„Partijos vadovybės atsijauninimas vyksta, bet tai vyksta keturiasdešimtmečių pavyzdžiu. Mes nerandame priėjimo, ir aš tą turiu konstatuoti“, – sako signataras, buvęs Liberalų sąjūdžio vadovas Eugenijus Gentvilas.
– Paskutiniuose Seimo rinkimuose liberalų partija bene vienintelė savo rinkimų programoje turėjo visą atskirą skiltį, skirtą jaunimo politikai. Tačiau drįsiu teigti, kad liberalai tarp jaunų žmonių nėra tokie atpažįstami ir ryškūs, kaip galbūt galėtų būti. Atrodo, nuo liberalų atskilusi ir ne taip seniai susiformavusi Laisvės partija jaunimo atstovavimo vėliavą neša aktyviau. Ar jūs turite strategiją, kaip pritraukti jauno žmogaus balsą?
– Reikia pasakyti, kad nė viena politinė partija, įskaitant ir Liberalų sąjūdį, neužgriebdavo jaunimo nuo 18 iki 25 metų segmento. Atsirado Laisvės partija, kuri iškėlė dviejų klausimų temas ir labai suaktyvino jaunimą. Tiesa, jie ir sudegė, bent jau kol kas, ant tų savo dviejų temų, kur dabar Vytautas Mitalas bando pabėgti nuo jų, nors jie patys pasijuokdavo, kad „esame dviejų klausimų partija“. Neįvykdė jų, ir jaunimas nusisuko. Liberalai akivaizdžiai jaučia tą stoką, bet mes vis dėlto darome partijos atsinaujinimą, aš pats išėjau iš partijos pirmininkų anksčiau laiko. Supratau, kad partija turi atsijauninti, nebesu tas, kuris gali pritraukti dvidešimtmečius. Aš lyg ir suprantu, ir vaikai, ir anūkai auga, bet jų akyse negaliu turėti pasitikėjimo, kai čia greta bręsta Laisvės partija. Bet to nepakanka. Ėmėmės įstatymų konstitucinės iniciatyvos užpernai, kad galėtų Seimo rinkimuose dalyvauti ir asmenys nuo 21 metų.
Nė viena partija neatvedė į Seimą jauno, 21–25 metų amžiaus, žmogaus. Nei tie žmonės puolė į tas politines partijas, nei rinkėjai puolė už juos balsuoti, jeigu ir buvo keletas tokių. Bandome, bet kad sugebėtume paimti jaunimą, tai nedrįstu sakyti. Partijos vadovybės atsijauninimas vyksta, bet tai vyksta keturiasdešimtmečių pavyzdžiu. Mes nerandame priėjimo, ir aš tą turiu konstatuoti, kad tikrai nuoširdžiai norime, bet, matyt, nesugebame.
– Bet ar jaunimo atvedimas į Seimą yra vienintelis būdas pritraukti jauną žmogų?
– Ne, nevienintelis, bet aš irgi nemanau, kad žolės, kanapių dekriminalizavimu būtinai paimsime jaunimą. Tai nėra pats geriausias dalykas. Yra kiti dalykai, tokie kaip šeimos politika, partnerystė ir t. t., kur irgi nuosekliai pasisakome. Dabar šeimos referendumą inicijuoja, mes nepasirašėme, manome, kad šeima yra įvairesnė, bet nesugebame to prinešti iki 20–25 metų žmogaus. Labai sąžiningai pasakau: mes norime, bet nesugebame. Kodėl nesugebame? Todėl, kad negabūs, nežinome, kaip tai padaryti, kaip prieiti. Prieiti tokiomis priemonėmis kaip Laisvės partija? Nieko naujo mes nebepasakysime. Manau, yra platesni reikalai nei vien kanapių dekriminalizavimas. Sutinku, balsuoju už tuos projektus, bet kartotis ir sakyti: mes už dekriminalizavimą, ką mes čia naujo pasakysime.
– Vienas iš jūsų jaunimo politikos programinių siūlymų buvo dekriminalizuoti mažo kiekio lengvų narkotinių medžiagų disponavimą be tikslo platinti, taip pat dėmesį skirti prevencijos programoms ir sveikos gyvensenos propagavimui. Ar tai taip pat yra vienas iš bandymų laimėti didesnį jaunimo palankumą? Dabar jūs sakote, kad tai nėra validi priemonė.
