Spręsdami kai kuriuos žmogaus teisių klausimus užstrigome, tačiau svarbu, kad žmonės pamatytų, jog baubai, kuriais esame gąsdinami, nėra tikri, interviu LRT.lt sako Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Jūratė Juškaitė. Centro vadovė svarsto, kad naujojoje Seimo kadencijoje didesnis dėmesys gali būti skiriamas kitoms žmogaus teisėms, tačiau J. Juškaitė politikams linki reformų nesiimti likus mėnesiui iki rinkimų.
LRT.lt interviu su J. Juškaite – apie tai, ką galima naujoji koalicija reikš žmogaus teisėms, kokiose srityse esame pasistūmėję toliausiai, o kokie žmogaus teisių klausimai dar neramina.
– Pradėkime nuo aktualijų – Seimo rinkimų. Ką žmogaus teisių sričiai reiškia pirmojo turo rinkimų rezultatai? Ar žmogaus teisių klausimai galimai valdančiajai daugumai bus svarbūs?
– Reikia nuspręsti, apie kokias žmogaus teises mes kalbame. Dalis dabartinę valdančiąją daugumą planuojančių formuoti partijų, specifiškai viena, žmogaus teises supranta siaurai – socioekonomine prasme.
Labiau kalbu apie „valstiečius“, kurie supranta arba bent jau savo retorikoje deklaruoja, kad supranta, teises žmonių, kurie turi negalią, kurie turi vaikų. „Valstiečiai“ per savo kadenciją priėmė kai kuriuos sprendimus, kurie prisidėjo prie tam tikrų grupių, ypač – vaikų, ištraukimo iš skurdo. Tai vienintelis skurdo rodiklis, kuris per pastaruosius 20 metų gerėjo, vaikų skurdas tikrai buvo sumažintas.
„Valstiečiai“ tuos klausimus daugiau ar mažiau supranta, jie supranta, kad žmonėms šie klausimai aktualūs. Ar valdančioji koalicija gebės tinkamai įgyvendinti sprendimus – kitas klausimas. Šių klausimų sprendimas kainuoja ir kainuoja labai daug, priešingai nei dalis klausimų, apie kuriuos pastaraisiais metais girdėjome, pavyzdžiui, civilinės sąjungos arba partnerystės klausimas. (...)
Juokinga, nes negalėjome išspręsti tų klausimų, kurie kainuoja nedaug. Galima būsimoji valdančioji dauguma ateina su socioekonominiais žmogaus teisių klausimais, kurie kainuos daug. Lūkesčių yra daug ir jie pagrįsti. Galime kalbėti apie skurdo rodiklius, psichikos sveikatos rodiklius, matome, kad vienišoms mamos trūksta paslaugų, pinigų, jos chroniškai pavargusios, persidirbusios.
Didelė dalis žmonių su negalia iki šiol negali integruotis į darbo rinką ir užsidirbti, o valstybės mokamos išmokos iš esmės palieka žmones skurde. Manau, ši galima valdžia supranta šiuos klausimus. Ar supras kitus klausimus, kurie galbūt buvo labiau matomi pastaruosius ketverius metus, nemenkas klausimas.
– Ar gali dėmesys nuo vienų žmogaus teisių būti perkeltas kitoms?
– Taip, manau, tai gali keistis. Tos pačios lyties porų problemos arba smurtą patiriančių moterų problemos nebūtinai kiekvieną dieną turi suktis naujienų antraštėse, bet tos problemos turi būti sprendžiamos.
Pastaruosius ketverius metus apie šias problemas mes tikrai daug kalbėjome. Sprendimų galbūt buvo šiek tiek mažiau. Ar ši valdžia sugebės, kaip dalis jų sako, nuraminti visuomenę, nuraminti susiskaldymą ir priimti reikalingus sprendimus, pamatysime.
– Kaip vertinate tai, kad 5 proc. kartelės neperžengė Laisvės partija, bene garsiausiai ir drąsiausiai kalbėjusi apie žmogaus teises, partnerystę? Suprantu, kad priežasčių yra įvairių ir vienos nerasime, bet vis dėlto – galbūt šie klausimai mūsų visuomenei nebeįdomūs, nebeaktualūs? Gal ir visuomenė koncentruojasi į kitas sritis?
