia, kiek vaikų per gyvenimą pagimdytų reprodukcinio amžiaus moteris, jei gimstamumas liktų nepakitęs. Pavyzdžiui, 1990 metais jis siekė 2,03, koks ir turėtų būti idealiuoju atveju.
Šis rodiklis nuosekliai mąžta, bet tai susiję ne tik su žmonių apsisprendimu turėti mažiau vaikų ar jų išvis neturėti, bet ir su procesais, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą. Dėl ekonominio išsivystymo skirtumų iš Lietuvos po 2004-ųjų emigravo itin daug darbingo amžiaus žmonių, ypač didelė banga buvo po 2008-2009 m. finansų krizės. Tai reiškia, kad Lietuvoje liko mažiau reprodukcinio amžiaus moterų ir vyrų, kurie galėtų susilaukti vaikų.
Išmokų didinimas jau nebepadės?
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas, europarlamentaras Aurelijus Veryga yra vienas iš politikų, kurie daug dėmesio skiria demografinei padėčiai. Jis pripažįsta, kad vieno atsakymo nėra ir vien tik didelės išmokos visko neišspręs, nes tai daugiasluoksnė problema.
Vienas iš dažnai kartojamų atsakymų į problemą yra vaiko priežiūros išmokos. Suminis gimstamumo rodiklis Lietuvoje kilo, kai prieš krizę 2008 m. buvo nustatytos gana didelės vaiko priežiūros išmokos, pirmais vaiko auginimo metais kompensavusios 100 proc. darbo užmokesčio, o antrais – 85 proc. Tai netruko ilgai, nes finansų krizė reikalavo mažinti visas valstybės išlaidas. Be to, didelės išmokos paprastai neskatina moterų grįžti anksčiau į darbo rinką.
„Mano kursiokų karta, kur buvom, tai vis pasižiūriu, kad mano artimoje aplinkoje daug šeimų, kur turi maždaug po tris vaikus. Tai būtent buvo tas laikotarpis, kai pirmais metais buvo 100 proc. darbo užmokesčio išmoka, paskui man atrodo antrais metais 85 proc. Jeigu taip žiūrėti iš perspektyvos kaip žmogui, kuriam tuos vaikus šeimoje teko auginti, tai net jei taip banaliai, buhalteriškai skaičiuojant, jei namuose atsiranda papildoma burna, tai net jei gauni 100 proc. ką tu turėjai, tai poreikiai vis tiek padidėjo. Tas 100 proc. yra minimumas, ką valstybė turėtų užtikrinti. Aš manau, kad mes prie to prieisime. Nežinau, ar tai bus šita kadencija, ar kita, nenoriu būti pesimistas, bet manau, kad to nebeužteks. Bet kažkiek padėtų“, – mano A. Veryga.
Bet G. Karoblienė teigia, kad jos atveju tai visai nebūtų pagelbėję, nes norint gauti vaiko priežiūros išmoką reikia būti ne tik baigus mokslus, bet ir atitinkamą laiką dirbus. 8 vaikų mama pasakojo, kad pirmą savo dukrą ji pagimdė būdama 19 metų, nors iki 20-ojo gimtadienio bebuvo likę keli mėnesiai. O jeigu moteris ir jos vyras pirmiau pradeda karjerą, vėliau jie gali nebūtinai norėti užsiimti šeimos planavimu.
„Kad nuo atlyginimo gautum 100 proc. išmokos, turi turėti darbą, būti pabaigus mokslus, bet per tą laiką tikėtina, kad aš nelabai norėsiu užsiimti šeimos planavimu. Ir mano vyras nelabai norėtų, nes jis irgi nori tą pačią karjerą daryti. Ir kur mes klimpstam? Tas 100 proc. nieko nesprendžia. Kad ir 200 proc. duotumėt, bet jei aš gimdysiu po 30-ies, tai kiek geriausiu atveju [pagimdysiu]? Tokia ta gamta negailestinga. Aš pirmąją dukrą pagimdžiau būdama 19-os, po kelių mėnesių suėjo dvidešimt. Žinot, ir tai mes įsivaizdavom, kad darom didelius tarpus [tarp vaikų], aš net studijavau, net turėjau drąsos apginti savo bakalaurinį darbą“, – sako G. Karoblienė.
Tarp sprendimų – vyrų pririšimas per paskolas?
A. Veryga pasakoja, kad kai kurios kitos valstybės taiko agresyvesnius demografijos suvaldymo būdus, bando įvairias priemones, ne tik išmokas, nes jos vienos kreivės neapsuks. Juo labiau, kad tai ne tik Lietuvos, bet visų išsivysčiusių valstybių problema, ypač Vakaruose.