– Kaip matote, nepatraukėme. Ką ir noriu pasakyti, mes vėl galime, kaip Laisvės partija ketverius metus darė, dabar čia rėksime ant kiekvieno kampo, kad legalizuosime. Neveikia. Nesugebame, net įrašę tą patį, kas daliai jaunimo yra patrauklu, nesulaukėme tų jaunų žmonių masyvaus palaikymo. Tai konstatuoju: mes nesugebame, nerandame priemonių, nerandame formuluočių, kaip prieiti iki jų. Beje, čia yra ir jauno žmogaus abejingumo dalykai. Laisvės partija paėmė didžiąją dalį Vilniaus jaunimo, didmiesčių jaunimo, ne Lietuvos.
– Galbūt galimi liberalų rinkėjai, ne vien jaunimas, tiesiog pasigenda ryškesnio iniciatyvumo, aiškesnės vertybinės lyderystės ne tik žmogaus teisių klausimais, bet ir kitų idėjų atžvilgiu?
– Kiekviena partija gali būti skalpuojama: per mažai komunikuojate, neaiškiai save pozicionuojate ir t. t. Labai geras pavyzdys: turiu tokį jaunuolį praktikantą, tai jis sako: „Žiūrėk, Laisvės partija buvo aiški apie ką, o jūs, Liberalų sąjūdis, nėra aišku apie ką.“ Aš su tuo sutinku. Laisvės partija pasakė: mums rūpi du klausimai – partnerystė ir kanapės. O štai liberalai vargšai turime 22 klausimus ir nesugebame iš tų 22 atrinkti dviejų ar trijų, kurie skambėtų taip, kad kiekvienas beprotis žinotų – Liberalų sąjūdis yra apie tai. Tai sunkiau iš 22 klausimų.
Mes esame gana sena partija – 20 metų, tada yra daug sunkiau. Atsiranda nauji ir sako: mes štai už tą. Du klausimai. Tai čia yra mūsų ir privalumas, ir problema. Privalumas, kad mes paimame įvairius rinkėjus su savo įvairiapuse programa, tačiau, nebūdami ryškūs, nesugebėdami išryškinti, nesugebėdami gerai komunikuoti, parodyti, mes ryškumą prarandame. Ta įvairovė yra mūsų pranašumas, bet kai reikia pasakyti apie ką yra Liberalų sąjūdis, nėra to ryškumo ir aiškumo.
– Tai aš jūsų tada paklausiu, apie ką yra Liberalų sąjūdis?
– Apie viską, apie visą gyvenimą, kuriame ne valstybė nurodinėja žmogui, o žmogus pats turi apsispręsti, ir kiekvienoje situacijoje palikime žmogui galimybę spręsti. Individo laisvė ir apsisprendimas, o ne valstybės mentorystė piliečių atžvilgiu. Šitie dalykai bet kurioje vietoje praeina per mūsų programą. Piliečio prioritetas prieš valstybę, prieš valdžią.
– Praeitos kadencijos pabaigoje jūs savo tekste „Liberalo būsena šiandien“ kritikavote Remigijų Žemaitaitį kaip „aršiausią neapykantos formų inžinierių“, bet ar nemanote, kad liberalai galbūt patys, neskirdami pakankamai dėmesio regionų gyventojų problemoms, atidavė dalį savo rinkėjų? Apie tai prieš daug metų rašė ir žymusis liberalas Leonidas Donskis knygoje „Blogis yra laikinas“, teigdamas, kad „negirdime liberalų balso svarstant ir ginant mažųjų miestelių, provincijos bei regionų ateitį“.
– Patikėkit, L. Donskis yra buvęs mano didžiulis draugas, ne visada jis irgi teisus, ypač kalbant apie politinę praktiką. Dabar paimti ir pasakyti, kad liberalai nesirūpina regionais. Tai pasakykime, kur liberalai turi merus šiuo metu? 17 merų turi socialdemokratai, antroje vietoje yra Liberalų sąjūdis – 9 merai. Liberalų balso regionuose nėra? Tai kaip mes turime devynis merus? Aš galiu pasakyti, kad mes neturime nė vieno mandato Vilniaus savivaldybės taryboje, nė vieno Kauno savivaldybės taryboje, dvi kadencijas liberalai neturi nė vieno tarybos nario, apie merą net kalbos nėra. Štai sukuriamas mitas, kad liberalų balso regionuose nesigirdi. Devyni merai iš kažkur atsirado.
– Merai yra ne tas pats. Kiek jūs turite vienmandatėse išrinktų liberalų Seime?