– Tikrai nemanau, kad Laisvės partijos neišrinkimas signalizuoja, kad šie klausimai nebesvarbūs. Tikrai ne. Laisvės partijos pasirodymą labiau interpretuoju per tai, kad juos rinko žmonės, kurie dažnai yra politiški ir kritiški. Tai nėra tie žmonės, kurie išgirsta politikų pažadus ir jau po kelių mėnesių juos pamiršta, o kituose rinkimuose vėl juos išrenka.
Tai grupė žmonių, kuri Laisvės partijai buvo dėkinga, kad ši dalyvavo rinkimuose, ir balsavo už ją, bet tai ta grupė, kuri ir baudžia. Laisvės partijos rinkėjams reikia rezultato. Laisvės partija, matyt, neįgyvendino pagrindinių pažadų, o rinkėjai norėjo parodyti savo poziciją.
Aš Laisvės partijos pasirodymą interpretuočiau taip, girdžiu ir aplink save, kad susvyravo pasitikėjimas, ar Laisvės partija gali pasiekti kokių nors rezultatų. Laisvės partija neįgyvendino tam tikrų užsibrėžtų tikslų, kita vertus, kėlė tuos klausimus. Man asmeniškai šiek tiek liūdna, kad jų Seime nebus. Galbūt partija negebėdavo klausimų privesti iki sprendimų, bet diskusiją tikrai keldavo ir nebijodavo to daryti. Manau, Lietuvai to trūks.
– Ar kas nors kitas, jūsų manymu, kels, pavyzdžiui, partnerystės klausimą? Ar visgi šiuo klausimu bent jau ketverius metus bus tyla?
– Manau, frakcijose tikrai bus žmonių, kuriems šie klausimai rūpės, neabejoju, kad naujajame Seime bus su kuo dirbti. Labiau norėčiau sužinoti, koks yra bendras sprendimas dėl šių klausimų, ar politikai pasirengę mobilizuoti turimus balsus, nelaukdami trečios, ketvirtos ar paskutinės Seimo sesijos, kad išspręstų šiuos klausimus.
– Negaliu nepaminėti ir socialdemokratų. Per praėjusius Seimo rinkimus socialdemokratai partnerystę buvo įsirašę į savo programą, bet šio projekto dalis frakcijos nepalaikė. Dabar jų programoje šio klausimo neliko, nors partijos pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė sako, kad reglamentuoti tos pačios lyties porų santykius reikia. Kaip tai galima paaiškinti – pataikavimas rinkėjams, rinkiminiai triukai? Lengviausia nieko nedaryti?
– Manau, įvairius pasisakymus, taip pat ir kitų partijų, reikia vertinti priešrinkiminiame fone. Kokia bus partijos ir frakcijos pozicija sudarius valdančiąją daugumą, manau, kitas klausimas. Viena yra rinkimų šou ir bandymas pritraukti rinkėjų, kita – kai atsiduri valdžioje ir reikia spręsti realias žmonių problemas.
Manau, didesnė socialdemokratų partijos vadovybės ir partijos senbuvių dalis palaiko partnerystės klausimo sprendimą. Tikrai manau, kad socialdemokratų partijoje yra pakankamai intelektinio potencialo parengti savo įstatymą, iki šiol girdėjome daug kalbų apie tai, kad partnerystės projektas buvo „ne mūsų įstatymas, ne mes jį pasiūlyme, kodėl turėtume už jį balsuoti“.
Tikrai neabejoju, kad to potencialo yra. Jei pritrūktų, Lietuvos žmogaus teisių centras yra visada atviras ir tikrai gali padėti parengti tokį įstatymo projektą. Pamatysime, ko buvo verti žodžiai, kad reikia nusiraminti, daugiau žmonėms paaiškinti ir spręsti problemas konstruktyviau.
– Partnerystės priimti nepavyko, Civilinės sąjungos įstatymas taip pat strigo. Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimai aiškūs – šalys, tos pačios lyties poroms neužtikrinančios galimybių įteisinti santykių, pralaimi bylas. Kaip taip nutinka, kad tarptautinės institucijos priima sprendimus, bet Lietuva į tai neatsižvelgia? Galbūt kai kuriuos įstatymus priimsime patys sulaukę EŽTT sprendimo ir pralaimėję bylą?
