„Seksualinio pobūdžio bylose atstovauju tik nukentėjusiems žmonėms, o ne kaltininkams“, – portalui LRT.lt sako advokatė, Mykolo Romerio universiteto Baudžiamosios teisės ir proceso instituto lektorė dr. Marina Gušauskienė. Ji pripažįsta – seksualinio pobūdžio bylos sudėtingos, o po jų ir advokatams prireikia laiko atsigauti.
Pasak advokatės, emociškai sunkiausios tos bylos, kai vienas iš tėvų seksualiai išnaudoja vaiką, o kitas kaltininką gina. Šokiruoja ir kaltinamųjų pasiaiškinimai.
„Pavyzdžiui, sakoma, kad prieš vaiką naudotas seksualinis smurtas iš tiesų yra lytinis švietimas, kad to reikia mokytis šeimoje, tad artimasis paaiškina, kaip tai turėtų vykti. Jei vaikas turi negalią, naudojamas argumentas, kad vaikas melagis, kad dėl negalios fantazuoja, išprovokuoja“, – LRT.lt teigia M. Gušauskienė.
– Dažnai dirbate su labai jautriomis bylomis – padedate nuo seksualinio smurto nukentėjusiems suaugusiesiems ir vaikams. Ne kiekvienas advokatas ryžtasi dirbti su tokiomis bylomis, kadangi reikia specialių žinių, o prieiti prie nukentėjusių žmonių, ypač vaikų, yra sudėtinga. Kiek laiko šioje srityje esate jūs ir kodėl nusprendėte dirbti būtent su šiomis bylomis?
– Apskritai advokato praktika užsiimu 12 metų. Kai pradėjau verstis advokato praktika, atsirado mano nusistatymas, kad seksualinio pobūdžio bylose atstovauju tik nukentėjusiems žmonėms, o ne kaltininkams.
– Tikriausiai tokios bylos paliečia ir emociškai – ar pavyksta darbo krūvio ir emocijų neparsinešti į namus?
– Emocinis krūvis tikrai yra, o tai sudėtinga. Po bylos nagrinėjimo kartais net negaliu vairuoti, reikia pastovėti, atsigauti. Tai tikrai labai jautrios temos, ypač kai nukenčia vaikai, kai matai, su kokiu pasipriešinimu tiems vaikams tenka susidurti. Jei nusikalstama veika padaryta šeimos rate, vaikams tenka susidurti ir su šeimos narių, artimų giminaičių pasipriešinimu ir jį nugalėti.
Tenka pastebėti, kad vis dėlto vyrauja stereotipinis mąstymas, kad nuo seksualinio smurto nukentėjęs žmogus – pats kaltas, nes kažkuo tai išprovokavo. Kai nukenčia vaikas, tokio požiūrio yra kiek mažiau, bet dažnai sakoma, kad moteris savo apranga ar elgesiu išprovokavo seksualinį smurtą.
Vaikai dažnai kaltinami, kad pasakodami apie patirtą seksualinį smurtą jie piktnaudžiauja savo teisėmis, taip kerštauja per griežtiems tėvams, kurie ko nors neleido. Aišku, būna tokių situacijų, kai vaikai per jautriai sureaguoja ir tėvams ko nors neleidus apkaltina vieną iš jų smurtu.
Po bylos nagrinėjimo kartais net negaliu vairuoti, reikia pastovėti, atsigauti.
Bet ir tais atvejais, kai vaikas iš tiesų nukenčia, visuomenė ir šeima dažnai to nepriima. Yra slaptumo šydas, vaikai jaučia spaudimą apie patirtą prievartą niekam nepasakoti, jie kaltinami, kad taip išardys šeimą, kad dėl to iš šeimos atims kitus vaikus.
Teismo posėdžiuose dėl vaikų patirto seksualinio smurto tenka girdėti argumentų, kai vaikas kaltinamas, kad buvo blogas vaikas. Atrodo, vaikas kaltinamas, kad tik gimė ir buvo absoliutus blogis, nevaldomas.
Man emociškai sunkiausia ir nesuprantama, kai vienas iš tėvų seksualiai išnaudoja vaiką, o kitas tarsi užstoja kaltininką, bando pateisinti, tai kategoriškai neigia, argumentuoja, kad vykdytas seksualinis smurtas iš tiesų yra toks auklėjimas ar švietimo būdas šeimoje. Tai nesuprantama.