– Trys mieste: Čmilytė, Gentvilas ir Kairys. Anoje kadencijoje tikrai turėjome penkis išrinktus vienmandatininkus regionuose. Tai štai liberalų balsas ir liberalų veikla regionuose yra gerokai stipresnė nei daugelio kitų partijų, gerokai stipresnė negu Vilniuje ar Kaune, kur liberalų nėra. Vilnius neišsiugdė savo liberalų politikų, su apmaudu tą reikia konstatuoti. Viktorija Čmilytė po rinkimų Šiauliuose atmigravo į vienmandatę Vilniuje ir laimėjo. O kur Vilniaus liberalai? Taip ir neišsiugdė, tai Gentvilas ir Čmilytė, atvykėliai iš Lietuvos regionų, laimėjo.
Liberalų balsas girdimas regionuose, ir nereikia sakyti ir pastatyti prieš R. Žemaitaitį, kad nerengiu triukšmingų susitikimų, tai nereiškia, kad neskiriu regionams dėmesio. Todėl baikime su mitais, kad liberalų nėra regionuose. Kažkaip mums visi kiti pavydi. Aš galiu pasakyti, konservatoriai kiek turi regionuose merų. Du. Galų gale gal tie faktai jums nenaudingi, bet remkimės faktais, o ne politologų dažnai primetamomis nuomonėmis, štai R. Žemaitaitis dirba regionuose. Nenoriu taip dirbti, kai susikvieti žmones ir mulkini juos, keikdamas visus kitus. Tai ne mano stilius.
– Atsižvelgiant į naujausius partijų reitingus, lyderiaujančias pozicijas išlaiko konservatoriai. Tačiau praeitoje kadencijoje jūs ne kartą išreiškėte tam tikrą nepasitenkinimą jų elgesiu, ne kartą sakėte, kad tuometis konservatorių lyderis rodo nepagarbą mažiesiems koalicijos partneriams, o liberalai nėra šuniukas už pavadėlio. Kokias raudonąsias linijas liberalai brėžtų bendrame darbe su konservatoriais, remiantis ankstesne patirtimi?
– Yra viena raudonoji linija. Mes galime sutarti dėl visko, tik konservatoriai, kaip didesnieji, turi suprasti, kad mes nesame jų šuniukas už pavadėlio. Mes esame savarankiška partija. Gabrielius kartais to nenorėdavo suprasti. Tą teko garsiai pasakyti. Gabrielius, kai pralaimėjo vienmandatėje, net tėškė mandatą, išėjo iš Seimo, iškeikė savo partiją ir dabar per atstumą toliau ją keikia. Tai jis lygiai taip pat norėjo reguliuoti liberalams, nurodinėti mūsų vietą.
Aš jam pasakiau: „Gabrieliau, jūsų konfliktas su prezidentu, dėl atstovavimo Europos Vadovų Taryboje veda į niekur.“ Atvedė į kur? Kad prezidentas užšachavo Gabrielių į Europos komisarus. Tai gal aš teisus buvau? Manau, Gabrielius elgdavosi tikrai labai iš viršaus mažesniųjų kolegų atžvilgiu, ir į tai aš turėjau reaguoti. Mūsų rinkėjai ir taip mus kaltina, kad tapome konservatorių filialu. Mes savo rinkėjams turime parodyti, kad nesame konservatorių filialas. Kalbant apie ateitį, mes tikimybiškai turime daug šansų, kad vėl kada nors galime būti kartu valdančiojoje koalicijoje, tik konservatoriai turi žinoti, kad jie negali laikyti kitų, mažųjų, partnerių tais, kurie negali turėti savo balso.
– O dabartinis pirmininkas kitaip elgtųsi?
– Jis dabar kitaip elgiasi su mumis būdamas opozicijoje. Jeigu jis susipyktų su mumis, ignoruotų mus, tai, manau, liberalusis flangas frakcijoje irgi nelabai apsikęstų. Jo frakcijoje liberalusis flangas yra 20 žmonių. Aštuoni yra konservatyvusis-„krikdemiškasis“ flangas, kuriam pats Laurynas priklauso. Laurynas laimėjo rinkimus partijoje 80 procentų balsų, bet frakcijoje jis yra mažumoje. Todėl jis turi taikytis, ir jis tikrai taikosi, jis ieško bendradarbiavimo variantų, o Gabrielius pasakydavo truputį kitaip, tai ir aš pasakydavau kitaip.
– Ar konservatorių galimi tvirti žingsniai į dešinę valstybinės kalbos, migracijos klausimais nesukels tam tikro susistumdymo? Ar tokiu atveju liberalai bandys laikyti balansą tarp principingumo ir nuosaikumo?
