„Mano ir vaikai sako: tau pirmiausia visada buvo „Aura“, o mes – nežinia kurioje eilėje. Aš nežinau, kodėl, pati savęs klausiu. Kiek aš išgyvenau dėl to, kad nepakankamai dėmesio skyriau vaikams, vyrams“, – LRT.lt sakė šokio pasaulio legenda, žymiosios „Auros“ vadovė Birutė Letukaitė. Pašnekovė mena, kad tik kartą gyvenime šokį nustūmė šalin, kai teko rūpintis susirgusia mama: „Prasivėrė bedugnė prieš mane. Suvokiau, jog galiu prarasti vienintelį brangiausią žmogų. Juk neturėjau nieko – tik ją. Tada viską pamiršau, galvojau tik apie mamą.“
„Aš iki trisdešimties metų nepralemendavau, suaugusiam žmogui negalėdavau nė „labas“ pasakyti“, – prasitarė LRT.lt pašnekovė. Retas patikėtų, kad šiuos žodžius ištarė kaunietė B. Letukaitė, šokių pasaulio legenda, pirmojo šiuolaikinio šokio teatro Lietuvoje įkūrėja ir vadovė. Drąsa ir reiklumu garsėjanti choreografė tokia ir gyvenime, kaip pati sako, nemokanti pataikauti ir rėžianti tiesą į akis.
Su B. Letukaite kalbėjomės jos gimtajame Kaune, šokio teatro „Aura“ patalpose. Pašnekovė prisiminė Žaliakalnio gatvelėse prabėgusią vaikystę, ne iš pirmo žvilgsnio užgimusią, tačiau be galo gilią meilę profesionaliam šokiui.
Cak cak cak, arba Vaikystė Žaliakalnio gatvelėse
„Gyvenau Vaisių gatvelėje, aplink dar buvo Vyšnių, Slyvų, Obuolių gatvelės. Ta Vaisių gatvelė atrodė pati didžiausia, aš svajodavau, kad ja autobusai važiuotų, man norėjosi kažko didelio! Šalia radijo gamyklos buvo fotoateljė, joje vykdavo vestuvės ir mes, vaikai, visi laukdavome. Tuo metu buvo madingi vestuvių pulkai, prisimenu, bėgdavome prie tų mašinų šaukdami: „Dėde, duokit saldainių!“. Iš kišenės ištraukdavo ledinukų ir mesdavo, o mes puldavom nuo žemės rinkti. Taip pat atsimenu, kad mergaitės į viršų iškeldavo nykštį, paseilėdavo ir bėgdamos braukdavo per pulko sukneles, o tada į ranką cak cak cak, reiškė – turėsi tokią suknelę užaugusi“, – vasaras Kaune ir vaikiškus burtus prisiminė LRT.lt pašnekovė.
B. Letukaitė – miesto žmogus, vaikystėje kaime laiką leido vos keliskart, kai lankė Telšių apylinkėse gyvenantį tolimą giminaitį. Šis, įsiminė, turėjo šunį ir motociklą.
„Šunį pasisodindavo į priekabą, aš – už nugaros. Duodavo pavairuoti. Atsimenu, vis link griovio traukdavo, dėdė ištiesindavo vairą“, – dalijosi ji.
Būsima teatro vadovė su draugais eidavo į Vytauto parką, kur veikė apžvalgos ratas, baugiai vadintas velnio ratu.
„Vėliau, kai jau suaugau, tai funikulieriumi leisdavausi žemyn pasivaikščioti į Laisvės alėją. Ir pasimatymus čia skirdavau, geriausia, kad apačioje lauktų. Galvodavau, jeigu kartais [simpatija] nepasirodys, tai nusileisiu žemyn ir tiesiog praeisiu. Bet aš pati visada vėluodavau, bernelis laukdavo ilgai“, – juokėsi ji.
Sužavėjo ne šokis, o vadovė ir jos pasakojimai apie tarpukario Kauną
Vaikystėje B. Letukaitė pasakojo buvusi labai aktyvi, tad dar mokykloje pradėjusi sportuoti. Pirmiausia išbandė plaukimą, bet kai reikėjo įmantriai niurktelėti po vandeniu – išsigando ir šį užsiėmimą metė.
„Tada buvo sportinė gimnastika, ją ilgiau palankiau, nors irgi buvo baisu tas buomas, lygiagretės. O tada 5 klasėje atsirado meninė gimnastika, ją ir lankiau iki 16 metų“, – sakė ji.
Galiausiai paauglystėje draugė pakvietė į išraiškos šokio trupės „Sonata“ pasirodymą.
Pradžioje nepatiko, tas šokis buvo visai nematytas, nesuprantamas.