– Dalis politikų tikrai yra tie žmonės, kurie Lietuvą mato tarptautinėje, Vakarų bendruomenėje, kurie supranta Lietuvos geopolitinį interesą, pasisako už tai, kad Europos Sąjunga ir Europos Taryba bei kitos institucijos būtų stiprios. Jie supranta, kad jei institucijos ir aljansai nebus stiprūs, Lietuvai bus prastai.
Bet yra EŽTT byla „Macaitė prieš Lietuvą“, kurioje Lietuva pripažinta pažeidusia rašytojos Neringos Dangvydės žodžio laisvę. Iš esmės Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas turi būti keičiamas, kad tokios situacijos ir tokios bylos Lietuvoje nebepasikartotų.
Tačiau tie patys žmonės, kurie kaip ir supranta geopolitinę situaciją, kvestionuoja EŽTT sprendimus, o įstatymo pataisos netgi neperėjo pateikimo stadijos. Tokią poziciją iš esmės palaiko ir prezidentas. Mano požiūriu, kuriamas precedentas.
Suprantu, kad pagrindinė motyvacija yra priešiškumas LGBT arba homofobiškas sentimentas, bet man atrodo, kad neįvertinamos platesnės tokių pasisakymų pasekmės: jei vienoje byloje galima nekreipti dėmesio, tai galima ir antroje, ir trečioje... Galiausiai pradedame kvestionuoti ir teismų sprendimus, ir tarptautines institucijas, kas ilgalaikėje perspektyvoje yra visiškai nenaudinga.
– Atrodo, dažnai politikai remiasi tais Konstitucinio Teismo ar tarptautinių institucijų nutarimais, kurie jiems naudingi, bet tie nutarimai, kurie neva nepatogūs ir politikams nenaudingi, yra nutylimi arba kvestionuojami kaip netinkami.
– Klasikinis pavyzdys – 2016–2020 metų kadencijoje įvesti alkoholio reklamos ribojimai. Juos įvedant, buvo remiamasi Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijomis, kad, esant mažiau alkoholio reklamos, žmonės perka mažiau alkoholio, o visuomenėje yra mažiau su alkoholiu susijusių pasekmių.
Tačiau kai keliamas klausimas, pavyzdžiui, dėl gyvenimo įgūdžių programos, tie patys politikai, kurie pasitikėjo PSO, ateina ir sako, kad PSO yra nieko verta ir jos rekomendacijos lytiškumo ugdymo srityje, seksualinės reprodukcinės sveikatos užtikrinimo srityje yra nieko vertos.
– Šiais metais Lietuvos žmogaus teisių centras mini trisdešimtmetį, jis buvo įkurtas praėjus vos keleriems metams po to, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Kaip žmogaus teisių klausimai buvo suprantami tada, centrui įsikūrus, ir kaip dabar?
– Kai centras įsikūrė, man buvo aštuoneri. Bet per Lietuvos televiziją matydavau pirmąją jo direktorę Tomą Birmontienę, vėliau ji buvo ir Konstitucinio Teismo teisėja. Ji diskutuodavo, kaldavosi su visais politikais ir kalbėjo apie teisės viršenybę.
Man pačiai atrodo neįtikėtina, kad centras įsikūrė dar tais laikais, kai Lietuvoje egzistavo mirties bausmė. Centras įsikūrė dar tada, kai nebuvome nei ES, nei NATO nariais, kai Lietuvos teisę reikėjo harmonizuoti ir pritaikyti, įvesti daugybę naujovių.
Kad tos naujovės rastų erdvę Lietuvos visuomenėje, reikėjo šviesti ir teisininkus, ir visuomenę, ypač reikėjo dirbti su jaunais žmonėmis, mokytojais. (...) Aš centre pradėjau dirbti 2015 metais, kitais metais bus mano darbo čia dešimtmetis.
Manau, per šį laiką Lietuvos visuomenė tikrai patyrė daug transformacijų. Pavyzdžiui, 2017 metais į Lietuvą planavome atvežti atminimo akmenis – ženklus grindinyje, kurie skirti per Holokaustą nužudytiems arba nukentėjusiems žmonėms.
Siekdami, kad būtų išduoti leidimai įrengti tuos atminimo akmenis Kaune, Panevėžyje, Vilniuje ir Šiauliuose, susidūrėme su sunkumais, turėjome reikalų su savivaldybėmis. (...) Manau, jei dabar bandytume atvežti tuos atminimo akmenis, Lietuvoje jau nebebūtų šio klausimo.
