Lietuvoje

2018.06.21 08:41

A. Ramanausko-Vanago palaikus atradęs archeologas: mus bandė paklaidinti veikėjai iš praeities

Dalia Plikūnė, DELFI.lt2018.06.21 08:41

Ne visi norėjo, kad Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai būtų atrasti. Archeologas Gintautas Vėlius atskleidė, kad tyrėjus bandė suklaidinti asmenys, kurie buvo susiję su KGB.

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedros docentas G. Vėlius pasakojo, kad mokslininkai nuo pat nepriklausomybės atgavimo suko galvą, kurioje Vilniaus miesto dalyje galėtų būti užkasti A. Ramanausko-Vanago palaikai.

Tačiau ilgus metus mokslininkai nerado už ko užsikabinti. Nebuvo žinoma, kur nuo 1956 iki 1969 metų buvo slepiami KGB sušaudyti asmenys. Visokių pamąstymų apie tai buvo – gal kažkur aplink Vilnių, galbūt miškuose. „Teorinės minties proveržis įvyko tik užpernai, kai jaunas istorikas Darius Indrišionis iškėlė versiją, kad, galbūt, tai yra Našlaičių kapinės“, – interviu DELFI teigė G. Vėlius.

D. Indrišionis domėjosi bausmių vykdymu LTSR nuo pokario iki naujausių dienų, ir vykdydamas tyrimą pastebėjo, kad kriminalinių nusikaltėlių, kalintų Lukiškių kalėjime, sušaudymo datos kartais sutampa su sušaudymo datomis KGB kalėjime. Jis iškėlė versiją, kad, galbūt, šaudė tą pačią dieną todėl, kad būtų paprasčiau paslėpti kūnus – ir kriminalinių, ir politinių veikėjų.

„Tai buvo teorinė prielaida, ja remiantis nebuvo galima pradėti archeologinių tyrimų, kadangi Našlaičių kapinės yra labai didelės. Be to, ten dar iki šiol žmonės neša gėles, yra gyva atmintis, pradėti kasti kapus nuo nežinia kur buvo neprotinga“, – pasakojo G. Vėlius.

Postūmį suteikė atsiradęs liudininkas

Tačiau viskas pasikeitė, kai 2017 metų sausio mėn. į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (toliau – Genocido centras) kreipėsi asmuo, kuris paprašė aptikti jo senelio kapą. Pasitikslinus, kas yra šitas asmuo (senelis), kuriais metais ir pagal kokį straipsnį jis buvo sušaudytas, paaiškėjo, kad egzekucija buvo įvykdyta būtent KGB. Taigi atsirado jungianti grandis – Našlaičių kapinės ir KGB tardymo izoliatorius.

„Maža to, tai buvo ne tik prašymas, o, kaip pasirodė, visa detektyvinė istorija. Tuo šis tyrimas ir yra įdomus, jis yra labai sudėtingas ir ilgas, turintis daug sudedamųjų. Jis rutuliojosi po truputį – žingsnis po žingsnio“, – pasakojo G. Vėlius. Paaiškėjo, kad į Genocido centrą atėjęs asmuo iš tėvo sužinojo, kad senelis palaidotas Našlaičių kapinėse, o tėvui šią informaciją perteikė duobkasiu šiose kapinėse dirbęs asmuo. Kaip pasakojo archeologas, tas duobkasys turėjo būti prisaikdintas KGB tylėti, bet būdamas senas, turbūt pasiligojęs, nusprendė vieną paslaptį atskleisti.

„Jis ją nusprendė atskleisti dėl atsitiktinio aplinkybių sutapimo. Duobkasys ir sušaudytas asmuo buvo Antakalnyje kaimynai. Jie vienas kitą pažinojo. Šį asmenį naktį atvežus duobkasiui, kad užkastų, jis jį pažino, ir savo rankomis užkasė. Tik tiek, kad visą gyvenimą tylėjo, bet prieš mirtį, gal sąžinės graužiamas, gal todėl, kad kaimynas, jis pasikvietė sūnų ir nusivedė į kapines, parodė vietą, kurioje užkastas sūnaus tėvas“, – pasakojo G. Vėlius.

