Antano Smetonos išrinkimą prezidentu ir Augustino Voldemaro Vyriausybės darbo pradžią liudijantys dokumentai yra kolekcininko Ramučio Petniūno nuosavybė. Kodėl niekam iš valstybės institucijų jie neparūpo, atsakymas lieka atviras. Pats R. Petniūnas juos aptiko ieškodamas Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto originalo. Jo tebeieško. Dokumentai – tik viena jo sukauptų vertybių dalis.
Nustebino prancūzus
Viena gausiausių R. Petniūno kolekcijų – Lietuvos sezono Prancūzijoje metu eksponuoti nukryžiuotieji.
„Kadangi pagal išsilavinimą esu inžinierius, bandžiau sukurti tobulos formos ovalą, galbūt pavyko. Jis yra keturių metrų ir reikėjo kažkaip nukryžiuotuosius sukabinti“, – LRT RADIJO laidoje „Pas Nemirą“ pasakoja R. Petniūnas.
Juos sukabinus, kolekcininkui gimė mintis, kad, kalbant apie žmogaus santykį su religija ir Dievu, mes turime tris požiūrio taškus.
„Vienas yra, kai tu stovi ir žiūri iš apačios į viršų ir jautiesi menkas, kuklus, dulkė, nugulusi ant grindų. Antras santykis – tu įsivaizduoji, kad esi stiprus, protingas, ir priimi iššūkį, žiūri jam tiesiai į akis. Ir trečias yra, kai tu jau tikrai esi labai egoistiškas, per daug pasitikintis savimi. Ir tu žiūri į jį iš aukšto. Žmogus kartais bando įsivaizduoti, kad jis yra visagalis ar Dievas. Kitaip sakant, tas mano Nukryžiuotųjų sukabinimas nuo keturių metrų iki pat grindų jokiu būdu nėra pašaipa arba pasityčiojimas iš to, bet jis parodo akistatą, kad mes turim tą trijų taškų požiūrį“, – aiškina pašnekovas.
Dėl šio kūrinio R. Petniūnas sako besijaučiantis labai tvirtai.
„Aš visiškai nesivaikau kažkokio populiarumo arba pigaus įspūdžio. Tai yra vienas iš tų darbų, kuriuos esu padaręs, kurie yra tokie fundamentalūs ir pamatiniai. Ir manau, kad tuo metu, kai jį dariau, jau tai žinojau. Ir po kiek laiko man nebus nė kiek gėda“, – sako R. Petniūnas.
Kūrinį lydi jo žmonos Daivos parašyti tekstai.
„Tas tekstas yra parašytas taip, kad tu niekada nesupranti, kas su tavim kalba: ar Viešpats, ar Jėzus, ar tu pats su savimi, – sako R. Petniūnas. – Tai yra kaip džiazas. Labai geras tekstas. Važiuodamas į Prancūziją, esu girdėjęs tokių pastabų, kad prancūzų nenustebinsi. Tačiau nustebinau. Iš tikrųjų nustebinau.“
Institucijos nesikreipė
Be meno kūrinių, R. Petniūną domina ir istoriniai dokumentai. Jo kolekcijoje – Lietuvos Valstybės Tarybos 1919 m. balandžio mėnesio protokolai, patvirtinantys pirmojo Lietuvos prezidento A. Smetonos išrinkimą. Taip pat 1918 m. lapkričio mėn. 11 d. Valstybės Tarybos prezidiumo ir A. Voldemaro Vyriausybės kreipimasis į Lietuvos gyventojus dėl valdžios perėmimo iš vokiečių administracijos. Kitaip tariant, šiuo dokumentu skelbiama pirmoji Lietuvos Vyriausybė, kuri yra jau nepriklausomoje valstybėje.
Kad šiuos dokumentus turi, R. Petniūnas paskelbė dar 2003 m. pabaigoje.
„Aš ir tada maniau, ir dabar manau, kad tai yra antras ir trečias pagal svarbą dokumentai Lietuvai, susiję su Lietuvos nepriklausomybe“, – teigia R. Petniūnas.
Tačiau po šio paskelbimo į kolekcininką nesikreipė nė viena Lietuvos institucija.
„Aš ir nustebau, ir nenustebau, – sako pašnekovas. – Į mane niekas nesikreipė, absoliučiai niekas. Tik vienų žinių reportaže mačiau vieno muziejaus atstovę sakant, kad galbūt tie dokumentai yra labai brangūs.“
Abu dokumentai įgyti buvo skirtingais kanalais, tačiau abu – domintis, kalbantis ir keliaujant: „Yra begalės kontaktų, daugelis pašnekesių, kelionių. Kaip sakė mano vienas amžiną atilsį bičiulis: „Ramuti, taigi reikia kalbėtis.“
Tad, kaip sako kolekcininkas, vertybių paieškos yra begalė darbo ir daugybė skambučių. Už pirmąjį dokumentą R. Petniūnas sumokėjo kelis tūkstančius litų.
„Man atrodo, kad yra labai pigu, nors tuo metu atrodė, kad milžiniška suma. Bet įvertinus, kad tai per mėnesį nesurandama, per metus nesurandama, tai yra mano dešimtmečių darbas“, – dėsto R. Petniūnas.
A. Voldemaro Vyriausybės dokumentą R. Petniūnas pirko iš kito kolekcininko. Jis sako, kad šiame dokumente yra raktinis žodis, kalbantis apie tai, kur būtų galima ieškoti ir Nepriklausomybės Akto originalo, kuris taip pat yra R. Petniūno paieškų akiratyje. Jo manymu, Akto ieškoti reikėtų Lietuvoje, bet ne Vilniuje ar Kaune, o tie, kas turi Aktą, pasak jo, greičiausiai net nežino, kad jį turi.