Taip pat skaitykite
– Tad nutinka taip, kad aplinka, kurioje vaikas turėtų būti saugus, ne tik smurtauja, bet dar ir kaltina, draudžia kalbėti. Koks didelis emocinis krūvis tenka vaikui.
– Taip, vaikai trigubai pažeidžiamesni, nes jie priklausomi nuo savo tėvų. Tėvai yra vaikų pasaulis, jie turi užtikrinti saugumą ir gerovę. Jie yra stogas, užnugaris, visas vaiko pasaulis. Ir tais atvejais, kai vaikas seksualinę prievartą patiria, pavyzdžiui, mokykloje, jam grasinama, kad apie tai prakalbus nukentės tėvai.
– Tokie grasinimai taip pat stabdo vaikų pasiryžimą kreiptis pagalbos.
– Tikrai taip. Kai žmogus patiria tokio pobūdžio veiksmus, nesvarbu, ar vaikas, ar suaugusysis, jau yra jaučiama baimė, gėda, pažeminimas. Sugriūna visas žmogaus pasaulis. Nežinai, nei kur eiti, nei su kuo kalbėti, ką pasakyti. Kai grasinama, dar sunkiau, todėl neretai informacija apie patirtą prievartą paaiškėja gerokai vėliau.
– Darbą su seksualinių nusikaltimų bylomis tikriausiai apsunkina ir tai, kad neretai trūksta įrodymų, o tada dar sunkiau įrodyti kaltę ar padarytą žalą.
– Būtent. Nukentėję žmonės laikosi iš paskutiniųjų. Tik tada, kai nebegali kentėti, įvyksta pliūpsnis emocijų ir jie išsipasakoja. Svarbu ir tai, kad tokiais atvejais kardinaliai keičiasi vaiko elgesys.
Tokį pasikeitusį elgesį gali pastebėti ugdymo įstaigos, socialiniai pedagogai, bet vieni apsimeta, kad to nemato, kiti sako, kad tai ne jų reikalas, kad jie neturėtų kištis į šeimos gyvenimą. Jei nukenčia paauglys, jo pasikeitusį elgesį aplinka neretai nurašo paauglystės maištui.
Jei nukenčia paauglys, jo pasikeitusį elgesį aplinka neretai nurašo paauglystės maištui.
Pavyzdžiui, vaikas buvo seksualiai išnaudojamas vieno iš tėvų. Jis nustojo praustis, pradėjo negražiai elgtis, kad taip atstumtų tėvą, bet visa tai buvo nurašoma paauglystei, madai. Ne visada į tai reaguojama.
Taip, pasitaiko atvejų, kai iš karto sureaguojama, kai socialiniai darbuotojai informuoja šeimą ar kreipiasi į institucijas, bet vis tiek jau praeina tam tikras laiko tarpas. Priklausomai nuo nusikalstamos veikos, pagrindinių įrodymų dažnai nelieka.
Pagal teisinę sistemą nukentėjusysis neturėtų įrodinėti nusikaltimo, tai jau teisėsaugos pareiga, bet realybėje yra kitaip. Problema – kompleksinė.
Nukentėjęs žmogus ne visada iš karto gauna būtiną pagalbą, kad, pavyzdžiui, galėtų gyventi atskirai nuo smurtautojo. Teko susidurti su atveju, kai vaiko mokykloje buvo išviešinta informacija apie jo patirtą prievartą, o dėl to vaikas buvo priverstas išvažiuoti į kitą miestą, nes mokykloje kalbėjo, kad jis melavo.
Įvairių atvejų nutinka dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Pagal dabartinę reguliaciją, ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas esant menkiausiam įtarimui, bet praktikoje menkiausias įtarimas taip pat turi būti pagrįstas.
Atlaikęs šeimos spaudimą ir išdrįsęs kreiptis pagalbos, žmogus dar patenka į kitą kovos lauką, kai siekia, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tada jau vyksta teisminis nagrinėjimas, nukentėjęs žmogus turi pagrįsti kiekvieną savo žodį.
Taip pat skaitykite
– Seksualiniai nusikaltėliai neretai teisina savo veiksmus, savo kaltės nepripažįsta ar kaltina nukentėjusį žmogų. Kaip dažnai tenka susidurti su tokiais kaltinimais, spaudimu? Ką teisminiame procese dar turi ištverti nukentėjęs žmogus?
– Dažnai auka kuo nors kaltinama, turi papildomai įrodinėti, kad smurtas įvyko ne dėl jos kaltės, kad ji to neprašė. O paaiškinimų iš nusikalstamą veiką padariusio žmogaus būna labai absurdiškų, sveiku protu nesuvokiamų.