„Yra valstybių, kurios agresyviau elgiasi. Jos duoda labai dideles išmokas, duoda daugybę bonusų. Nepopuliaru politiškai kalbėti apie Vengriją, bet Vengrija turi labai daug politikos priemonių. Ji šeimą sieja su santuoka. Būna, kai pradedi diskutuoti su moterimis, tai, aišku, aš ne moteris, man sunku vertinti. Bet jos sako: „Tu turi suprasti, nes vyrai ir palieka, ir nesirūpina“. Aš puikiai tai suprantu, bet koks tada yra būdas, kaip tą vyrą reikia kažkokiu būdu pririšt prie šeimos? Tai yra tų būdų – susieti paskolą su buvimu santuokoje ir šeimoje. Suprantu, kaip nemoderniai tas skamba, bet šalys priemonių ieško. Aišku, tai turi ribotą efektą. Padeda, bet tai nėra kažkoks sprogimas“, – aiškino politikas.
Kita vertus, politikas kalbėjo ir apie filosofinius sprendimo susilaukti vaikų pagrindus. Jo nuomone, šiuolaikiniai žmonės kažkodėl galvoja, kad viskas gyvenime turi būti planuojama, saugu, sustyguota, nerizikinga, tačiau gyvenimas toks nėra, jis pilnas netikėtumų ir reikia tam tikro atsparumo.
„Aš manau, kad pasieksime tą etapą, turėsime labai dideles išmokas, jei neprarasime sveiko proto, bet to neužteks. Buvo paminėta drąsa. Ne tik vaikai, bet visas progresas – ir versle, ir moksle – yra susijęs su drąsa surizikuoti. Bet apskritai turime problemą, kad sugebėjome kelias kartas įtikinti, jog galima visomis prasmėmis užsitikrinti šimtaprocentinį saugumą. Prirašyta didžiuliai segtuvai reglamentų, tvarkų, kaip ką kas turi padaryti. Mes nuėjome tuo keliu, įsivaizduojame, kad viskas gali būti saugu, sužiūrėta, bet taip gyvenime niekada nebūna“, – aiškino A. Veryga.
Pasak jo, jeigu jis būtų žinojęs prieš rinkdamasis medicinos studijas, kas jo laukia, jis tikriausiai būtų ėjęs lengvesniu keliu, bet kadangi nežinojo, tai sužinojo per patyrimą, todėl pabaigė mokslus ir tapo psichiatru. Anot A. Verygos, panašiai yra ir su vaikais: iš pradžių nieko nežinai arba žinai per mažai, bet kai susilauki vaiko, atsiranda ir suvokimas, kaip jį auginti, kaip auklėti, kieno pagalbos paprašyti.
„Šiaip dievas žmogui į smegenis yra sudėjęs viską, kaip reikia. Nė viena mama nebaigė jokios mokyklos, kaip būti mama. Nėra jokių ten tėčių mokyklų. Atsiranda vaikas ir tu tam tikra prasme jau žinai, ką reikia daryti. Taip, yra niuansų, kur reikia pasiklausti, bet iš principo, didžioji dalis tikrai nesugadina ir padaro taip, kaip reikia. Tai yra genuose, čia nereikia kažkokių supermokslų pabaigti. Čia reikia drąsos. Nebijoti surizikuoti. O tada gyvenime atsiranda viskas. Kaip sakoma, atsiranda burna, atsiranda duonos kąsnis. Jeigu atsiranda poreikis, atsiras ir kas ranką išties“, – svarstė politikas.
Bet G. Karoblienė kalbant apie demografiją skatino į save atsisukti ir vyresnes kartas, nes būtent jos auklėjo jaunimą, kuris dabar galėtų kurti šeimas ir gimdyti vaikus, bet tai atideda vėlesniam metui. Pasak jos, dabartinė situacija susijusi su prieš tai gyvenusiomis kartomis, nes jos ugdė vienokį ar kitokį požiūrį.
„Kai kalbame, kodėl taip nutiko, kodėl tiek mažai vaikų, tai yra dviejų prieš tai gyvenusių kartų užprogramuoti elgesio rezultatai. Kai Gediminas rašo, kad mūsų gyvoji atmintis siekia 200 metų, kai kurie sako: negali taip būti. Bet juk mano senelis bendravo su manim, nes dažnai seneliai su anūkais pabūna. O seneliai buvo tokie patys anūkai, kuriuos prižiūrėjo jų seneliai. Tai mes sudedam, sudedam ir gaunam tuos 200 metų. Tai keturios kartos. Ką mes jiems pasakysim, kokį pasaulį paliksim, ar mes tikim jais kaip tais paveldėtojais, kurie norės paveldėti gausų pasaulį, pilną drąsos nuotykių, tų dalykų, kuriuos reikia spręsti? Matyt, jau mumis kažkas netikėjo, mes netikėjom savo vaikais. Kur mes padarėm tas klaidas? Kartais sako, pažiūrėkit į tas jaunas moteris, jos apsileidę. Aš sakau, pagalvokit apie savo dukras, vyrai, pagalvokit, kaip jūs jas auginot, kokie jūs tėvai savo dukroms buvot, kokie vyrai savo žmonoms buvot?“ – sako G. Karoblienė.