– Atrodo, centras yra ta organizacija, kuri visą šį laiką labai nuosekliai kėlė tuos nepatogius klausimus, buvo tas balsas, kuris politikams ir visuomenei primindavo ir primena, kad dar turime kur pasistūmėti žmogaus teisių srityje. Tai labai svarbus vaidmuo – neleisti pamiršti ir pastumti tų tolerancijos ribų.
– Mes bandome būti tuo balsu. Mums rūpi visuomenės ir politikų nuomonė, bet galutinis tikslas nėra tai. Galutinis mūsų tikslas yra kelti klausimus ir dirbti, kad Lietuva būtų ne tik ekonomiškai pažangi valstybė, bet pažangi ir žmogaus teisių užtikrinimo prasme.
2017 metais komunikavome #metoo temą, ji nebuvo labai palanki, nes tie žmonės, kurie buvo apkaltinti seksualiniu priekabiavimu ir smurtu, buvo galios pozicijoje, galintys mobilizuoti ir tam tikrus žiniasklaidos resursus, ir kitokius resursus. Bet džiaugiuosi, kad kalbėjome ta tema.
Džiaugiuosi, kad kalbėjome apie antisemitizmą, kad 2020 metais nusprendėme, kad reikia užsiimti kitomis dviem temomis ir nepaleisti jų – partnerystės ir Stambulo konvencijos klausimų.
Šie klausimai sukosi mūsų politinėje darbotvarkėje, mes pasisakydavome, prisidėdavome, jei reikėdavo, bet atrodė, kad šiems klausimams trūksta stumtelėjimo į priekį. Aišku, mes buvome naivūs, reikėjo ne stumtelėjimo, nesakyčiau, kad revoliucijos, bet tikrai reikėjo kažko daugiau nei stumtelėjimo, tikrai daug daugiau darbo ir kalbėjimo.
– Žvelgiant istoriškai, ne laikas būdavo ir juodaodžių teisėms, ir moterų teisei balsuoti, vėliau girdėjome, kad dar ne laikas kalbėti apie tai, kad vaikai turi teisę nebūti mušami, galima išskirti ir apkritai smurto artimoje aplinkoje klausimus, ir tikriausiai dar daugybę klausimų, kuriems buvo ne laikas.
Tačiau šias teises dabar priimame kaip savaime suprantamas, o priimtas įstatymas parodo, į kurią pusę eina valstybė. Ratifikavus Stambulo konvenciją ar priėmus Partnerystės įstatymą, tas burbulas taip pat subliūkštų?
– Sakyčiau, vaiko teisių reforma, priimtas vadinamasis vaikų nemušimo įstatymas, buvo vienas tų atvejų, kurie ilgai turėjo atgarsių. Buvo priimtas įstatymas, buvo rezonansinių atvejų, kai įstatymas buvo labai smarkiai visuomenės raidos priekyje, įstatymų raidė sakė viena, o visuomenės nuostatos ir supratimas buvo kitas. Bet manau, kad per šiuos metus konsensusas atsirado. (...)
Taip pat skaitykite
Partnerystės klausimas yra aktualus tam tikrai visuomenės daliai, šis klausimas yra ir apie visuomenės transformacijas, daug kam jis nėra aktualus kasdienybėje. Juk eini į parduotuvę, perki duonos ir galvoji, kokia jos kaina, ar ji išaugo, kiek reikia mokėti komunalinių mokesčių, ar tavo vaikai pateks į darželį... Žmonės taip stipriai nesirūpina kitų žmonių gyvenimu, kaip kartais politikai to norėtų.
Jei partnerystės klausimas bus išspręstas, ką darys dalis mūsų politikų? Užsispyrimas nespręsti šio klausimo yra ir visiškai pragmatinis, nes dalis politikų staiga taptų niekam neaktualūs. Manau, tai reikia įvertinti.
O Stambulo konvencija yra didelis dokumentas, jo įgyvendinimas Lietuvai tikrai kainuotų daug pinigų, jei pradėtume diegti visas priemones iš eilės. Bet jis būtų transformacinis, jis pakeltų Lietuvoje egzistuojančią sistemą į kitą lygmenį. (...)
Taip pat skaitykite
– Šiemet Lietuvos žmogaus teisių centras švenčia trisdešimtmetį, jūs pati jame dirbate beveik 10 metų. Kas per šį laiką nuveikta? Galbūt galėtumėte išskirti, pavyzdžiui, tris sritis, kuriose matome didžiausią pagerėjimą žmogaus teisių srityje?