– Valdas Benkunskas dabar renka parašus Vilniaus gatvėse, akivaizdžiai prieš rinkimus žingsnis. Vilnius visada buvo daugianacionalinis miestas, ir šiandien tai, ką daro V. Benkunskas, deja, būtų taikoma net ir tiems profesionalams, užsienio piliečiams, kurie dirba bankuose. Juos išvarys po trejų metų? Gal ne visai taip bus, kaip V. Benkunskas šiandien prieš rinkimus bando paveikti. Būna mums nepriimtinų populizmo dalykų, bet pačių konservatorių viduje yra ne viskas priimtina, ką kartais padaro. Pavyzdžiui, penki konservatorių frakcijos nariai pasirašė iniciatyvą dėl šeimos apibrėžimo referendumo. 23 nepasirašė. Ir jie tarpusavyje turi didelių konfliktų, didelių įtampų.
Pavyzdžiui, Audronius Ažubalis pavadina mane, V. Mitalą ir savo kolegę konservatorę Dalią Asanavičiūtę-Gružauskienę „raudonaisiais liberalais“. Jie viduje turi rietenų ir nesutarimų. Jūs norėtumėte, kad iš liberalų pusės nenuskambėtų kritika kai kuriems konservatorių žingsniams? Aišku, kad nuskambės. Jeigu jie viduje turi nesutarimų. Kažkaip esu girdėjęs tokių pasakymų: „Jums, liberalams, reikia eiti su konservatoriais vienu sąrašu į rinkimus.“ Manau, net vienų liberalų nepakanka, kad liberalai ir konservatoriai turėtų daugumą. Štai reikėjo Laisvės partijos, gerai, kad Laisvės partija paėmė tą jaunimą, atėjo, tada atsirado galimybė sudaryti dešiniąją centro Vyriausybę. Todėl bandymas visus užtempti ant vieno kurpaliaus, ką bandė Gabrielius, man yra ir nepriimtina, ir politologiškai nesuprantama.
– Yra populiari frazė, priskiriama Winstonui Churchilliui: „Jei būdamas 25-erių nesi liberalas, tu neturi širdies, jei būdamas 35-erių nesi konservatorius, tu neturi proto.“ Jūs likote liberalu ir po 35-erių. Kodėl, tiek metų derinant liberalią širdį ir liberalų protą, nepavyksta lietuviško liberalizmo iškelti į politines aukštumas ir galbūt laimėti rinkimų?
– 1959 metais Vytautas Kavolis parašė knygą „Lietuviškasis liberalizmas“. Apie kokį jis lietuviškąjį liberalizmą rašė? Apie tą, kuris buvo emigracijoje. Apie lietuviškąjį liberalizmą Lietuvoje jis neturėjo ką rašyti. Atsiradus politinėms partijoms Lietuvoje 20 amžiaus pradžioje, Lietuvoje tokių liberalų kaip ir nebuvo. Nėra liberalizmo tradicijos, iš tarpukario ateinančios. Todėl tikrai sudėtinga paversti Lietuvą liberalia valstybe, liberalų valdoma valstybe. Traktuoju, kad Lietuvoje yra iki 20 procentų žmonių, kuriems priimtinas balsavimas už tuos dalykus, ką sako liberalai, didele dalimi Laisvės partija ką sako, ką sako Ingrida Šimonytė, kuri irgi liberali politikė, nors pas konservatorius yra. Tai 20 procentų nuoširdžiai pasirengusių balsuoti. Todėl aš traktuoju, kad jeigu Liberalų sąjūdis kada nors turės 25 mandatus Seime, tai bus didžiulė sėkmė.
– Nes nėra tradicijos?
– Yra populizmo, labai lengvai įdiegiamo visuomenėje. Ateina naujos partijos, prišneka nesąmonių, rinkėjai tiki. Yra, deja, tokių žmonių. Liberalai jiems niekada nebus priimtini, kai liberalai sako, kad tu pats turi pasirūpinti savimi, o ne valstybė tave turi visą laiką globoti ir šelpti. Ar daug kam patinka tai? Dvidešimčiai procentų. Dar mums reikia juos įtikinti, nes jie gali balsuoti ir už konservatorius, gali balsuoti ir už Laisvės partiją. Liberalai gali tapti milžiniška partija tada, kai atsiduos populizmui. Buvo toks laikotarpis, Rolandą Paksą prisiėmėme į savo gretas – 34 mandatai. Jeigu eini be populizmo, štai tau ir lemtis – 15 mandatų. Mes išsaugojome tą rinkėjų ratą, ugdome jį. Jūsų pirmas klausimas buvo apie jaunimą, deja, tokio pasipildymo mums tikrai trūksta, nes eina viduriniosios kartos ar net vyresni rinkėjai, kurie balsuoja už Liberalų sąjūdį, o kaip jauną užsiauginti, čia, sakau, nesugebame.
