„Kai stojau studijuoti ir pradėjau šviestis, eiti į operą, baletą, teatrus, supratau, kad įdėjęs labai daug pastangų galbūt tapsiu kokiu 151-uoju Lietuvos poetu. Nes tada Lietuvoje buvo daug gerų poetų, ir dabar jų dar yra. Ir man kažkaip pasirodė: būti 151-uoju ne fasonas“, – LRT RADIJO laidoje „Pas Nemirą“ pabrėžia žurnalistas Rimvydas Valatka, kuris vaikystėje svajojęs tapti rašytoju įstojo į pedagogiką, o galiausiai pasuko žurnalisto keliu. Laidoje jis pasakoja ir apie karjeros pradžią, šiuolaikinės žiniasklaidos problemas, atskleidžia, kodėl Lietuvoje neliko spausdintų laikraščių.
Kovo 11-osios Akto signataras, žurnalistas, publicistas Rimvydas Valatka, LRT RADIJO laidoje „Pas Nemirą“ sako, jog nors per gyvenimą pavyko nuveikti daug svarbių darbų, labiausiai didžiuojasi tais pasiekimais, apie kuriuos svajojo vaikystėje, – pavyzdžiui, gerais krepšinio ar futbolo rezultatais.
„Pusiau juokais, pusiau rimtai vieną kartą vienoje laidoje esu sakęs, kad aš labiausiai didžiuojuosi tuo, kad dukart žaisdamas krepšinį įmečiau po 48 taškus. <...> Ir taip pat žaisdamas futbolą esu įmušęs 8 įvarčius. Tai man kažkaip kuo senesnis darausi, tuo malonesni tie prisiminimai. Kitaip sakant, tu žiūri į tai, apie ką svajojai dar būdamas vaikas“, – atskleidžia pašnekovas.
„Pirmą kartą patekau į radiją būdamas dešimtokas su 5 eilėraščiais ir gavau honorarą –32 rublius. Įsivaizduokit, tai 1974 metais Palangoje – baisūs pinigai. Aš iki tol dirbdavau kolchozė su šakėm vasarom. Bet taip pirmą kartą uždirbau pinigų galva“, – kitą ryškų gyvenimo momentą iš vaikystės prisimena R. Valatka.
„Stojau ten, kur mažiau mokytis reiktų“
Žurnalistas pasakoja svajojęs tapti rašytoju ir toliau rašyti eilėraščius, tačiau tos minties ilgainiui atsisakė.
„Kai stojau studijuoti ir pradėjau šviestis, eiti į operą, baletą, teatrus, supratau, kad įdėjęs labai daug pastangų galbūt tapsiu kokiu 151-uoju Lietuvos poetu. Nes tada Lietuvoje buvo daug gerų poetų, ir dabar jų dar yra. Ir man kažkaip pasirodė: būti 151-uoju ne fasonas“, – atvirauja jis.
Galiausiai R. Valatka įstojo į pedagogiką. Studijas baigė sėkmingai, atliko ir kelias praktikas, tačiau pedagogo keliu taip ir nepasuko.
„Stojau ten, kur mažiau mokytis reiktų, ir per stojamuosius supratau, kad mokytis nereikės, pasiklausęs, ką kiti atsakinėja. <...> Bet aš jau įstojęs pradėjau galvot, kur reiktų dirbti, kad nereikėtų taip anksti į darbą eiti“, – juokiasi jis.
Žurnalistas teigia anksti supratęs, jog būti mokytoju – ne jam, tačiau šiandien mielai dėsto studentams.
„Turbūt nelabai tikčiau [į pedagogus]. Nelabai aš toks esu žmogus, kuris gali dirbti su 30–40 nemotyvuotų žmonių. Studentai yra kitas lygis, studentas yra suaugęs žmogus. Aš su jais atvirai kalbu. Jie klausia manęs: „Ar lankomumas privalomas?“ Aš sakau, kad „pats nelankiau paskaitų, tai kaip aš iš jūsų galiu reikalauti?“ Tu su jais žaidi atviromis kortomis ir pasižiūri, kad tada tų studentų ir prisirenka į paskaitas“, – sako R. Valatka.
Kelią į žurnalistiką palaimino alkoholikas
LRT RADIJO laidoje „Pas Nemirą“ Kovo 11-osios Akto signataras pasakoja ir apie tai, kaip pasuko į žurnalistiką.