– Žinoma, mano darbas visada kalbėti apie problemas (juokiasi). Tačiau labai svarbus jau daugiau nei prieš 10 metų priimtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas. (...) Jis padarė revoliuciją – Lietuvoje buvo suprasta, kad žmogaus sumušimas gatvėje ir namuose yra lygiai toks pats nusikaltimas. Įvyko didelis mentalinis lūžis.
Taip pat skaitykite
Esu dėkinga nueinančiai valdančiajai daugumai, nes įsigaliojo smurto artimoje aplinkoje orderis, kuris numato, kad galimai smurtaujantis asmuo turi pasišalinti iš erdvės, kurioje jis ir nuo smurto nukentėjęs žmogus kartu gyvena. Manau, ši pataisa išgelbėjo ne vieną gyvybę Lietuvoje.
Taip pat manau, kad įvyko ir tam tikras lūžis su antisemitizmu. Aišku, Izraelio karas prieš palestiniečius Vakarų Krante, Gazoje aštrina situaciją, žmonės kai kuriais atvejais mano, kad tai pateisina antisemitinius pasisakymus, nesuvokia, kad Lietuvoje gyvenantys žydai, nesvarbu, kokios jų pažiūros, nenusipelno mažesnių teisių, jų Lietuvos pilietybė nėra kuo nors mažesnė ar prastesnė dėl to, kad vyksta Izraelio karas su palestiniečiais.
Trečias dalykas – visuomenės augimas. Žmogaus teisių klausimai, anksčiau buvę užribyje, tapo kasdienybės diskusijų objektu, apie tai kalbame žiniasklaidoje. Jaučiu didesnį visuomenės sąmoningumą.
Taip pat skaitykite
Dar norėčiau išskirti vaiko teisių apsaugos reformą, tai buvo didžiulis kultūrinis pokytis, neabejoju, kad jis išgelbėjo ne vieno vaiko gyvybę.
Taip pat skaitykite
– Gerai, tada pereikime prie problemų – kokias tris problemines sritis žmogaus teisių klausimuose išskirtumėte?
– Nors yra teigiamų pokyčių, mes nesame pasiekę proveržio tautinių mažumų srityje. Matome, kad mokyklose, kuriose mokoma tautinių mažumų kalbomis, yra žemesni pasiekimai, matome, kad tuose regionuose, kuriuose dominuoja tautinių mažumų kalbos, dažnai yra mažesnis ekonominis potencialas, yra kultūrinių, politinių, socialinių problemų, jos transformuojasi į palaikymą tokiems kandidatams kaip, pavyzdžiui, Eduardas Vaitkus.
Tie žmonės, manau, iki galo nesijaučia Lietuvos dalimi, renkasi politikus, kurie nebūtinai yra labai geranoriškai nusiteikę Lietuvos valstybingumo atžvilgiu. Manau, tai didelis klausimas, jis nėra išspręstas. Matome tik parodomuosius veiksmus, kai vienas kitas tradicinės partijos politikas nusprendžia kandidatuoti tuose rajonuose.
– Iš tiesų – vis girdime kalbų, kaip reikia važiuoti ir kalbėtis su tuose regionuose gyvenančiais žmonėmis, tačiau realių veiksmų ar vizitų iš valstybės vadovų beveik nematome.
– Tie sprendimai, kad reikia dažniau važiuoti, neįtikina. Nėra aiškios valstybės strategijos.
– Tikriausiai vienas ar du vadovų apsilankymai per metus nieko nepasikeis.
– Nežinau, ką bendra nuotrauka su prezidentu ar ministre pirmininke gali pakeisti žmogui, kuris jaučiasi nepriimtas, atstumtas. Tikriausiai nieko.
– Tikėtina, kad tas žmogus ir neateis į susitikimą.
– Tikėtina, kad neateis. O jei ir ateis, ką tai duoda?
Kitas svarbus klausimas, kurį valstybė turės spręsti, yra apskritai diskriminacijos klausimas. Žiūrėdami į visuomenės nuomonės apklausas, matome, kad įvardijamos nekenčiamos grupės metai iš metų per daug nesikeičia. Čia taip pat nėra aiškios valstybės politikos, kaip mažinti diskriminaciją.