Paaiškinimų iš nusikalstamą veiką padariusio žmogaus būna labai absurdiškų, sveiku protu nesuvokiamų.
Pavyzdžiui, sakoma, kad prieš vaiką naudotas seksualinis smurtas iš tiesų yra lytinis švietimas, kad to reikia mokytis šeimoje, tad artimasis paaiškina, kaip tai turėtų vykti. Jei vaikas turi negalią, naudojamas argumentas, kad vaikas melagis, kad dėl negalios fantazuoja, išprovokuoja, kad jam padidėjęs libido.
– Seksualiniai nusikaltimai apipinti gėdos jausmu – tiesa, dažnai kaltę jaučia ne kaltininkas, o būtent nukentėjęs žmogus. Nepadeda ir stereotipai ar visuomenės požiūris – pati kalta. Ar su tokiu požiūriu ir situacijomis, kai aukos pačios save kaltina, susiduriate dažnai? Kiek prabilti trukdo ir visuomenės požiūris?
– Trukdo. Visų pirma, aukai reikia peržengti per save ir prabilti, nes pats nukentėjęs žmogus jaučia gėdą. Viena mergina pasakojo, kad po prievartos jautėsi purvina, nešvari, niekam tikusi, manė, kad tokie žmonės neturi gyventi. Kaip pats nukentėjęs žmogus save sumenkina!
Stereotipinis visuomenės požiūris egzistuoja. Turėjau vieną santuokos nutraukimo bylą, kurioje labai keistai nuskambėjo teismo argumentai. Tuo atveju santuoką buvo siekiama nutraukti dėl sutuoktinio smurto, buvęs sutuoktinis buvo nuteistas už smurtą prieš sutuoktinę ir vaiką.
Tačiau teismas santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir motyvavo tuo, kad vyras smurtavo dėl to, kad žmona buvo nelojali ir atsisakė su juo vykti į kitą valstybę.
– Taip kaltė suverčiama ne smurtautojui, o nukentėjusiam žmogui.
– Būtent. Tai nėra tendencija, bet teko tokį sprendimą skaityti. Mane tai asmeniškai šokiravo. Tu jau esi sumuštas, tai pripažinta įstatymų ir teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu, bet vis dėlto atsiranda toks netiesioginis paaiškinimas, kodėl buvai sumušta.
– Galima sakyti, toks smurto pateisinimas.
– Taip, tarp eilučių gali tai įskaityti, nors tai neparašyta tiesiogiai, bet tai aiškiai suprantama. Dėl to nukentėjusieji nelabai nori prabilti. Visada reikia psichologiškai maksimaliai pasiruošti teisminiams procesams, akistatai su kaltininku.
– Pakalbėkime apie psichologines smurto, taip pat ir seksualinio smurto pasekmes vaikams ir suaugusiesiems. Jūs šias pasekmes matote iš arti, kai dirbate su nukentėjusiais žmonėmis, bet advokatui labai svarbu, kad žmogus viską prisimintų ir papasakotų. Kaip žmonėms pavyksta atsiverti?
– Tai neįvyksta iš karto. Čia svarbus kontakto užmezgimas. Karjeros pradžioje bandžiau parodyti, kad suprantu nukentėjusį žmogų, bet prieš kelerius metus dalyvavau vienuose Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro organizuotuose mokymuose, kuriuose lektoriai aiškino, kad iš tiesų juk negali suprasti aukos, todėl negali sakyti, kad supranti.
Tam, kad žmogus atsivertų, turi pasakyti, kad negali jo teisti ir neteisi, nes jis nieko blogo nepadarė, kad nusikaltime nėra jo kaltės.
Tokia pozicija, kad „aš tave suprantu“, gali būti pirmoji klaida, kuri sukuria barjerą tarp advokato ir nukentėjusio žmogaus. Tam, kad žmogus atsivertų, turi pasakyti, kad negali jo teisti ir neteisi, nes jis nieko blogo nepadarė, kad nusikaltime nėra jo kaltės.
– Tad pirmas žingsnis – patikinti žmogų, kad jis nekaltas.
– Taip, auka neturi teisintis, bet dažnai tai daro. Žmogui taip pat reikia nugalėti vidinės gėdos jausmą, kaltės jausmą. Mums, teisininkams, svarbu tiksliai nustatyti faktines aplinkybes, kas kada atėjo, išėjo, ką darė. Tai labai svarbu.
