Kaune, kaip ir daugelyje kitų Lietuvos miestų ir miestelių, žydų gyvenimo ženklų apstu, tereikia atidžiau pasižvalgyti po senamiestį ar, persikėlus į kitą Neries pusę, pasivaikščioti buvusios Slabados, tapusios Vilijampole, gatvelėmis. Būtent čia 1941 metų liepos 10 dieną okupacinė nacių valdžia įkūrė Kauno getą, veikusį iki 1944-ųjų vasaros pabaigos. Lygiai prieš 80 metų, artėjant sovietų kariams, pradėta chaotiška geto likvidavimo operacija. Apie tragišką Kauno žydų likimą LRT.lt kalbėjosi su IX forto muziejaus Istorijos skyriaus vedėju Vytautu Petrikėnu.
Prisiminęs tarpukario Lietuvą, pašnekovas atkreipė dėmesį, kad Kauno žydų bendruomenė buvo gausi ir aktyvi – labai prisidėjo prie kultūrinio gyvenimo, steigė ir puoselėjo verslus, dalyvavo miesto tarybos veikloje.
„Įsivaizduoti Kauno miestą be šios tautinės mažumos tarpukariu būtų sudėtinga“, – apibendrino istorikas.
Buitinių nesutarimų, pasakojo V. Petrikėnas, pasitaikydavo, bet kryptingo antisemitizmo apraiškų tarpukario Kaune nebūta, situacija visiškai pasikeitė tik prasidėjus nacistinės Vokietijos okupacijai.
Paklaustas, o kokios nuotaikos tvyrojo prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui, istorikas atkreipė dėmesį, kad nerimo būta, tačiau mažai kas tikėjosi, jog Hitleris įsiverš į Baltijos šalis. Anot jo, Europoje pradėjus persekioti žydus, išaugo pabėgėlių skaičius, dalis jų pasiekė ir Lietuvą, kur tikėjosi rasti saugesnį prieglobstį. V. Petrikėnas priminė išskirtinę Nyderlandų garbės konsulo, Pasaulio tautų teisuoliu pripažinto Jano Zwartendijko, gyvenusio Kaune, istoriją. Jis, padedamas kolegos iš Japonijos Chiune Sugiharos, žydams pabėgėliams išdavė daugiau kaip 2 tūkst. vizų, su kuriomis jie galėjo išvykti į Japoniją. Skaičiuojama, kad karą išgyveno apie 95 proc. vizas gavusių žydų.
Taip pat skaitykite
Pasak istoriko, dalis anuomet Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos gyventojų Vokietiją vertino palankiai, laikė ją vakarietiškų vertybių skleidėja, turėjusia padėti išsikovoti laisvę. Tokias nuotaikas režimas išnaudoto nacistinei propagandai, sukūrė žydo bolševiko stereotipą, taip pakurstydamas antisemitines nuotaikas.
Nacistinė valdžia apsimetė prie žudynių neprisidėjusi
„Vėliau viskas vyko labai greitai, jau 1941 metų birželio 25–27 dienomis prasidėjo pogromai, pirmasis, pakurstytas SS karininko, A operatyvinės grupės vadovo Walterio Stahleckerio, vyko Vilijampolėje, vėliau – „Lietūkio“ garažo žudynės“, – sakė istorikas, pridūręs, kad prie pogromų Kaune prisidėjo nacistinio režimo į savo pusę priviliotas Algirdo Klimaičio būrys.
Bandyta parodyti, kad tai bus vieta, kur žmonės galės saugiai jaustis.
V. Petrikonis
Nacių pareigūnai apsimetė prie žudynių neprisidėję, o situacija gudriai pasinaudojo: „Pradėta kalbėti, kad tokius brutalius išpuolius galima suvaldyti įkuriant uždarą, kontroliuojamą teritoriją. Visa tai vedė prie to, kad 1941 metų liepos 10 dieną pasirašytas įsakymas dėl Kauno geto įsteigimo, paskirta vieta – Vilijampolė, kur tuo metu gyveno daug žydų. Be to, tai buvo mažiau išsivystęs miesto rajonas, jame buvo mažai pramonės objektų, daug medinukų, o teritorija Neries upe buvo atskirta nuo miesto. Iki rugpjūčio vidurio žydai privalėjo persikelti į getą.“
Tuo metu Kauno žydai apie gresiančias masines žudynes nė neįtarė, pastebėjo V. Petrikėnas. Kauno getas padalytas į dvi dalis – didįjį ir mažąjį, o juos skyrė Panerių gatvė. Mažajame gete veikė infekcinė ligoninė, vaikų namai, čia iškart pasiųsti silpnesni, darbui netinkami žmonės. Didžiajame įkurdinti tie, kurie dar galėjo dirbti. Skaičiuojama, kad iš viso Kauno gete gyveno apie 30 tūkst. žmonių.