Lietuva nėra sukūrusi tam tikrų planų, kurių yra europiniu lygmeniu, pavyzdžiui, neturime kovos su antisemitizmu plano, taip pat kovos su rasizmu, diskriminacija, nukreipta prieš LGBT asmenis, plano.
Tai komplikuoja ir tai, kad pas mus atvažiuoja daug žmonių iš kitų valstybių. Mane tai tikrai neramina. Problemos apimtys gali būti didelės, tikrai ne nevyriausybinių organizacijų nosiai pakelti šiuos dalykus – apskritai stebuklas, kad centras 30 metų išgyveno, turint omenyje, kaip prastai Lietuva finansuoja nevyriausybines organizacijas, ypač, veikiančias advokacijos srityje.
Trečia probleminė sritis – patriarchato liekanos. Smurtas prieš moteris, apskritai požiūris į moteris, su tuo taip pat susijęs LGBT žmonių teisių klausimas, kadangi LGBT žmonės neatitinka tradicinių normų ir kai kuriems žmonėms tai sprogdina smegenis. Nepaisant įvykusių pokyčių, ta visuomenės dalis vis dar nemaža.
– Kalbėdama užsiminėte apie centro finansavimą, bet nevyriausybinės organizacijos susiduria ir su politikų spaudimu. Prisimenu kai kurių politikų žodžius, kad reikia uždaryti, atrodo, Lietuvos žmogaus teisių centrą ar Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą. Politikams nepatogios tokios organizacijos, kurios kelia žmogaus teisių klausimus? Su kokiais iššūkiais susiduria centras?
– Centras susiduria su dideliu finansiniu nestabilumu, tai labai būdinga žmogaus teisių sektoriui ir nemažai daliai nevyriausybinių organizacijų Lietuvoje. (...) Kartais žmonės mūsų klausia – kodėl jūs nedarote to ar kito? Aš sutinku, kad tos problemos svarbios, bet mes tiesiog neturime tam pinigų.
Šiuo metu centre dirba šeši žmonės, bet tik du žmonės dirba su vadinamaisiais Lietuvos žmogaus teisių centro klausimais. Kiti žmonės organizuoja „Nepatogų kiną“. Mūsų politikai prašo įvairiausių išvadų, pastabų, žmonės mums rašo ir sako, kad ko nors nedarome... Sutinku su tuo. Bet esame du žmonės, kurie apskritai gali ką nors daryti. (...)
– Vadinasi, tai ir prioritetų klausimas, kam valstybė nori skirti lėšų, o kam skirti nepatogu ar neaktualu.
– Ar labai patogu bus, jei Lietuvos žmogaus teisių centre dirbs 10 žmonių, kurie skaitys visus įstatymų projektus, kurie galės kelti klausimus, atlikti tyrimus, nepraleisti kai kurių dalykų pro akis? (Juokiasi.)
Suprantama, kad valdžia sau papildomos priežiūros ant galvos užsidėti nenori. Kita vertus, manau, kad nevyriausybinis sektorius iki šiol nėra pakankamai įvertintas, nėra supratimo, kiek nevyriausybininkai sukuria pridėtinės vertės.
– Aštriu klausimu visuomenėje tapo įtraukusis ugdymas. Kodėl, jūsų manymu, šis klausimas visuomenėje tapo toks jautrus – veikia politikų baimė žengti žingsnį ar siekis įgauti politinių taškų?
– Turiu vieną patarimą ateinančiai valdžiai ir visoms kitoms – nenumatyti savo reformų įgyvendinimo rinkiminiais metais. Tiksliau, nedaryti taip, kad reformos startuotų likus vienam mėnesiui ir 13 dienų iki Seimo rinkimų. Tada iš karto kyla problemų – ministerija arba neapskaičiavo, arba nepagalvojo.
Įdomu tai, kad įtraukiojo ugdymo situacija parodė, kad prieš populizmą ir kai kuriuos antidemokratinius politikus nėra atspari jokia visuomenė. Kalbu apie Regionų partiją – jei ji iš kosmoso srities gali siūlyti įstatymų pataisas, sakančias, kad reikia bausti mokytojus, kurie kalba apie LGBT asmenis mokykloje, tai politikai be skrupulų, jei jiems tai politiškai naudinga, iškels ir įtraukiojo ugdymo klausimą.