B. Letukaitė
Muzikiniame teatre koncertas buvo, šokiai pastatyti pagal Čiurlionio paveikslus, fortepijono kūrinius. Aš, atėjusi iš meninės gimnastikos, žiūriu žiūriu ir man niekas nepatinka! Atrodo per lėta, visos basos, su graikiškomis tunikomis tik plevena. Visai man nepatiko, nesupratau“, – prisiminusi, kaip pirmąkart jautėsi šokio pasaulyje, pasakojo ji.
Nors pasirodymas gero įspūdžio nepaliko, B. Letukaitė vis svarstė, kuo gyvenime užsiimti, o galiausiai nusprendė išbandyti šokį, prisijungė prie „Sonatos“: „Taip po truputį lankiau ir įsilankiau, nors pradžioje nepatiko, tas šokis buvo visai nematytas, nesuprantamas.“
LRT.lt ji pasakojo, kad labiau už šokį sužavėjo „Sonatos“ vadovės Kiros Daujotaitės asmenybė. Sekmadieniais po repeticijų merginoms ji pasakodavo apie tarpukario Kauną ir Danutę Nasvytytę, išskirtinę asmenybę, išraiškos šokio pradininkę Lietuvoje.
„K. Daujotaitė buvo jos mokinė, o per vadovės pasakojimus D. Nasvytytė mums tapo idealu“, – sakė „Auros“ vadovė.
Po nuobodžių paskaitų – šokti
B. Letukaitė teigia tuo metu dar nežinojusi, kad šokis taps ne tik hobiu, bet ir pagrindine veikla. Kurį laiką mergina niekaip negalėjo nuspręsti, kuriuo keliu žengti. LRT.lt ji pasakojo jaunystėje buvusi kukli ir nesavarankiška, mokydamasi 8 klasėje Birutė nusekė draugės, mokyklos suolą iškeitusios į Ekonomikos technikumą, pėdomis. Šiandien toks pasirinkimas pašnekovei kelia šypseną. „O Dieve, po kelių mėnesių man jau buvo aišku, kad čia yra visiška tragedija“, – savo paauglystės pasirinkimą apibendrino ji.
Supratusi, kad priėmė, švelniai tariant, ne patį geriausią sprendimą, B. Letukaitė dar bandė sugrįžti į vidurinę mokyklą, bet tokios galimybės nebebuvo. Galiausiai ji baigė technikumą.
„Technikas planuotojas tekstilės pramonės įmonėse. Kažkokia nesąmonė“, – juokėsi ji, prisiminusi pirmą įgytą specialybę.
Vėliau B. Letukaitė įstojo į universitetą, bet ir šįkart be didelio entuziazmo. „Kur mažiausiai pareiškimų yra? Bibliotekininkystė ir bibliografija. Gerai, įstosiu, o gal po metų sugalvosiu ką nors kito. Iki trečio kurso studijavau, nes nebuvo kur stoti. Taip ir pabaigiau“, – prisiminė ji.
Nors studijavo kitką, nuo šokių pašnekovė neatitolo, priešingai, po paskaitų – į repeticijas, o kuo toliau, tuo daugiau vietos širdyje užėmė šokis.
Šokis „sovietiniame kalėjime“
Ji mena savo mokytoją K. Daujotaitę, visad pabrėždavusią – reikia daryti viską, kad šokio menas pasiektų aukščiausią lygį, todėl, pasitaikius progai pasitobulinti vasaros kursuose Gretos Pallucos šokio mokykloje Dresdene, B. Letukaitė nesuabejojo.
Supratau, kad turiu kažką daryti, turiu vytis pasaulį.
B. Letukaitė
„Lankydama „Sonatą“ įsivaizdavau, kad visas pasaulis šoka tokiu stiliumi, ir tik tada pamačiau, kad yra kitaip. Didžiausias šokas buvo Dresdene, supratau, kad per visą tą laiką, kurį gyvenome sovietiniame kalėjime, šokis pasaulyje nuėjo kažin kur. <...> Man tai buvo didžiulis atradimas, supratau, kad pasaulis tai šoka kitaip, o mes ir likę 1930 metų estetikoje, kai šokį atvežė D. Nasvytytė. <...> Niekas nematė, kas vyksta pasaulyje, absoliučiai jokios informacijos nebuvo, absoliučiai nieko. Supratau, kad turiu kažką daryti, turiu vytis pasaulį, jei man rūpi šokis, turiu pasivyti“, – LRT.lt sakė ji.
Į Dresdeną B. Letukaitė vyko ne kartą, tačiau sovietmečiu gauti leidimą išvykti svetur buvo labai sunku. Pašnekovė jaučiasi dėkinga tuo metu kultūros ministro pareigas ėjusiam Dainiui Trinkūnui, sovietinį saugumą įkalbėjusiam išleisti jaunas šokėjas į kursus Dresdene.