Kitą dieną po to, kai kreipėsi į Genocido centrą, ekspertai su sūnumi nuvažiavo į kapines. Jie tikėjosi, kad galės rimtai užsikabinti, sužinos ne tik faktą, bet ir vietą. Deja, sūnus (garbaus amžiaus žmogus) tiksliai vietos negalėjo atsiminti. Archeologui tai nepasirodė keista. „Kapinių sargas parodė užkasimo vietą maždaug 1985 metais, tai jau labai daug vandens nutekėjo. Klausimas, ar tas duobkasys tiksliai atsiminė tą vietą, kitas klausimas – kiek sūnus galėjo atsiminti. Nes kapinės yra nenaudojamos, apleistos, jos labai pasikeitusios vizualiai“, – sakė G. Vėlius.

BNS nuotr.

Susiaurėjo paieškų plotas

Vis dėlto net ir šiuo atveju archeologų paieškos laukas nuo hektarų susiaurėjo iki 200 kvadratinių metrų. Jie pradėjo planuoti archeologinius tyrimus su tikslu aptikti ir identifikuoti šį asmenį, kurio giminaičiai kreipėsi į centrą. „Nuo šios minutės prasidėjo visi įmanomi dokumentuotos medžiagos tyrimai. Sulindome į archyvus, nes mes nežinojome absoliučiai nieko. Jokių dokumentuotų įrašų apie KGB sušaudytus asmenis, kur slepiami jų kūnai, nėra jokiuose archyvuose“, – sakė G. Vėlius. Archeologai naudojosi nuo 1950 m. vestais šių kapinių administracijos žurnalais, kur buvo įrašoma, kokie mirusieji atvežti, ir 1962 m. sudarytu šių kapinių planu. LTSR kapinės buvo inventorizuojamos, šitos taip pat. „Tai yra sėkmė, kad jas leido inventorizuoti“, – sakė G. Vėlius.

Taigi archeologai turėjo prieš akis 1962 m. kapinių vaizdą. Tai yra penkeri metai po A. Ramanausko – Vanago sušaudymo. Taigi teoriškai jame turėjo būti pavaizduotas jo kapas. „ Bet kas iš to? Kapų pagal įrašus yra beveik 3000“, – pasakojo G. Vėlius. Taigi išanalizavę duomenis archeologai turėjo išsiaiškinti, kaip buvo užkasinėjami KGB rūsiuose sušaudyti asmenys: ar tai buvo masinė kapavietė kaip Tuskulėnų atveju – viena duobė, kuri vis pildosi?

Ar tai buvo kažkoks kapinių kvartalas – ar kapinių gale, ar patvoryje? Ar tai yra viena vieta, ar sušaudyti asmenys buvo laidojami tarp legalių kapų? Tyrėjai nežinojo, ar asmenys buvo laidojami po vieną, ar taip kaip šaudyti – po du, po tris. Be šitos informacijos jie negalėjo atlikti skaičiavimų ir tikėtis aptikti norimų asmenų kapus. Todėl 2017 metais aiškinosi, ar tikrai šiose kapinėse laidoti KGB sušaudyti asmenys, kaip jie laidoti, ir kur jie laidoti. Prasidėjo archeologiniai tyrimai. „Sugretinę įrašus kapinių knygose pamatėme, kad nuo 1960 m. atsiranda įrašai ne tik, kokie ir iš kur asmenys yra atvežti, bet ir įrašai, kur tie asmenys yra palaidoti. Tas vietas susižymėjus ant 1962 m. plano paaiškėjo, kad yra kapaviečių, apie kurias nėra jokių įrašų. Tose vietose ir pradėjome archeologinius tyrinėjimus“, – pasako G. Vėlius.

Pasak archeologo, tai pasiteisino. Tuose nelegaliuose kapuose, apie kuriuos nėra įrašų, buvo aptikti asmenys su šautiniais kaukolių sužalojimais. „Bet čia prasidėjo kitas galvosūkis. Mes matome, kad tai yra egzekucijų aukos. Bet kaip mes galime žinoti, kokios tai yra asmenybės?“, – klausė G. Vėlius.

Archeologams padėjo tai, kad buvo surinkti duomenys apie visus 206 šiuo laikotarpiu sušaudytus asmenis. Tyrėjai žinojo egzekucijos datą, fizinius duomenis, taip pat ir ypatingus fizinius duomenis – amžių, ūgį, ar asmuo kuprotas, toliaregis.

„Mums labai padėjo tai, kad sušaudyti asmenys, pasirodo, buvo užkasinėjami po vieną, po du, po tris, taip kaip juos šaudė. Ne masiškai sudėti ir, kas svarbiausia, ne po vieną. Jeigu duobkasys būtų nepatingėjęs ir kasęs duobę kiekvienam asmeniui, tai labai apsunkintų tolimesnį tyrimą“, – pasakojo G. Vėlius.