Negali žmogaus versti apie tai kalbėti, bet turi bandyti gauti ir tą informaciją. Bendraudamas su advokatu, žmogus dar kartą išgyvena tai, ką patyrė. Psichologai rekomenduoja, kad advokatas pats neapklaustų nukentėjusio vaiko, turi dalyvauti specialistas, kad vaikui nebūtų padaryta daugiau žalos. (...)
Darbui su tokio pobūdžio nusikalstamomis veikomis, kai nukenčia ir vaikai, reikalingi mokymai visų sričių specialistams – advokatams, ikiteisminio tyrimo subjektams, patiems teisėjams. Privalu turėti ne tik teisinių, bet ir psichologinių žinių. Advokatas ir kiti specialistai aukai neturi padaryti didesnės žalos, nei kad ji patyrė.
Visgi ikiteisminio tyrimo įstaigose neretai užduodami klausimai „o ką tu darei?“, „gal ko nors nepadarei, netinkamai elgeisi?“ ir tada matai nukentėjusio žmogaus reakciją, kad jis iš karto užsisklendžia, vėl iškyla begalinės kaltės, gėdos jausmas.
Taip pat skaitykite
– Esu girdėjusi apie atvejus, kai teisėsauga kelia tokius klausimus, kodėl nuo seksualinės prievartos nukentėjęs žmogus garsiai nepasakė „ne“, kodėl nesipriešino. Tada atsiranda argumentas – jei nesipriešino, smurto ir nebuvo. Bet juk žmonės skirtingai į tai reaguoja, ne kiekvienas gali pasipriešinti, kiekvieno kūnas gali sureaguoti skirtingai? Specialistams trūksta žinių?
– Tikrai. Manau, mokymai turi vykti nuolatos, o psichologai ar psichiatrai turi būti įtraukiami į šiuos procesus. Iš tiesų tenka susidurti su požiūriu, kad, jei žmogus nesipriešino, tada neva tai vyko abipusiu sutikimu.
Bet žmogus ne visada gali pasipriešinti – dėl amžiaus, psichikos sveikatos, asmeninių savybių, emocinės raidos. Tai, kad žmogus aktyviai nesispardė ar garsiai nerėkė, nereiškia, kad buvo sutikimas.
Jei nukenčia paauglys, kaltininkų pusė sako, kad nežinojo, kiek jam metų, kad galvojo, jog asmuo pilnametis. Dažnai manipuliuojama turima seksualine patirtimi, argumentuojama, kad tai ne pirmas kartas. Taip bandoma sukurti neigiamą reputaciją, laisvai prieinamo asmens arba chaotišką lytinį gyvenimą turinčio asmens reputaciją.
– O kaip žiūrite į tuos atvejus, kai advokatai dirba ir su seksualiniais nusikaltėliais, ir kartu su nukentėjusiaisiais?
– Mano vertybinė pozicija tokia, kad, kai nukenčia vaikai, negaliu per save perlipti ir ginti asmens, kuris atliko neteisėtus veiksmus prieš vaiką. Tas pats su seksualiniais nusikaltimais.
Negaliu per save perlipti ir ginti asmens, kuris atliko neteisėtus veiksmus prieš vaiką.
Bet negaliu kritikuoti. Mano asmenine nuomone, advokatas ne gina nusikaltimą, o užtikrina žmogaus teises. (...) Tas kaltininkas taip pat yra žmogus. (...) Bet vaikai ir seksualinio nusikaltimo aukos – man tai šventa, tikrai negaliu per save perlipti.
– Tai labai sąmoningas jūsų pasirinkimas?
– Taip, kai pradėjau verstis advokato praktika, buvo nubrėžta riba, kad visur galiu ir vienoje, ir kitoje pusėje dirbti, bet šiais atvejais – tik nukentėjusiojo pusėje.
– Visuomenėje dar vyrauja stereotipas, kad seksualiniai nusikaltimai atliekami kur nors toli, svetimoje aplinkoje. Tačiau seksualinė prievarta patiriama ir namų aplinkoje, kuri turėtų būti saugi erdvė. Kas paprastai būna tokie nusikaltėliai, kur vyksta smurtas?
– Seksualinis vaikų išnaudojimas dažniausiai vyksta artimoje aplinkoje. Taip, pasitaiko atvejų, kai tokį nusikaltimą įvykdo nepažįstamas žmogus, kai vaiką privilioja, panaudoja jėgą. Problema – internetas, kai vaikas negali įvertinti, ar internetu bendrauja su suaugusiuoju, ar su vaiku.
