„Pastebiu tendenciją, kada jauna šeima renkasi auginti gyvūną, bet nebe vaiką, nors tam gyvūnui išleidžia ne mažiau pinigų, nei išleistų vaikui“, – sako europarlamentaras Aurelijus Veryga.
Europos Parlamento plenarinėje sesijoje LRT.lt duotame interviu A. Veryga kalbėjo apie Europos ir Lietuvos ūkininkams svarbų „Mercosur“ susitarimą, mažėjantį gimstamumą Lietuvoje ir medikų atlyginimus.
– Antradienį šalia Europos Parlamento vyksta dideli ūkininkų protestai prieš ES ir „Mercosur“ susitarimą. Trečiadienį laukia svarbus balsavimas. Jei bus nubalsuota už kreipimąsi į ES Teisingumo Teismą, susitarimo įsigaliojimas gali būti įšaldytas 12–16 mėn. Kokios pozicijos dėl susitarimo laikotės jūs pats?
– Jei manęs kažkas neperkalbės kitaip, planuoju susilaikyti balsuojant. Nėra vieno gero atsakymo. Aš suprantu argumentus, kad Europa turi plėsti savo rinkas ir galvoti, ką čia daryti. Kartu nelabai pasitikiu Europos institucijomis, kurios čia visokių dalykų yra prikrėtusios ūkininkams.
Mūsų ūkininkai yra labai spaudžiami laikytis įvairių reikalavimų, aplinkosauginių, tręšimo, ekologinių. Man teko kažkada Lietuvoje parlamente stebėti diskusiją, kai buvo įvardinta, kad Brazilijoje vieno kooperatyvo pagaminamas mėsinių galvijų kiekis yra didesnis nei visoje Lietuvoje. Kur yra garantija, kad Brazilijoje gyvūnų auginimo reikalavimai bus tokie patys, kad antibiotikų galima bus naudoti tiek pat kaip Europoje?
Pas mus dabar yra išprotėjimas iki tokio lygio, kad tuoj gyvūnai gyvens geriau negu žmonės. Muzikos groja, turi būti šilta, tam tikras plotas skirtas. Žmonėms nėra tokių reikalavimų, gyvena kaimuose sulindę be šviesos, dūmų pilnose patalpose. Tai ar Brazilija taikys tokius reikalavimus? Todėl suprantu, kodėl ūkininkai nerimauja. Jei auginimo sąlygos bus nevienodos, mes pribaigsime savo ūkininkus. Vieną dieną atsibusime ir suprasime, kad mes patys nieko savo neturime, kad mus gali šokdinti. Pasakys, kad neišleis laivo iš uosto, ir sėdėkit nevalgę.
– Kaip manote, kuria kryptimi pasuks balsavimas? Europos Parlamente kalbama, kad jis gali pakrypti į bet kurią pusę.
– Pastebėjau, manęs šiandien tris kartus klausė, kaip aš balsuosiu.
– Pirmadienį žiniasklaidoje buvo aprašytas „valstiečių“ konfliktas su „Nemuno aušra“ dėl Žemės ūkio viceministro. Kaip manote, ar pavyks valdančiajai daugumai išsilaikyti iki kadencijos pabaigos?
– Niekas negali atsakyti į šitą klausimą ir aš neatsakysiu. Per daug yra kintamųjų, kurių negalima nuspėti. Yra dalykų, kurie gali labai greitai paaiškėti. Pavyzdžiui, kaip pasibaigs Remigijaus Žemaitaičio apeliacinis procesas. Gali iškrėsti [R. Žemaitaitis] dar kažkokių nesąmonių, su kažkuo susistumdys, uždarys, ką gali žinoti. Įvyks kažkokių geopolitinių pasikeitimų.
Taip pat skaitykite
– Kad jau prakalbote apie susistumdymą, kaip vertinate R. Žemaitaičio poelgį, kada jis pastūmė protestuojantį jaunuolį?