Kiek aš išgyvenau dėl to, kad nepakankamai dėmesio skyriau vaikams, vyrams.
B. Letukaitė
Įgijusi naujų žinių ir pamačiusi kitokį pasaulį, B. Letukaitė suprato, kad nori nerti giliau, todėl tebešokdama „Sonatos“ trupėje subūrė šokėjų grupelę, o 1980 metais įkūrė modernaus šokio studiją.
„Labai bijojau vadovei pasakyti, bet aišku, žinia pasklido. Tai buvo didžiausias mano siaubas, kai sužinojau, kad ji jau žino. Galvojau, taip kaip dabar pasakyti. Tempiau kokius dvejus metus, kol galiausiai dėl streso nebegalėjau nei miegoti, nei valgyti – nieko. Ji yra žmogus, man palikęs didžiausią įspūdį, net dabar galiu apsiverkti. Ji organizuodavo susitikimus, pakviesdavo į namus ir kartą jau prisiruošiau nueiti ir pasisakyti. Atrodė, kad mirsiu iš siaubo. Nupirkau gėlių ir visa drebėdama nuėjau“, – pasakojo B. Letukaitė. Ji prisimena, kad vadovei įteikusi gėles apsipylė ašaromis ir viską išklojo, o K. Daujotaitė oriai sėdėjo ir kitoms merginoms lakoniškai tarstelėjo: „Pamerkite gėles.“
Kurį laiką, sakė ji, tvyrojo įtampa, bet galiausiai vadovė atsileido. B. Letukaitė vėliau atkūrė kelis „Sonatos“ šokius, buvusios vadovės garbei pastatė spektaklį „Prisiminimai apie ateitį“.
„Daujotaitės pasėta sėkla“ ir prasivėrusi bedugnė
B. Letukaitė atviravo, kad dėl šokio ji paaukojo asmeninį gyvenimą, vaikus ir vyrus nustūmė į antrą planą. „O gal čia K. Daujotaitės pasėta sėkla, kad šokio menas turi patekti į tą pačią menų lentyną kaip dailė, muzika, baletas?“ – svarstė ji.
„Mano ir vaikai sako: tau pirmiausia visada buvo „Aura“, o mes – nežinia kurioje eilėje. Aš nežinau, kodėl, pati savęs klausiu. Kiek aš išgyvenau dėl to, kad nepakankamai dėmesio skyriau vaikams, vyrams. Mano tėvai išsiskyrė, neturėjau tokio pavyzdžio gyvenime, galbūt dėl to norėjosi bėgti ir surasti kažką įdomaus. <...> Mano visas pagrindas buvo tai, ką gavau už [šeimos ribų], tai ir buvo sportas, vėliau – šokiai.“
Tada viską pamiršau, galvojau tik apie mamą.
B. Letukaitė
LRT.lt pašnekovė prisiminė, kad tik kartą gyvenime šokį pastūmė šalin. Tai nutiko jai būnant Dresdene. „Vasaros šokių kursuose sužinojau, jog Erfurte Hanso Otto aukštesniojoje teatrinėje mokykloje vyksta atranka joje mokytis. Nuvažiavau ten, laimėjau atranką ir gavau raštą, jog nuo rudens galiu studijuoti. Tai vyko dar prieš Nepriklausomybės atgavimą – kaip man ten išvažiuoti? Grįžusi pradėjau važinėti į Vilnių, vaikščioti po įvairias ministerijas. Tada ir pasikeičiau – nustojau jaustis maža mergaite prieš suaugusiuosius“, – liūdną pasakojimą pradėjo ji.
Tuo metu, prisiminė B. Letukaitė, užklupo sunkumai, onkologine liga susirgo mama.
„Prasivėrė bedugnė prieš mane. Suvokiau, jog galiu prarasti vienintelį brangiausią žmogų. Juk neturėjau nieko – tik ją. Tada viską pamiršau, galvojau tik apie mamą. Išrūpinau ją paguldyti į Vilniaus Santariškių ligoninę. Ją operavo, o aš visą mėnesį irgi ten gyvenau. Miegojau ant grindų palatoje prie mamos lovos. Visą tą mėnesį rūpinausi ne tik savo mama, bet ir kitais ligoniais, ir ne tik jos palatoje, bet ir kitose. Ne visi sulaukdavo lankytojų, todėl atlikdavau slaugės darbus. Tada šokis visai išnyko iš mano gyvenimo“, – dalijosi ji.
Operacija buvo sėkminga, po mėnesio jiedvi su mama grįžo namo, mama pamažu sveiko, o B. Letukaitė sugrįžo į šokį. „Vėl taip įsitraukiau, kad net gimę vaikai, atrodo, patys užaugo“, – prisimena šokio pasaulio legenda.