„Bandyta parodyti, kad tai bus vieta, kur žmonės galės saugiai jaustis, bet žudynės, vadintos akcijomis, prasidėjo dar bekuriant getą“, – pridūrė V. Petrikėnas, pastebėjęs, kad tuo metu jau veikė ginkluotas lietuvių savanorių karinys dalinys – Tautinio darbo apsaugos batalionas, vykdęs žydų žudynes Kauno VII forte. Šioje vietoje iš viso sušaudyta daugiau kaip 3 tūkst. žydų, daugiausia vyrų.
„Žudynės VII forte vyko miesto apsuptyje, aplinkiniai žmonės girdėdavo šūvius, palaikų užkasimas nebuvo gerai organizuotas, todėl yra išlikusių dokumentų, kad jau rugpjūtį gauta skundų dėl sklindančio kvapo ir antisanitarinės padėties. Nuspręsta ieškoti kitos, atokesnės vietos, nes dar bandyta išlaikyti įvaizdį, esą naciai padės kurti nepriklausomą valstybę. Nors konkrečių pažadų niekada nebuvo, vietos gyventojai tikėjo ateinančia Vakarų kultūra ir galimybe išsivaduoti iš sovietų“, – paaiškino istorikas.
Dėl to žudynės perkeltos į IV fortą, būtent čia 1941-ųjų rugpjūtį įvykdyta vadinamoji „Inteligentų akcija“. V. Petrikėno teigimu, įkūrus getą naciai ir toliau siekė nuslėpti savo nusikaltimus, tačiau baiminosi, kad išsilavinę žydai, supratę, kas iš tiesų vyksta, įkvėps pasipriešinimą. Taigi, paskelbta, esą ieškoma žydų, galinčių dirbti raštinėje. Daugelis šiam darbui pasisiūlė savanoriškai, tačiau buvo nužudyti. Vien rugpjūčio 18 dieną IV forte nužudyta daugiau kaip 500 geto inteligentų.
IX fortas – vieta, iš kurios negrįžtama
Galiausiai geto gyventojai pradėti masiškai žudyti IX forte, tapusiame neatsiejama žiaurios Kauno geto istorijos dalimi, paaiškino LRT.lt pašnekovas.
„Čia nuo 1924 metų veikė Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas, 14 kazematų jau buvo pritaikyti kameroms, buvo sudėtos grotos, pastatyta siena, suformuojant kiemelį, buvo patalpos sargybai“, – pasakojo istorikas.
Beliko sugalvoti, kaip „nereikalingų elementų valymą“, taip naciai vadino žudynes, organizuoti. Sistema išbandyta spalio 4-ąją, kai ciniškai atrinkta ir nužudyta apie 2 tūkst. žydų. Netrukus, spalio 28–29 dienomis, prasidėjo masiškiausios žudynės nacių okupacijos Lietuvoje istorijoje, geriau žinomos „Didžiosios akcijos“ pavadinimu.
„Demokratų aikštėje 6 val. ryte surinkti visi geto gyventojai. Jie buvo skirstomi į kairę ir į dešinę, tai buvo košmariška diena, žmonės nesuprato, kas iš tiesų vyksta, manė, kad viso to reikia dėl maisto skirstymo. Tam tikras apgaulės elementas visada buvo, taip nacių režimas stengėsi išvengti pasipriešinimo ir sumaišties gete“, – LRT.lt sakė V. Petrikėnas.