„Aš gal tik prasitarsiu, kad jį turi ne privatus asmuo, kaip aš įtariu, Nepriklausomybės Aktas gali būti tiesiog institucijoje“, – užsimena R. Petniūnas.
Įsikūrė Romaino Gary bute
Neįtikėtinos istorijos gaubia ne tik R. Petniūno turimus meno kūrinius ar dokumentus, bet ir jo nekilnojamąjį turtą – 1912 m. statytus butą ir studiją. Butas, kuriame gyvena vyras, kažkada priklausė garsiajam prancūzų rašytojui Romainui Gary. Pirkdamas būstą, R. Petniūnas to net neįtarė.
„Tiesiog kai domiesi antikvarinėmis vertybėmis, atitinkamai domiesi ir aplinka, kurioje norėtum gyventi. Ir tiesiog pavyko nusipirkti 1912 m. butą. Ir tik po kiek laiko buvo surasti duomenys archyve, aš ir pats prie to nemažai prasėdėjęs, kad R. Gary greičiausiai gimė, nes tuo metu gimdydavo butuose, tame name arba bute, kuriame aš gyvenu, ir gyveno keletą metų. Vėliau tik jis su mama persikėlė į tą vadinamąją Pohulianką. Man atrodo, kad tai irgi nepelnytai pamiršta istorija ir vis tik norisi padaryti paminklinę lentą“, – sako pašnekovas.
Studija taip pat pastatyta 1912 m., įsigijimo metu ji buvo tikra landynė, tačiau turi nepaprastą istoriją – butas priklausė dailininkei Marijai Bespalovai Daškovai. Šią studiją R. Petniūnas įsigijo iš dailininkės marčios, kartu įsigijo ir archyvus su jos laiškais ir nuotraukomis.
„Ta istorija mane palietė“, – sako R. Petniūnas. Marija ir nepaprastai talentinga jos dukra Natalija, pasak jo, buvo užmirštos nepelnytai. Vyras pasakoja, kad Marija, iš Rusijos į Lietuvą atvykusi okupanto žmona, šeštajame dešimtmetyje nešiodavo lietuvišką tautinį kostiumą, o gatvėse tapydavo, drobę užsidėjusi ant molberto.
„Mes įsivaizduoti negalim. Tai nebuvo jokia poza, tai nebuvo joks vaizdavimas. Ir reikia žinoti dar tą faktą, kad ji pati 1911 m. yra gimusi kunigaikščio Bespalovo šeimoje Carskoje Selo. Ir jos išsilavinimą rusų Repino institute lėmė labai daug žymių ir garbių dėstytojų, kurie dar carinėje Rusijoje buvo žymūs dailininkai. Tai ir Ana Ostrumova Lebedeva, ir Kuzma Petrovas-Vodkinas, ir Vasilijus Jakovlevas. Ir man dabar labai smalsu skaityti tuos debatus su tais dėstytojais, pavyzdžiui, apie impresionistinės srovės pasirinkimą“, – pasakoja pašnekovas.
Nors M. Bespalova Daškova buvo rusė, jos tapyba buvo baltiška, teigia R. Petniūnas.
„Ji nebe rusė, ji perėmė baltiškumo ir ta tapyba jaučiama visai kitaip. Ji turėjo labai gerus akademinius rusų mokyklos pagrindus, bet žiūrėdamas į tapybą tu tiesiog jauti, kad tai yra ne rusiška tapyba. Ji didžiąją gyvenimo dalį tapė Lietuvoje. Tarp jos kūrinių yra ir tokių nuostabių – nutapyti Svirskio kryžiai, liaudiški dievukai... Lenino, Stalino aš ten nerandu visiškai, nors pas mane yra dabar jau nugulę virš tūkstančio darbų“, – pasakoja R. Petniūnas.
Šią kolekciją R. Petniūnas įsigijo kartu su butu.
„Pamatęs tame apleistame bute stelažus ir drobes, aš paskambinau į Sankt Peterburgą ir sakau: „Ar jūs nesutiktumėte priimti 20 tūkst. eurų daugiau, jeigu jūs perleistumėte man kartu su tais paveikslais?“ Ir mane labai aristokratiškai švelniai pasiunčia kaip laivą plaukti ir sako: „Jaunasis žmogau, jūs nesuprantat nieko, kas tai yra, kokio tai lygio dailininkė“, bet pasakė, kad po savaitės ar dviejų bus Lietuvoje ir mes galėsim pasišnekėti“, – juokiasi R. Petniūnas.
Iš Rusijos atvykusios moterys kolekciją ketino išsivežti į Rusiją.
„Sakau: negalima taip, palaukit, taigi tiek metų kūrė Lietuvoj. Galiausiai septyni darbai atiteko Nacionalinei dailės galerijai, 253 – Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui, kadangi ji dirbo scenografe. Kad atitektų man, aš turėjau atsisakyti tam tikro nekilnojamojo turto ir man atiteko tūkstančiai“, – sako pašnekovas.
Tas nekilnojamasis turtas buvo jo butas.
„Taip, beprotybė ir aistra. Ir negali paaiškinti. Ir vėl čia kažkokiu būdu darai tai, kas tau patinka, smalsu arba įdomu. O racionaliai paaiškinti tau labai sudėtinga“, – šypsosi kolekcininkas.
Viso pokalbio klausykite LRT RADIJO laidos „Pas Nemirą“ įraše.
Parengė Aistė Malonytė