Pasitaiko atvejų, kai potencialūs kaltininkai imituoja vaiko rašymo stilių, sąmoningai rašo su klaidomis, vartoja jaunimo posakius, užkabina tam tikras vaikams aktualias temas. Kad tave užpultų, nebūtinai turi eiti neapšviesta gatve ar per krūmus, bet būna ir tokių atvejų.
– Neseniai buvo atvejis, kai iš įkalinimo įstaigos paleistas vyras vos po kelių dienų sugrįžo į tas pačias vietas ir vėl užpuolė ir išprievartavo moterį. Kaip spręsti tokius atvejus?
– Pasitaiko ir tokių atvejų. Turime žiūrėti, gal tokiam žmogui reikia gydymo, pagalbos. Jei tai sąmoningas piktybinis veiksmas, specialiai išžaginta, turi būti taikomos visai kitokios poveikio priemonės.
Bet turime žiūrėti kompleksiškai. Dabar matau tokį požiūrį, kad siekiama užgesinti ugnį vienoje vietoje. Pavyzdžiui, siūloma sugriežtinti bausmes ir sakoma, kad tada nusikaltimų nebus. Ne, ne visada bausmių griežtinimas padeda sumažinti nusikalstamumą. Turime žiūrėti kompleksiškai.
Taip pat skaitykite
– Čia kalbate apie pagalbą, specialistų švietimą, prevenciją?
– Būtent, svarbu, kad būtų apmokyti specialistai, pareigūnai, teismai, kad būtų teikiama pagalba. (...) Dažnai nėra tokių įrodymų, kuriuos galėtum paprastai pateikti. Priklausomai nuo nusikalstamos veikos, lieka atitinkamų pėdsakų, kūno sužalojimų.
Medikai per apžiūrą pagal tam tikrus sužalojimus gali įtarti seksualinį smurtą ir informuoti teisėsaugos institucijas. Tačiau taip nutinka ne visada.
Vienoje seksualinės prievartos byloje praradome svarbiausius įkalčius. Nors buvo sureaguota iš karto, turėjęs apžiūrėti medikas pasakė, kad tai ne jo reikalas, nes apžiūrą turi atlikti teismo medicinos ekspertas. Niekas neprašė nustatyti sužalojimo lygio, tiesiog prašė užfiksuoti, ką jis mato. Atsisakė.
Be abejo, apžiūrą atliko teismo medicinos ekspertas, bet buvo praėjusi savaitė ar pusantros. Tokiais atvejais, kai nėra išorinių sužalojimų, dalis pėdsakų jau prarasta.
– Kaip baigėsi byla? Pavyko įrodyti smurtą?
– Dėl šios bylos pareigūnai apskritai atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, dėl to yra pateikta peticija Europos Žmogaus Teisių Teismui. Mano manymu, tai pavyzdinė pažeidimų byla.
– Kiek daug lemia specialistų požiūris – medikų, pareigūnų...
– Taip, veikia subjektyvus vertinimas ir stereotipai – nuo to negalime atsiriboti. (...) Stereotipai specialistų neaplenkia. (...)
Gal negerai pasakysiu, gal teisininkų ir pareigūnų bendruomenės būsiu sukritikuota, bet auka neturi būti įpareigojama įrodinėti nusikaltimo. Iš tiesų nutinka tokių atvejų, kai piktnaudžiaujama kaltinimais, pavyzdžiui, norima nutraukti santuoką, todėl sutuoktinis apkaltinamas smurtu, bet dažniausiai smurtas iš tiesų būna įvykęs, jo pasekmės būna sunkios, galbūt išliekančios net visą gyvenimą.
Vis dėlto manau, kad neturime į auką žiūrėti per potencialaus melagio prizmę, negalime suabsoliutinti ir visų besikreipiančių žmonių matyti kaip melagių, turinčių asmeninių interesų. Auka neturėtų būti verčiama įrodinėti nusikaltimo.
Jei žmogus pasakė, kad įvyko nusikaltimas, turime manyti, kad galimai tai įvyko, nebent pasakojimas yra akivaizdžiai neteisingas. Turint specialių žinių, galima įvertinti, ar žmogus fantazuoja, sutirština spalvas, ar ne. Jei ne, turime to laikytis, o specialistų pareiga yra surinkti duomenis ir įrodyti. Ne auka turi tai įrodinėti.