Pradėjo ieškoti giminaičių

Tada tyrėjams reikėjo surasti asmenų, kuriuos radę įtarė, giminaičius. „Mums atrodė, kad mes žinome, ką mes aptikome. Tačiau tai yra pagrįsta tik teoriniu lygmeniu. Reikia rasti giminaičius, kad būtų galima atlikti genetinius DNR sulyginimo tyrimus“, – sakė G. Vėlius. Pasak jo, tam teko grįžti prie bylų, žiūrėti, kokie sušaudymo metu buvo giminaičiai – dukros, sūnūs – ir buvo bandoma rasti šiandien gyvų jų atžalų. „Bandėme kreiptis ir į Registrų centrą. Pasakė: žinoma, galime padėti, bet jūs mums duokite asmens kodus tų asmenų. Tai nepavyko to padaryti tokiu būdu“, – pasakojo G. Vėlius.

Pasak jo, šiuo etapu Genocido centro atstovas Dalius Žygelis lakstė, skambinėjo telefonais.

„Paskambinti ir pranešti žmogui: „laba diena, mes įtariame, kad, galbūt, radome Jūsų senelį. Mums reikia Jūsų seilių mėginio“, yra psichologiškai sunkus darbas, nes, galbūt, tai nėra tas senelis, o sužadinamos viltys, atgaivinama atmintis“, – pasakojo G. Vėlius. Vis dėlto tyrėjus lydėjo sėkmė. Vieno asmens iš kaulinės medžiagos išgautas DNR sutapo su šiandien gyvų giminaičių DNR. 2017 m. tyrimų dėka pavyko aptikti ir aiškiai identifikuoti asmenį, sušaudytą KGB kalėjime. „Deja, to žmogaus palaikų, nuo kurio prasidėjo istorija, mums dar nepavyko aptikti. Mes dar nenuleidžiame rankų. Tyrimus tęsime“, – sakė G. Vėlius.

Visą žiemą skaičiavo tikimybes

2017 m. tyrimai atsakė į visus tyrėjams rūpimus klausimus. Jie sužinojo, kad Našlaičių kapinėse laidoti KGB sušaudyti asmenys, kaip jie laidoti – po du, po tris.

„Tai reiškia, kad mes turėjome visą žiemą atlikti skaičiavimams. Kiek turėjo būti iškasta duobių sušaudytiems asmenims, kaip tos duobės įsiterpia tarp legalių kapų. Visa tai reikėjo sudėti ant 1962 m. plano, tą planą susieti su dabartine geografine erdve, kuri yra visiškai pasikeitusi“, – sakė G. Vėlius.

VU nuotr.

Grįžo į kapines su konkrečiu tikslu

2018 m. archeologai grįžo į Antakalnio kapines turėdami daug daugiau informacijos. Tyrimai buvo labai kryptingi, teigė G. Vėlius. Archeologai patikrino dar dvi versijas – dar vieną kapinių kraštą. Įsitikino, kad ten yra palaikai atvežti iš ligoninių. Kitą kraštą – pasitvirtino tai, kas buvo mąstyta žiemą, ir tuomet jau vykdė tyrimus kryptingai stengdamiesi aptikti A. Ramanausko-Vanago palaikus. „Galime tik džiaugtis, kad pirmoji archeologinė perkasa, kuri buvo ištirta kryptingai ieškant A. Ramanausko-Vanago palaikų, pasiteisino. Mes atkasėme ne vieną kapavietę, o ir po dvi greta esančias. Jau tyrimo metu matėme, kad gretimybės yra tos, kurių mes tikėjomės“, – pasakojo G. Vėlius. Pasak jo, archeologai iš karto pamatė, kad yra ta trijulė, kurios jie ieško. A. Ramanausko- Vanago atveju turėjo būti vienoje duobėje užkasti dar du kriminaliniai nusikaltėliai – dvidešimtmetis ir šešiasdešimtmetis. „Tyrimų metu duobėje mes matėme, kad viskas sutampa, tik tiek, kad kriminaliniai nusikaltėliai buvo užmesti ant A. Ramanausko Vanago palaikų, o jis pats – kniūbsčias veidu žemyn“, – sakė G. Vėlius. Archeologui nekilo abejonių, ką rado. „Pakėlus ir apvertus kaukolę iškart supratau, kad mes savo tikslą pasiekėme, nes šimtą kartų matyta rentgeno nuotrauka, daryta po jo sumušimo, labai specifinis dantų sukandimas, netgi tam tikrų dantų nebuvimas. Tai yra tie duomenys, kurie akivaizdžiai matyti“, – pasakojo G. Vėlius.