– Čia svarbūs du dalykai. Pirma, stumdymasis nėra pateisinamas jokiomis aplinkybėmis, nebent nuo kažko gintis reikėjo. Tačiau kiek mačiau iš vaizdo įrašo, tai niekas nepuolė. Jei stovėjo žmogus ir užstojo kelią, tai galima buvo kažkaip su jėga, su petim kaip autobuse prasibrauti. Jei tai yra tokio lygio konfliktas, kad trukdoma patekti į patalpą, už kurią tu esi susimokėjęs, tai kvieti policiją. Nesprendžiame gatvės metodais konflikto. (...) Galbūt būtų gerai, kad R. Žemaitaitis gautų baudą ir daugiau nebesistumdytų. Nes tokie „bachūrai“ įprastai supranta tik vieno pobūdžio kalbą.
Stumdymasis nėra pateisinamas jokiomis aplinkybėmis, nebent nuo kažko gintis reikėjo.
Bet yra ir kita medalio pusė. Aš nemėgstu R. Žemaitaičio ir jo neteisinu. Tačiau tai, ką išdarinėja jaunimėlis... Gali mėgti, nemėgti, bet yra žmonių, kurie nori su tuo politiku susitikti. Politikas užsisako patalpas, sumoka pinigus, nori pasišnekėti, o ateina kažkas, bliauna, dainas dainuoja, švilpia, kaukia, staugia. (...) Protestuokite prie pastato su plakatais, laužais, bet ateiti ir realiai trukdyti susitikimams...
– Jei koalicija išsilaikys iki Seimo kadencijos pabaigos, kam iš Vyriausybės programos darbų teiksite prioritetą?
– Vienas iš kertinių – demografinių problemų sprendimas. Tai apima ir sveikatą, švietimą, socialinę sritį. Visos įmanomos pastangos spręsti demografines problemas ne per imigraciją, bet per paramą šeimoms.
– Lietuvoje kaip tik Žygimantas Mauricas pasidalino statistika, kad Lietuvoje praėjusiais metais gimė vos 17,5 tūkst. vaikų, o gyventojų prieaugis siekia tik 1. Sakote, kad reikia galvoti apie priemones gimstamumui didinti. Kokios tai priemonės?
– Kartais bando kažkas sakyti, kad dabar bandysime priversti moteris gimdyti. Tai visiškai nesąmonė. Tačiau yra minkštosios priemonės – tai šeimos ir vaikų turėjimo prestižo sugrąžinimas.
Koks dabar yra vyraujantis naratyvas? Kad žmonės nenori turėti vaikų, nes nedaug uždirba, nori realizuoti save. Tačiau tai daugiau spekuliacija. Net ir tie žmonės, kurie uždirba labai daug ir galėtų vaikui viską leisti, vis tiek neturi vaikų. Visuomenėje nebėra suvokiama, kad vaikų auginimas yra pareiga valstybei. Mes suprantame, kad reikia dirbti, kad reikia tarnauti kariuomenėje. Tačiau vaikai yra ne mažesnė būtinybė, jei norime išlikti. Net jei vertintume egoistiškai. Jei aš planuoju sulaukti pensijos ir neturiu vaikų, tai kas mokės pensijas? Kas jas mokės, kai mokančiųjų [mokesčius] skaičius bus labai mažas?
Manau, kad visai neblogai apdovanoti tuos žmones, kurie turi vaikų. Tarkime, jiems duodant mokesčių lengvatų. Jei žmogus apsisprendė ne į Maldyvus skraidyti, o paskirti 20 ar daugiau metų vaikams auginti, tai tie žmonės turi būti apdovanoti.
– Prezidento siūlymas buvo taikyti nulinį gyventojų pajamų mokestį (GPM) šeimų su vaikais pajamoms iki vieno vidutinio darbo užmokesčio (VDU).
– Tai mes irgi turime tokį siūlymą. Pavyzdžiui, Vengrija turi įdomių priemonių. Jei turi tam tikrą vaikų skaičių, jie atleidžia nuo būsto paskolos palūkanų. Tų mechanizmų yra įvairių.
Reikia susitvarkyti, kad ir mokslas nebūtų prabanga, nes kalbėdami apie Skandinaviją nuvažiavome į JAV su privačių mokyklų bumu, su gerų ir blogų mokyklų išsibarstymu. Jei nori, kad vaikas gautų gerą išsilavinimą, turi mokėti dideles sumas.