Pasak pašnekovo, į dešinę pusę – mirti – pasiųsta apie 10 tūkst. žmonių, visi jie pirmiausiai perkelti į mažąjį getą. Remiantis atsiminimais, tęsė jis, žydai pradėjo įsikurti, tačiau jau kitą rytą kieme išsirikiavo nacių kariai, žydai buvo sustatyti kolonomis ir pėsčiomis išvaryti IX forto link.
„Vien spalio 29 dieną sušaudyta 9 200 žmonių, jų didžioji dalis buvo vaikai“, – pasakojo istorikas.
Greitai pasklido žinia, kad IX fortas – vieta, iš kurios nebegrįžtama, sakė jis.
Kauno geto bei IX forto istorija išsiskiria tuo, kad čia būdavo atvežami žydai iš kitų nacių okupuotų šalių, pavyzdžiui, Austrijos, Vokietijos, Čekoslovakijos, Prancūzijos, teigė V. Petrikėnas. Daugiau negu pusė jų sušaudyta IX forte.
„Vaikų akcija“ Kauno gete: net sunku įsivaizduoti, kad taip galėjo būti
1943 metų spalį Kauno getas paverstas koncentracijos stovykla, SS kariai siekė atsikratyti tais, kurie netinkami darbui, – vyresnio amžiaus žmonėmis ir vaikais. V. Petrikėnas LRT.lt priminė 1944-ųjų pavasarį įvykdytą „Vaikų akciją“.
Kaune, kaip ir kituose getuose, veikė iš gyventojų žydų suformuota policija, jos vaidmuo vertinamas kontroversiškai, nes šiems vyrams teko balansuoti tarp nacių įsakymų vykdymo ir noro padėti savai bendruomenei. 1944 metų kovo 27 dieną Kauno geto policijai liepta išsirikiuoti, esą bus vykdomos priešlėktuvinės gynybos pratybos, bet vietoj to policininkai išvežti į IX forto teritoriją, kur buvo žiauriai tardomi reikalaujant išduoti gete esančias slėptuves, vadintas malinomis. Nacių pareigūnų reikalavimams geto policininkai nepakluso.
„Į geto teritoriją atvažiavo dengti sunkvežimiai, autobusai uždažytais langais. Įvažiavo lengvasis automobilis, per garsiakalbį kartota, kad visi privalo likti namuose, o nepaklusę bus sušaudyti. <...> Buvo atrenkami vaikai iki 12 metų, su jais elgtasi nežmoniškai – jie buvo metami į sunkvežimius, daužomi šautuvų buožėmis. Skaitant atsiminimus net sunku įsivaizduoti, kad taip galėjo būti. Rašoma, kad verksmus ir skausmą turėjo užgožti grojama pakili muzika, maršai. Buvo toks chaosas, tragiška atmosfera visame Kauno mieste“, – pasakojo istorikas.
Per dvi dienas naciai suėmė daugiau kaip 1,5 tūkst. vaikų ir vyresnio amžiaus žydų. Manoma, tęsė LRT.lt pašnekovas, kad didžioji dalis jų išvežta į Aušvicą, kiti – sušaudyti IX forte.
Desperatiškas Kauno geto sunaikinimas
1944 metų liepą, artėjant sovietų kariuomenei, paskubomis pradėta Kauno geto likvidacija. Kitu atveju, svarstė jis, getas būtų ir toliau egzistavęs, nes tebevyko Kauno oro uosto modernizacija, naciams reikėjo pigios darbo jėgos. Istoriką stebina tai, kad nacių neapykanta žydams buvo tokia didelė, jog planų išžudyti šią bendruomenę neatsisakyta net tada, kai padėtis fronte tapo ypač sudėtinga.
Kauno geto likvidavimas truko beveik mėnesį, anksčiau žudynių akcijas itin kruopščiai planuodavę vokiečiai, spaudžiami laiko ir stingant resursų, pradėjo blaškytis. Manoma, kad tuo metu gete galėjo būti apie 10 tūkst. žmonių, didžioji jų dalis, apie 7 tūkst., baržomis išplukdyti arba išgabenti traukiniais į koncentracijos stovyklas, vyrai – į Dachau, moterys – Štuthofą. Situacijai fronte ir toliau prastėjant, liepos 12 dieną Kauno geto medinukai buvo padegti.