Tačiau archeologai negalėjo džiaugtis, kol Teismo medicinos tarnyba neatliko kaukolės fotonuotraukų – rentgeno nuotraukos sugretinimo ir genetinių tyrimų. „Ne tiek sunku buvo ieškoti, kiek sunku buvo laukti. Palaikus aptikome pačią pirmą vasaros dieną, penktadienio vakarą.

Šeštadienį, sekmadienį niekas nedirba nei Medicinos fakultete, nei tarnyboje. Palaikai penktadienį buvo nugabenti į Medicinos fakultetą, o pirmadienį nuo pat ryto, jau turėdami osteologinės medžiagos pavyzdį ir iš anksto surinktus giminaičių (dukros ir brolio) DNR mėginius, su Genocido centro istoriku D. Žygeliu brazdinomės po Teismo medicinos tarnybos langais, prašėme kuo skubiau ištirti“, – pasakojo G. Vėlius. Trečiadienį mokslininkai sulaukė pirmojo skambučio iš tarnybos: „tinka – pagal dukros liniją“, ir antrojo: „tinka – pagal tėvo liniją“. Tada apie radinį oficialiai pranešta dukrai, o paskui ir visuomenei.

Norėjo paklaidinti tyrėjus

Ne viskas tyrimuose buvo taip sklandu. Archeologas atskleidė dalį istorijos, kad juos bandė paklaidinti. „Per antrus asmenis gavome informacijos, kad ieškome visiškai ne ten. Pernai rudenį mus bandė nuvesti klaidingu keliu. Kreipėsi į Genocido centro vadovybę per tam tikrą asmenį, bet KGB dirbę funkcionieriai, ir buvo pasakyta, kad mes žinome tiksliai kur. Nurodė vietą visiškai ne ten, kur mes planavome tolimesnius tyrimus“, – pasakojo G. Vėlius. Pasak jo, tyrėjai greitai, per vieną dieną, išsiaiškino, kad ta informacija yra blefas.

„Supratome, kad jeigu vyksta tokie bandymai nuvesti klaidinga linkme, tai reiškia, kad mes dirbame teisinga kryptimi“, – sakė G. Vėlius. Archeologas neatsakė, ar paklaidinti bandę asmenys buvo Lietuvos piliečiai.

Kapinės atskleidžia tamsiąją Vilniaus pusę

Pasak archeologo, Našlaičių kapinės yra labai įdomus šaltinis istorikams, medicinos istorikams, kriminalinės situacijos šešto–septinto dešimtmečio Vilniuje tyrėjams. „Šios kapinės slepia tamsiąją Vilniaus miesto pusę. Tą pusę, kuri buvo neafišuotina, ir visi galai slypi ten“, – sakė G. Vėlius.

Pasak jo, archeologai šiose kapinėse dirbs toliau. Toje dalyje, kur dirba jo komanda, pradėta laidoti maždaug 1947 metais ir laidota iki aštunto dešimtmečio pabaigos. „Ką slepia šitos kapinės? Daugelį palaidojimų sudaro iš gydymo įstaigų atvežti mirusieji, kurie neturėjo giminaičių, lėšų, vienišiai. Taip pat – kriminalinių nusikaltimų aukos, neatpažinti kūnai, negyvi gimę kūdikiai“, – pasakojo G. Vėlius.

Visa tai archeologai mato iš kapinių registracijų knygų. „Bėda tik ta, kad tos knygos surašytos labai atsainiai ir tai labai apsunkina skaičiavimus. Pavyzdžiui, pagal įrašus mes matome, kad atvežtas negyvas gimęs kūdikis, bet mirties priežastis – pasikorimas“, – sakė G. Vėlius. Pasak jo, taip pat į šias kapines iš gydymo įstaigų buvo vežamos medicininės atliekos – amputuotos galūnės, stikliniai indai su autopsiniais mėginiais, taip pat ir žmogaus embrionais.

Archeologai pastebėjo, kad dažniausiai būtent virš sušaudytų asmenų randamas sluoksnis su medicininėmis atliekomis. „Pastebėjome, kad į šias kapines labai daug asmenų atveža iš psichiatrinių ligoninių – Vasaros gatvėje ir Naujojoje Vilnioje. Neretai tai yra jauni asmenys. Manome, kad čia susiduriame su nugydymo atvejais. Žinome, kad sovietmečiu šiose įstaigose buvo gydomi asmenys ne tik todėl, kad jie ligoti, o dėl to, kad jie buvo kitų pažiūrų“, – pasakojo G. Vėlius.