Šiandien, kada kalbame apie vaikų turėjimą ir šeimą, yra krūvos įvairių straipsnių, kur rašoma, kad vaikai yra našta, kokia yra nesąmonė, man depresija, aš vos iš gyvenimo nepasitraukiau, vaikai trukdo gyventi. Aš suprantu, kad jaunam žmogui, kuris skaito, tie vaikai turėtų atrodyti kaip pasaulio pabaiga.
– Bet juk mes negalime cenzūruoti šių minčių.
– Tai nereikia cenzūruoti, reikia sukurti alternatyvą tokiai nuomonei.
– Bet juk negalima nuneigti, kad žmonės turi kažkokių neigiamų patirčių, kad randama vaikų ir gyvybės langeliuose. Kartu valstybė vertina šeimas, gausioms šeimoms yra teikiami apdovanojimai. Lygiai taip pat galima rasti straipsnių, kur didelės šeimos pateikiamos kaip įkvepiantis pasiaukojimo pavyzdys.
– Jums taip atrodo. Pasižiūrėkite, paskaitykite, kas rašoma komentaruose apie tuos žmones, kurie turi 4–5 vaikus. Rašoma: „neįpirkote kontraceptikų“, „su galva negerai“, „nežinote, kur vaistinė“. Taip, yra apdovanojama viena kita šeima. Tačiau pažiūrėkite, ką reiškia atsivesti vaiką į kavinę, kaip su jais elgiamasi.
Pavyzdžiui, Turkijoje net oro uoste galima matyti, kaip elgiamasi su vaikais. Jei vaikas verkia, tai jį pakalbins. Matai, kad visa visuomenė į vaiką reaguoja kaip į kažką labai svarbaus. O pas mus, jei vaikas parduotuvėje pradeda verkti, tai kokia būna reakcija? Atsiranda restoranų, viešbučių, kur su vaikais nepriima. Tai kur su tais vaikais turi užsidaryti? Kaime, miške?
Taip pat pastebiu tendenciją, kad jauna šeima renkasi auginti gyvūną, bet nebe vaiką, nors tam gyvūnui išleidžia ne mažiau pinigų, nei išleistų vaikui. Čia yra psichologiniai dalykai. Žmogui yra įgimta norėti kažkuo rūpintis, bet tada jis pasirenka rūpintis gyvūnu, o ne tuo, kas kurs kažkokią ateitį.
– Pabaigai, kadangi neseniai kėlėte šį klausimą, ar daktarų atlyginimai Lietuvoje yra pasiekę orų lygį?
– Daktarų – taip, slaugytojų – ne. Daktarai uždirba normalų atlyginimą. Yra net tokių atvejų, kur jau už sveiko proto ribų išeinama, kai vos ne už kelių valandų pabuvimą, licencijos registravimą yra mokama net po keliolika tūkstančių eurų. Čia per mėnesį. Kai kur tai išėję už sveiko proto ribų.
Grįžtant prie slaugytojų, mūsų vienas iš derybinių punktų koalicinėje sutartyje buvo, kad slaugytojų atlyginimai per kadenciją didėtų mažiausiai 50 proc.
– O kiek dabar slaugytojai uždirba?
– Šiek tiek daugiau nei tūkstantį eurų į rankas. Yra kas gauna šiek tiek daugiau ar šiek tiek mažiau, priklauso nuo įstaigos. Tai tikrai yra nepakankamas atlyginimas, todėl juos labai lengvai nuvilioja privatus sektorius grožio paslaugoms ir kitoms paslaugoms teikti.
Pacientą gydymo įstaigoje daugiausia prižiūri ne gydytojas. Gydytojas ateina, diagnozuoja ligą, skiria gydymą, o paskui priežiūrą perima slaugytojas. Jei jų nepakanka, atsitinka, kad žmogus numiršta, kažkas nepastebi keletą valandų. O gal ta slaugytoja turi 25 pacientus, kuriuos reikia apversti, nuprausti, suleisti vaistų. Ji gal fiziškai negalėjo iki to žmogaus ateiti.