Mane visą laiką stebindavo žmogaus, išgyvenusio Kauno gete, optimizmas ir vidinė ramybė, šiluma.
V. Petrikėnas
„Nebuvo laiko, tad likvidavimo priemonės buvo desperatiškos – namai padegti neieškant slėptuvių, tikėtasi, kad bandančius išbėgti kariai sušaudys, o likusieji užtrokš slėptuvėse. Prisiminimuose rašoma, kad gaisrui išplitus getas liepsnojo iki pat liepos 27 dienos“, – LRT.lt sakė V. Petrikėnas.
Vien pabėgti iš geto nepakako, reikėjo žmonių, kurie padėtų pasislėpti
Istorikas atkreipė dėmesį, kad kalbant apie Kauno getą svarbu prisiminti ir tuos, kurie žydus gelbėjo. Jam pačiam įsiminė asmeniškai pažinotos, pernai mirusios Frumos Vitkinaitės- Kučinskienės istorija.
„Mane visą laiką stebindavo žmogaus, išgyvenusio Kauno gete, optimizmas ir vidinė ramybė, šiluma. Ji išgyveno ir „Didžiąją akciją“, nors seneliai pateko į „blogąją pusę“ ir buvo sušaudyti. Ją išgelbėjo vokietė Helena Holcmanienė, į Kauną atsikrausčiusi su žydu vyru Maksu Holcmanu. Laisvės alėjoje jie turėjo knygyną, buvo kultūros veikėjai, tapytojai. Jau pirmosiomis okupacijos dienomis Helenos vyras buvo suimtas ir sušaudytas, vėliau nužudyta ir dukra. O pati Helena, būdama vokiete, bandė išgelbėti kuo daugiau žmonių, F. Viktinaitė-Kučinskienė tapo jos dukra, moraline dukra. Ši istorija – pavyzdys, kad nereikia klijuoti etikečių, tarsi visi vokiečiai buvo nacistai ir dalyvavo žudynėse. Helena kaip tik galėdama priešinosi režimui“, – kalbėjo istorikas.
V. Petrikėno teigimu, buvo žmonių, kuriems pavyko pasprukti iš Kauno geto, tačiau, pabrėžė, vien pabėgti nepakako, reikėjo rasti žmones, kurie padėtų slapstytis.
„Dažnai stipresni vyrai prisijungdavo prie partizaninio pasipriešinimo, vykdavo į Rūdninkų girią. Lengviausia buvo išgelbėti vaikus, būdavo padirbinėjami dokumentai, vaikai apsigyvendavo svetimose šeimose, dažnai net keliaudavo iš vienos šeimos į kitą“, – pasakojo jis.
Tikslus aukų skaičius iki šiol nežinomas
Manoma, kad Holokaustą ištvėrė vos 400 Kauno geto žydų, tačiau į šį skaičių neįtraukti išgyvenusieji užsienio koncentracijos stovyklose. Iki šiol nėra žinoma ir tai, kiek tiksliai žmonių nacių okupacijos metais nužudyta IX forte. Istorikas V. Petrikėnas paaiškino, kad pėdsakus naciai bandė slėpti, 1943–1944 metais absoliuti dauguma palaikų sunaikinta, o dokumentų archyvai išvežti iš Lietuvos. IX forte muziejų kūrusiai sovietų valdžiai istorinis tikslumas taip pat nebuvo svarbiausias kriterijus, todėl kokybiški archeologiniai tyrimai neatlikti, o Holokausto tema paversta propagandos įrankiu. Tuo metu teigta, priminė LRT.lt pašnekovas, kad šioje vietoje nužudyta 80 tūkst. žmonių.
„Net nebuvo sakoma, kad žudyti žydai, aukos vadintos „taikiais tarybiniais piliečiais. <...> Vėliau patikslinta, šį skaičių nurodome ir dabar, kad IX forte nužudyta apie 50 tūkst. žmonių, iš kurių apie 30 tūkst. sudarė žydai, o kiti – lietuviai, lenkai, romai ir kitų tautybių žmonės“, – kalbėjo jis.
Anot pašnekovo, tragiška IX forto istorija tebėra tiriama, todėl ateityje aukų skaičius bus patikslintas.