Tikisi atrasti palaidotų partizanų

Šiuo metu archeologai padarė pauzę tyrimuose. Jie dirba su medžiaga, kuri jau yra iškasta. Rudenį jie ketina tęsti tyrimus. „Įtariame, kad šiose kapinėse 1965 m. gali būti paslėpti ir Antano Kraujelio-Siaubūno, paskutinio aktyviai veikusio partizano, palaikai. Išsiaiškinome, kad palaikai iš Utenos buvo išvežti į Vilnių, o kur gi kitur tais laikais galėjo paslėpti, jeigu ne čia?“, – retoriškai klausė G. Vėlius.

Archeologas pasakojo, kad jie per tyrimus aptiko sušaudyto asmens palaikus su sidabrine diržo sagtimi. „Tai yra visiškai išskirtinis atvejis, kadangi kaliniai negalėjo turėti diržų, o sagtis yra rankų darbo, įspūdinga, joje matome simbolius – staugiantį geležinį vilką, Gedimino stulpus, kylančią saulę. Akivaizdu, kad tai yra partizano arba rezistento turėtas daiktas, bet turbūt šis asmuo buvo nužudytas ne įkalinimo įstaigoje“, – sakė G. Vėlius.

Vieta pasirinkta ne vietos veikėjų iniciatyva

Archeologai yra įsitikinę, kad Našlaičių kapinės kūnų slėpimų buvo pasirinkta ne vietos KGB veikėjų iniciatyva. Tam turėjo būti direktyva iš Maskvos. „Pokaryje rezistentai, sušaudyti KGB rūsiuose, buvo laidojami Tuskulėnų dvarvietėje, bet Vilnius augo. Jeigu anksčiau tai buvo dvarvietė už miesto, tai paskui iškilo Žirmūnų rajonas. Paskui porą metų buvo moratoriumas mirties bausmei visoje Sovietų Sąjungoje“, – pasakojo G. Vėlius.

Pasak jo, 1950–1952 m. mirties bausmės vėl vykdytos Vilniuje, bet iki šiol nežinoma, kur tuo laikotarpiu paslėpti sušaudyti asmenys. Žinoma tik tiek, kad iškildavo problema, kad šiuo laikotarpiu sušaudyti asmenys laidoti kažkur aplink Vilnių, miškuose, bet kartais juos aptikdavo vietos gyventojai, iškasdavo žvėrys.

„Buvo vietos KGB veikėjo raštas į Maskvą su užklausimu, kaip elgtis su sušaudytais asmenimis, kur juos slėpti. Tuomet buvo priimtas sprendimas etapuoti visus nusikaltėlius į Maskvą, taip pat ir Jonas Žemaitis-Vytautas buvo išvežtas ir ten sušaudytas. Ten sušaudyti asmenys buvo kremuoti ir laidoti Butojos kapinėse“, – pasakojo G. Vėlius. 1956 m., pasak archeologo, buvo sumąstytas slėpimo būdas kapinėse.

„Ar galima būtų geriau sugalvoti, kur paslėpti mirusįjį, negu kapinėse? Kapinių niekas nekasinės, ypač tais laikais. Ten daug kapelių, daug bevardžių asmenų“, – sakė G. Vėlius.

VU nuotr.

Bylomis tyrimai nesibaigs

Archeologas dėkojo studentams ir doktorantams, kurie dalyvavo tyrimuose, ir atsiprašė tų, kurių negalėjo į juos įtraukti. Pasak jo, prie jų daug prisidėjo VU Istorijos fakulteto doktorantai, archeologiją studijuojantys jaunuoliai.

„Manau, kad tyrimas buvo labai įdomus dar ir tuo atžvilgiu, kad atskleidė archeologijos mokslo įvairiapusiškumą, ir tai, kad egzistuoja labai skirtingos archeologijos mokslo kryptys. Tai, ką mes darėme, yra teismo archeologijos kryptis. Teismo archeologijoje naudojame specifinius svertus. Ji artima kriminalistikai, bendradarbiaujame su Teismo medicinos tarnybomis, dirbame archyvuose“, – sakė G. Vėlius. Pasak jo, paprastai po tokių tyrimų keliamos bylos. Šiuo atveju taip nenutiks, nes nebėra gyvų asmenų, dalyvavusių šiuose veiksmuose.

Populiariausi