„Jei nebūčiau 3 kurse vedęs, greičiausiai nebūčiau tapęs žurnalistu“, – teigia jis ir prisimena, kad pritrūkus pinigų ir laukiant trečiojo šeimos nario pradėjo ieškoti darbo. Taip R. Valatka, dar būdamas studentas, pradėjo dirbti savo aukštosios mokyklos laikraštyje.
„Nuėjau, ten sėdėjo toks redaktorius, beje, garsus sovietinis propagandistas, bet prasigėręs. Jis buvo apgynęs disertaciją iš partijos istorijos ir norėjo įsitrinti į katedrą dėstyti, bet jam davė bandomąjį laikotarpį. Maždaug rask žmogų, negerk ir t. t. Ir aš atėjau, jis sako: „Ar tu žinai, kas yra laikraštis?“ Sakau: „Aš nežinau, kas yra laikraštis. <...> Bet galiu išmokti, jeigu reikia.“ <...> Jis man per pusantros valandos išdėstė pagrindus ir išėjo gerti“, – apie tai, kaip pradėjo žurnalistinį kelią, prisiminimais dalijasi pašnekovas.
„[Kai jis sugrįžo], <...> aš jam įteikiau du išleistus laikraščio numerius. Jis į mane pirmą ir paskutinį kartą pasižiūrėjo pagarbiai. Taip tapau žurnalistu“, – sako R. Valatka.
Žiniasklaida silpnėja, nes bando įtikti pletkų ištroškusiai publikai
Didžioji R. Valatkos žurnalistinio darbo dalis susijusi su spauda, todėl jis gali paaiškinti, kodėl Lietuva liko bene vienintelė Europoje be spausdintų laikraščių. Anot publicisto, taip atsitiko todėl, kad laikraščiai ilgainiui pasuko į paviršutinišką žurnalistiką, o patys žurnalistai ėmė pernelyg pataikauti bulvarinį turinį mėgstančiai publikai.
„Kai kurie, gavę tokią likimo dovaną kurti laikraštį, <...> pamanė, kad gyventi gerai čia ir dabar yra fainiau negu šiek tiek pagalvoti apie ateitį. <...> Tam, kad įtiktų tai publikai, kuri yra ne sprendimų priėmėjai, kuriai reikia pletkų, laikraščiai Lietuvoje atstūmė intelektualus, protingus žmones. Kuo tai baigėsi? Atėjo krizė. <...> O Vakaruose laikraščiai nepataikavo tai publikai, bent jau tie, kurie turėjo ir rimtąją pusę“, – įžvalgomis, kodėl Lietuvoje išnyko spausdinti laikraščiai, dalijasi R. Valatka.
„Žmonijos istorijoje viskas taip klostosi: knyga turėjo numirti atsiradus radijui, televizijai, kinui, internetui, bet ji nenumirė. Knyga turi savo vietą <...>, knygą skaito žmonės su galva. Ir laikraštį skaito žmonės su galva. O pas mus, kadangi laikraštis pats užsiėmė savidestrukcija, sunaikino save anksčiau, jo tiesiog neliko“, – sako žurnalistas.
Anot jo, panašios tendencijos būdingos ir šių laikų žiniasklaidai, kuri lygiai taip pat bando patenkinti atitinkamą publiką.
„Žurnalistikos pagrindas yra keturi „w“: kas, kur, kada, kaip? Kai antraštėje išnyksta „kas“, išnyksta veiksnys. Tada išnyksta ir žurnalistika. Keturi „w“ prasideda nuo antro – negerai, tu nukentėsi anksčiau ar vėliau“, – pažymi R. Valatka.
Pasak jo, gali atrodyti, kad didelis perdėtai sensacingų pramoginių straipsnių skaičius padidina skaitomumą, tačiau iš tikrųjų viskas atvirkščiai – bendras, ilgojo laikotarpio skaitomumas mažėja, kadangi, pavyzdžiui, kultūra ar sportu besidomintys žmonės neberanda savo mėgstamo turinio.
„Čia panašiai kaip karo strategija – <...> turi rūpintis visu frontu, matyti visus skaitytojus ir tada tu ilgai ir laimingai gyvensi“, – teigia žurnalistas, kuris pastebi, jog šių dienų žiniasklaida dėl socialinių tinklų yra išsibarsčiusi ir todėl ją susilpninti yra kur kas lengviau nei anksčiau.
Plačiau – LRT RADIJO laidos „Pas Nemirą“ įraše