Šia situacija buvo bandoma pasinaudoti be skrupulų, klausimas buvo politizuotas rinkiminiams dividendams susirinkti. Bet norėčiau pasidžiaugti, kad, nepaisant tikrai agresyvios retorikos, ši partija buvo toli nuo 5 proc. kartelės peržengimo. (...) Manau, ta reforma galėjo atrodyti visiškai kitaip, jei jos įgyvendinimas nebūtų numatytas likus mėnesiui ir 13 dienų iki rinkimų.
– Tuo labiau kad turime mokyklų, kurios bene visą nepriklausomybės laikotarpį dirba įtraukiai ir turi savo praktikų, joms didelių problemų nekyla. Vadinasi, kai nori, galima.
– Man atrodo, reikia pamatinio supratimo, kad vaikų išstūmimas iš švietimo sistemos buvo dirbtinis atribojimas. Konstitucijoje numatyta teisė į švietimą galioja ir vaikams, turintiems poreikių. Nenormali buvo ta situacija, kai dalis vaikų Lietuvoje buvo segreguoti.
– Neužtikriname ir apskritai visų žmonių su negalia teisių – nepritaikome aplinkos, nesuteikiame paslaugų. Pavyzdžiui, paskutiniu metu vis dažniau kalbama apie asmeninio asistento paslaugų nesuteikimą. Kokias pagrindines problemas šioje srityje matote jūs?
– Dar šiek tiek naujesnis klausimas atkeliaus į darbotvarkę. Tai yra žmonių su negalia neveiksnumas, vadinamoji neveiksnumo reforma. Konstitucijoje esame įsirašę, kad dalis žmonių neturi teisės balsuoti, nes yra pripažinti neveiksniais. Čia mūsų laukia didžiuliai mentaliniai pokyčiai. (...)
Priešingai nei LGBT teisių sritis ar, pavyzdžiui, ksenofobijos, žmonių su negalia teisių sritis pasižymi finansų klausimu. Tam, kad žmogus galėtų normaliai funkcionuoti visuomenėje, kad turėtų asmeninį asistentą, kuris dar turi būti tinkamai apmokytas, kad būtų pritaikyta aplinka, reikia lėšų.
Žmonės su negalia dar gana prastai integruoti į darbo rinką. Užuot ėję dirbti ir užsidirbę, jie priversti gyventi iš labai žemos socialinės paramos, kuri daugeliu atvejų užsuka į skurdo ratą. Žmonių su negalia bendruomenėje šis klausimas yra labai aštrus, yra daug pykčio, nusivylimo, kad tai niekaip neišsprendžiama.
Mūsų valdžios retorikoje egzistuoja globėjiškas diskursas, valdžia sako, kaip myli žmones su negalia, kad jiems tikrai reikia padėti. Tačiau tada kyla mokesčių reformos klausimas, nes be jos tai neįmanoma. Galbūt galime kiek nors efektyvinti valstybės valdymą, bet tai mažo valstybės biudžeto klausimas – mes jo niekaip neišspręsime. Taip atsimušame į gerokai didesnį ir dar politiškai sudėtingesnį klausimą – ar Lietuvoje įvyks mokesčių reforma.
– Ar į situaciją žmogaus teisių srityje žvelgiate greičiau optimistiškai, ar ne? Kiek apskritai pasistūmėjome šioje srityje?
– Iš esmės esu optimistinių polinkių turintis žmogus (juokiasi). Dėl to net jei būna labai blogai, aš vis tiek teigiamai žiūriu ir atrandu teigiamų dalykų. Manau, Lietuva ir mūsų visuomenė patyrė tikrai daug transformacijų, keitėsi, bandė priimti ir suprasti, neužsidaryti. Man atrodo, tas pokytis yra tikrai nerealus.
Trejus metus gyvenau JAV. Manęs kažkada paklausė, kodėl galvoju grįžti į Lietuvą ir kodėl man patinka užsiimti aktyvizmu Lietuvoje. To paklaususiai amerikietei atsakiau, kad mes šiuos klausimus, kuriuos amerikiečiai išsprendė per 15 ar 20 metų, išsprendžiame per penkerius metus.
Labai noriu, kad Lietuva to pavyzdžio neprarastų, ypač kalbant apie tuos klausimus, kuriuos spręsdami užstrigome ir nepajudėjome į priekį, kad pamatytume, kad tie baubai nėra tikri, kad tai tuščios politikų kurstomos baimės.
